2009 metų gruodį teko lankytis Danijoje, ekologinėje gyvenvietėje, esančioje prie pat Hundstrup miestelio. Gyvenvietė gyvuoja jau penkerius metus. Ją kurti pradėjo paprasti žmonės Mira ir Esbenas. Jie subūrė bendraminčius, surado vietą ir prasidėjo statybos.

Danijoje kurti ekogyvenvietę sunkiau

Vietą ekogyvenvietei Danijoje surasti labai sunku. Lietuvoje tinkamos žemės yra visur ir ji pigi. Hektaras žemės ūkio paskirties žemės kainuoja maždaug nuo 2 000 Lt iki 10 000 Lt. Kiekvienas padirbęs kelis mėnesius gali sau leisti nusipirkti hektarą ir, susitvarkęs dokumentus, gali pradėti statytis namą. Danijoje viskas žymiai sunkiau.

Pirmas sunkumas yra žemės kaina. Hektaras žemės paskirties žemės čia kainuoja apie 100 000 Lt. Žmogus, norėdamas įsigyti žemės, turi imti paskolą iš banko. Be to jam teks imti dar vieną paskolą namui statyti. Taip paprastas danas, norėdamas tapti energetiškai nepriklausomas, gyventi ekologinėje aplinkoje, įsikinko į paskolų pančius visam savo gyvenimui. Tačiau žmonės vis tiek kuriasi.

Danijoje yra apie 20 gyvenviečių, susijungusių į LOS tinklą (www.losnet.dk). Taip pat yra gyvenviečių ir nepriklausančių šiam tinklui.

Antras sunkumas, su kuriuo susiduria ekologinių gyvenviečių kūrėjai Danijoje - statybų leidimai. Lietuvoje namą statytis galima bet kur (išskyrus saugomas teritorijas ir miškus). Nusipirkai žemės ūkio paskirties žemės, pakeitei paskirtį į namų valdą (arba įregistruoji ūkininko ūkį), susitvarkei dokumentus ir stataisi.

Danijoje, kaip mums išaiškino naujakuriai, bet kur statytis negalima. Todėl jie ilgai važinėjo po visą šalį ir ieškojo tinkančios vietos, kur būtų galima ir žemės turėti, ir namus statyti. Galiausiai rado seną ūkį - 15 hektarų žemės ir sklypo kampe žemės paskirtis neprieštarauja statyboms. Pasiėmė paskolas, išsidalino žemę ir pradėjo kurtis.

Penkis metus gelbsti senas namas

Iš pradžių naujakuriai spietėsi senuosiuose ūkio pastatuose. Čia yra daug patalpų miegojimui, tualetas, vonia, virtuvė, susirinkimų vieta. Danai apskritai linkę į “švelnų komunizmą”, todėl bendruomeninis pastatas jiems buvo puiki priebėga. Čia vyksta bendri pusryčiai, pietūs, vakarienė. Visą maistą gamina vienas ar du tuo metu paskirti žmonės. Visus bendrus darbus naujakuriai taip yra pasiskirstę. Vienas tvarko visą buhalteriją, kitas gyvulius prižiūri, trečias - bendrus daržus, ketvirtas atsakingas už maistą. Ir taip - vienus metus. Kitais metais apsikeičiama.

“Mes sėkmingai valgydavome bendrajame name visi kartu. Susirinkdavome sutartu laiku ir visi kartu valgydavome. Tačiau kai išdygo pirmieji namai, tai jų savininkai jau nebenorėjo ateiti anksti ryte į bendrąjį namą. Jiems patogiau valgyti savo namuose iš karto iššokus iš savo lovos. Savo namuose juk patogiausia. O čia, kur daug žmonių, visada yra triukšmas, ir nėra taip švaru, jauku, negali valgyti ko užsinorėsi, turi prisiderinti prie paruošto bendro valgiaraščio. Tačiau mes vis tiek aktyviai kviečiame visus valgyti prie bendro stalo, nes tokie bendri suėjimai ir veikla suartina bendruomenės narius,” - sako Mai, viena iniciatyviausių gyvenvietės narių, šiais metais atsakinga už bendrą daržą.

Po truputį senasis namas tuštėja ir pasistačiusieji savo trobesius vis daugiau laiko praleidžia pas save. O senasis pastatas lieka kitoms veikloms, pavyzdžiui, šiuo metu jame vis daugiau apsistoja WWOOF (World Wide Opportunities on Organic Farms) (www.wwoof.org) narių.

“Vuferiai” apsistoja po šeimininkų stogu, gauna maisto, o už tai turi dirbti bent 4 valandas per dieną pas šeimininkus besimokydami ekologiško ūkininkavimo. WWOOF yra populiari išvažiuojamoji ekologinė edukacinė savanoriška mokyklėlė, kur tu gali keliauti po visą pasaulį ir be jokių mokesčių apsistoti ekoūkiuose ir padėdamas vietiniams semtis iš jų patirties. (Šios organizacijos tinklas yra apėmęs ir Lietuvą (www.wwoof.lt), kur praeitais metais be lietuvių viešėjo vienas amerikietis, australas, dvi vokietės, japonė.)

Taip pat bendrasis namas yra skirtas ir gyvenvietės svečiams, tokiems kaip mes, sėdintiems virtuvėje ir žiūrintiems pro langą. O pro langą mes pamatėme keistą vaizdą. Žmogus gaudė žąsį po kiemą. Nieko čia keisto - pagaus, nupeš, iškeps ir visa bendruomenė valgys skanius pietus. Tas žąsį gaudantis žmogus šiandien atsakingas už bendro maisto ruošimą. Keista tik tai, kad jis pats yra vegetaras ir paukštienos nevalgo.

Nors Hojgard įkūrėjai irgi yra vegetarai, ir norėjo suburti aplink save taip pat mėsos nevalgančių žmonių kompaniją, tačiau išėjo kaip išėjo - mėsos nevartoja gal tik 20-30 procentų naujakurių. Kiti mėsą vartoja. Ir jeigu pagal tvarkaraštį vegetarui eilė gaminti mėsišką patiekalą visiems gyventojams, tai jis taip ir daro.

Statybos

Naujakurių statybos, kaip ir mitybos įpročiai ar bet kas kita gyvenvietėje, pasižymi įvairove. Kas kaip moka, tas taip šoka. Svarbiausia, kad namas būtų ekologinis, kuo mažiau terštų aplinką, o statyti galima iš bet ko. Pavaikščioję po gyvenvietę visgi pastebėjome, kad dauguma rinkosi šiaudus kaip statybinę medžiagą. Tačiau yra ir rąstinių bei kitokių namų.

Statybose daug naudojama ir mums neįprastos medžiagos - moliuskų kriauklių. Moliuskus dideliais kiekiais danai gaudo fiorduose - jūros įlankose. Vėliau jas paruošia ir valgo restoranuose ar pardavinėja kaip šaldytus produktus pusfabrikačius, o atliekas - geldučių kriaukles - išmeta. O pasirodo, tai yra puiki statybinė medžiaga.

Matėme jas ir ant stogo, ir kaip sienų izoliaciją, ir vietoje pamatų supiltas. Iškasa danai metro gylio duobę, pripila geldučių ir tiesiai ant jų namą stato. Nereikia betonuoti pamato. Geldučių kriauklės čia pigios. Kiek nori, tiek atsiveži.

Tačiau namai vis tiek nepigūs išeina. Apžiūrėjome namą, kuris savininkui net 300 000 Lt atsiėjo, nors pats šeimininkas į jį ir daug savo darbo įdėjo, kaimynai padėjo. Kiti savininkai statėsi pigiau. Apskritai tarp ekologiškai nusiteikusių žmonių daug yra tokių, kurie linkę pataupyti tiek resursus, tiek darbo kiekį, tiek pinigus. Stengiamasi kuo daugiau daryti savo rankomis.

Mūsų gidė Mai pati statėsi savo šiaudų namą. Žinoma, kiek galėjo pati. O kiek negalėjo - samdė. Didžiuliams šiaudų ryšuliams, iš kurių statytos sienos, net krano prireikė. Tas pats kranas iš karto užkėlė ir ant žemės sumontuotą stogo konstrukciją.

Tačiau apdailą ir krosnį Mai pasidarė pati. Ji buvo permakultūros (aplinką tausojančios žemdirbystės) kursuose, kur be daržininkystės mokė dar ir gudrias krosnis statytis. Angliškai jos vadinasi “Rocket Staw”. Lietuviškai būtų “raketinė krosnis”. Jos liepsna stipri ir kaitri. Mediena sudega geriau, todėl malkų (bent jau taip rašoma vadovėliuose) reikia 5 kartus mažiau nei įprastai. Ir šią krosnį bei prie jos prijungtus 2 šildomus suoliukus, ant kurių patogu sėdėti, Mai nusilipdė iš molio pati.

Kai kurie naujakuriai yra įsivedę elektrą iš bendrų Danijos elektros tinklų. Kitų gyventojų energetinę nepriklausomybę mums parodė ant stogų stovinčios mažos vėjo ir saulės jėgainės, kolektoriai.

Lietuvoje situacija geresnė

Jau minėjau apie danų naujakurių sunkumus, susijusius su žemės pirkimu, statybų leidimais ir didele kaina. Ne ką mažesnė problema, apnikusi danus, yra nutolimas nuo gamtos.

Lietuviai dar nėra praradę gebėjimo nueiti į mišką ir prisigrybauti, prisiuogauti, pariešutauti. Ne tik kaimiečiai, bet ir miestiečiai ima pintines, stiklainius ir pirmyn į mišką. Uogas šaldome šaldikliuose, verdame uogienę ir konservuojame; grybus džioviname, marinuojame, sūdome; riešutai laikosi paprastai. Danai to jau nebedaro. Nors ir turi panosėje uogų, grybų, bet jų nerenka. Juos vartoja, bet tik iš parduotuvės.

Mokslo pažanga, urbanizacija, civilizuoto gyvenimo būdo išaukštinimas privertė atsisakyti danus laukinio maisto. Tebūnie. Bet danai nevalgo net ir “civilizuotų” kultūrinių vaisių.

Štai gruodžio viduryje pas juos kabo kriaušės ant šakų. Seni kriaušių, obelų, slyvų medžiai likę senoje sodyboje. Ir naujakuriai nuo jų nevalgo. Mes rinkome kriaušes ir šlamštėme jas su malonumu, o mūsų gidė stebėjosi. Mes jos klausiame, kodėl ji ir kiti naujakuriai nevalgo kriaušių. Iš pradžių Mai net žadą buvo praradusi, bet mums neatlyžtant ir kartojant klausimą ji pasakė: “Mes valgome kriaušes, bet tik iš parduotuvės”.

Tokia situacija ir su kitais vaismedžiais. Vienam naujakuriui parodėme šaltalankius su uogomis, parodėme, jog tai puiki uoga ir ją galima valgyti. Už keleto metrų radome didelę trešnę, kurios uogų jie taip pat nerenka. O gidei dar parodėme buko medį, kurio riešutėliai irgi yra valgomi.

Keista, bet net ekologinės gyvenvietės nariai yra atpratinti nuo laisvo maisto, nesvarbu, koks jis būtų - laukinis ar kultūrinis. Viską perka iš parduotuvės. Tiesa, nedidelį daržą naujakuriai turi. Ir jame užaugintas daržoves valgo. Taip pat valgytų vaisius ir nuo savo rankomis pasodintų vaismedžių, jei turėtų vietos prie savo namo. Dabar gi prie namų mažai erdvės. Visa, ką gali sau leisti naujakuriai, yra bendras sodas gyvenvietės pakraštyje, kuriuo ketina užsimti Hojgard įkūrėjai Mira ir Esbenas.

Lietuvių situacija kur kas geresnė. Išvažiavęs svetur ir pasižvalgęs supranti, kad gyvename nuostabioje šalyje, kur daugiau asmeninės laisvės ir galimybių.

Komentarai (4)