„Radiacija yra mano amžina palydovė”, – ketvirtadienį, Černobylio atominės elektrinės sprogimo 26-ųjų metinių išvakarėse, „Lietuvos rytui” ištarė 55 metų kretingiškis Vytautas Budrikis.

55 metų statybininkas V. Budrikis – vienintelis lietuvis, savo akimis regėjęs Černobylio atominės elektrinės sprogimą – tuo metu jis su keliais šimtais vyrų statė penktąjį jos bloką.

„Iš pradžių iš žemės kilo sprogimo garsas, o po to įsižiebė ryški pašvaistė. Netrukus pajutau metalo prieskonį burnoje. Naktinis dispečeris pranešė, kad visi liksime elektrinėje. Pamačiau, kaip autobusai, turėję mus parvežti po darbo į Pripetės miestą, pajudėjo tušti. Iš ryto mums buvo pasakyta, kad sprogo reaktorius, ir liepta kuo skubiau nešdintis. Visi gavome radiacijos. Kai kuriems pasisekė mažiau nei man“, – kalbėjo V. Budrikis.

„Po sprogimo mane paskyrė į radiacijos kontrolės būrį. Davė dozimetrą ir liepė stebėti, kad iš šios zonos nebūtų išgabenta radiacija užkrėstų daiktų. Bet tomis dienomis tikrieji šeimininkai buvo kariškiai. Jie aplinkiniais keliais iš sprogimo zonos veždavo baldus, statybines medžiagas – viską, kas buvo likę. Paskui parduodavo. Po sprogimo sandėliuose buvo likę 10 milijonų rublių kainuojančių vertybių. Reikėjo jas nurašyti.“

„Kartą aš sakau: vyrai, važiuokime pasižiūrėti. Nuvykę apstulbome – sandėliai tušti. Pradėjo man siūlyti pinigus, kad pasirašyčiau aktus. Vėliau tie veikėjai buvo suimti. Bet viskas iš tų sandėlių išvažiavo į švarią zoną!“, – pasakojo V. Budrikis. Paklaustas, ar lygino sprogimą Černobylyje su pernai Japonijoje sprogusia Fukušimos atomine elektrine, jis sakė: „Niekuo nesiskyrė. Darbininkai plušo, jie buvo vadinami didvyriais, o paskui pamiršti“.

„Bandžiau (pranešti tėvams, kad saugotųsi – red.). Bet prisiskambinti nebuvo įmanoma. Niekas negaudavo ir telegramų. Vėliau viena pažįstama, dirbusi Kijevo pašte, pasakojo, kad tomis dienomis buvo gautas įsakymas priimti telegramas, bet jų niekur nesiųsti. Taip pat liepta rūpintis, kad iš pašto niekas neprisiskambintų į kitus miestus“.

Komentarai (0)