Emmanuellės širdis. Mūsų jaunystės soft‑p(●)rn(●) ()
Tai labai keista ir šiek tiek gėdinga patirtis, kurią, tikriausiai, patyrė dauguma mano bendraamžių. Todėl beveik kiekvienas iš jų turi savo „Emmanuellę“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Maždaug aštuntojo dešimtmečio viduryje, tiksliai neprisimenu kada, mane pakvietė pas save pažiūrėti vaizdo magnetofono. Tuo metu žiūrėti vaizdo magnetofoną pas draugus beveik visada reiškė žiūrėti filmą „Emmanuelle“. Buvo jausmas, kad be kasetės su šiuo filmu, jokių kitų kasečių į SSRS dar nebuvo atvežta.
Patekti į tokią namų peržiūrą buvo gana didelė sėkmė. Tai buvo galima palyginti su naujos, ne visiems pasiekiamos seksualinės patirties įgijimu. Laimingieji žiūrėjo į nepažįstamus iš aukšto. Apie patį filmą mažai kas pasakojo. Moterys paslaptingai šypsojosi, prisidengdamos burną delnu. Vyrai atlaidžiai juokėsi.
Videomagnetofonų iki tol nebuvau matęs. „Emmanuelle“ mane traukė. Ir tuo pačiu metu šio potraukio gėdijausi. Kažkodėl man buvo nemalonu, kad kartu su manimi „Emmanuelle“ žiūrės dar kokie nors žmonės. Kai kurie net nepažįstami. Ir tai, kad ten bus pažįstamų, man taip pat buvo nemalonu.
Aš dvejojau. Net nusprendžiau visai nevažiuoti į svečius. Bet galiausiai persigalvojau. Bet tada atsirado kažkoks labai svarbus reikalas. Po to ilgai nevažiavo autobusas. Aš labai pavėlavau. Atvažiavau beveik filmo pabaigoje. Paskambinau į duris. Man atidarė šeimininkė. Ji išplėtė akis. Pirštu parodė, kad tylėčiau, ir per tamsų koridorių nuvedė mane į kambarį.
Kambaryje buvo daug žmonių. Per daug tokiam kambariui. Jie sėdėjo ant sofos, ant grindų, ant kėdžių, ant lovos. Ir visi buvo kažkaip labai įsitempę. Per sieną aiškiai buvo girdimas kūdikio verksmas. Televizorius stovėjo tolimajame kampe.
Kaip aš nepamačiau Emmanuellės
Ekrane nemalonus, ligotos išvaizdos vyras su švarku, plonais nenatūraliais ūsiukais ir prakaituota kakta kažką garsiai ir piktai sakė prancūziškai. Tada parodė keturiasdešimties metų blondinę balta suknele su glotniai atgal sušukuotais plaukais. Blondinė atsirėmė nugara į apvalų stalą, padengtą raudonu audiniu. Už jos nugaros degė balta naktinė lempa. Ji taip pat kažką labai piktai atsakė vyrui. O tada staiga greitai pakėlė suknelę. Tiksliau, net ne pakėlė, o kažkaip atmetė į abi puses. Po jos suknele nieko nebuvo, ir tai mane tarsi smogė per veidą.
|
Pradėjo groti bjauri muzika, vyras priėjo prie moters ir, toliau keikdamasis prancūziškai, ją pasodino, o tada grubiai užvertė ant stalo. Toliau kamera tarsi pakilo virš jų ir rodė juos iš viršaus. Apsirengęs vyras stovėjo tarp ant stalo gulinčios moters kojų. Jis kažkaip visas persikreipė, o moteris švokštė. Muzika tapo nepakeliamai garsi. Staiga man pasidarė bloga, aš išbėgau iš kambario, per koridorių iš buto į gatvę.
Aš lig šiol negaliu tiksliai paaiškinti, kas tada man atsitiko. Tuo metu aš buvau pakankamai suaugęs. Spėjau išsiskirti, ketinau vėl tuoktis, turėjau dukrą iš pirmos santuokos. Ir apskritai niekada nemaniau esąs ypač nervingas ir pernelyg jautrus žmogus. Nepaisant to, pirmą kartą televizijos ekrane pamačiau visišką nuogumą, ir tas švokštimas, ir ta muzika padarė man milžinišką įspūdį. Be to, man tapo siaubingai gėda. Man atrodė, kad visi tie žmonės kambaryje žiūri ne į ją, o į mane. Tyrinėja mano reakciją. O prasiskleidžianti balta moters suknelė man sapnuodavosi naktimis dar daug metų.
Paskutinis naktinio portjė valsas Paryžiuje
Ėjo metai. „Emmanuelle“ nuo tada taip ir nepažiūrėjau. Nebuvo laiko. Ir kažkaip nesinorėjo. Aš net nežinojau, kad ta blondinė ekrane nebuvo Emmanuelle. Ji buvo kažkokia antraeilė personažė. O nemalonus kostiumuotasis buvo Emmanuelle vyras.
Filmas „Emmanuelle“ pasirodė ekranuose 1974 metais už savo pasirodymą iš dalies turėjo dėkoti neseniai triukšmingos sėkmės sulaukusiam filmui „Paskutinis tango Paryžiuje“, kuriame Marlono Brando ir Maria Schneider analinis seksas buvo pateiktas kaip gilaus egzistencinio reikšmingumo aktas. Tais pačiais 1974 metais į ekranus išėjo „Naktinis portjė“ ir „Valsuojantys“. Bet visa tai buvo aukštos kultūros europiečių drėgnos fantazijos.
O pradedantis prodiuseris Yves Roussel-Rouard, neturėjęs nė vieno pilnametražio filmo, suprato rinkos poreikį: publika nori žiūrėti švelnią pornografiją, bet tuo pačiu metu manyti, kad užsiima kažkuo intelektualiu ir miglotai dvasiniu. Laikyti save aukštos kultūros žmonėmis. Svarbiausia – neperlenkti su intelektu ir dvasingumu.
Jis nusipirko teises į prancūzės tajų kilmės Emmanuelle Arsan erotinį romaną „Emmanuelle: moteriški džiaugsmai“. Romane, parašytame pirmuoju asmeniu, pagrindinė herojė pasakoja apie savo įdomius meilės nuotykius egzotiškame, seksualiai laisvame Tailande, kur ji išvyko kartu su savo vyru inžinieriumi. Filmuoti filmą Roussé-Ruaur pasiūlė fotografui Justui Žakinui, kuris neturėjo jokio ryšio su kinu. Po ilgų paieškų pagrindiniam vaidmeniui buvo pasirinkta 22 metų modelis Sylvia Kristel, kuriai per atranką sėkmingai išsirišo vienintelis suknelę laikęs raištelis.
![[ŽT] „4 val.! Akivaizdu, kad jis buvo geros nuotaikos“ (Foto, Video)](/photo/202412/18/16/thumb_550498__1.jpg)
![[ŽT] To dar nematėte. „Kalėdinis dronų šou“ (Video)](/photo/202412/24/22/thumb_045742__paveikslas(6275).png)
