Rusų leidinys „Moskovskije novosti“ pasidomėjo savo tautiečiais, pabuvojusiais įvairių šalių kalėjimuose. Siūlome pažvelgti į keletą iš pasakojimų.

Olegas Kapkajevas, penkios paros centrinėje Bagdado (Irakas) kalėjime

2011 metų gegužės pabaigoje aš trijų baikerių kompanijoje keliavau po Artimųjų Rytų valstybes. 90 kilometrų nuo Bagdado mus sustabdė Irako kariškiai. Jie ilgai tyrinėjo mūsų dokumentus, uždavinėjo klausimus, kur mes ir kur vykstame, o vėliau pareikalavo atiduoti mobiliuosius telefonus. Netrukus į vietą, kurioje mus sustabdė, atvyko vietiniai kgb‘šnikai su majoru priešakyje. Jis šaukė, stumdėsi, kiti atvirkščiai atrodė ramūs ir kalbėjo, kad visa yra dėl mūsų saugumo. Po to, kai mus pradėjo fotografuoti iš visų pusių su pasais rankose, aš supratau, kad situacija tampa rimta. Mus suvarė į pikapo priekabą ir išvežė iš pradžių į vieną karinę bazę, vėliau į kitą, ir tik vėliau į Bagdadą. Ten mus sustatė į eilę, atėmė visus daiktus, uždėjo ant galvų maišus, antrankius ir nuvedė, kaip mes vėliau sužinojome, į centrinį karinį Bagdado kalėjimą. Tuomet aš ir supratau, kur mes atsidūrėme.

Po to mus išvedė į kažkokį pastatą, šaukė prasta anglų kalba, kad mes neva šnipai, prisižaidėme, spardė mus ir stumdė. Vėliau mus įvedė į kambarėlį, kur gulėjo įvairūs medicininiai instrumentai. Vienas iš prižiūrėtojų lietė juos ir visaip bandė parodyti, kad nesunkiai perrėš mūsų gerkles. Tuo metu kiti prižiūrėtojai nuolat kartojo, kad visa tai dėl mūsų pačių saugumo, ir kad viskas bus gerai. Vėliau mes atsidūrėme išankstinio sulaikymo kameroje. Mums davė vakarienę. Po dienos atsirado žmonės su paprasta apranga, jis uždavinėjo mums įvairius klausimus, o trečią dieną mums pateikė kaltinimus dėl šnipinėjimo, ir mes atsidūrėme bendroje kameroje.

Po to, kai mus apkaltino šnipinėjimu, kalėjimo darbuotojai pradėjo į mus žiūrėti ramiai. Ketvirtą dieną mums leido išsiskalbti drabužius.

Irako kalėjimas – požemis. 100 kvadratinių metrų kamera skirta 124 žmonėms, kartu su mumis gavosi 128. Dalis žmonių gulėjo ant lovų po du, dalis ant grindų. Kameroje buvo dulkėta, tvanku, 35 laipsniai karščio. Už grotų yra vandens, kiek nori, o maisto – minimumas. Vienas blynas dviems ar keturiems. Iš 120 kameros draugų su mumis bendravo šeši, kiti nerodė susidomėjimo. Mes laikėmės susitelkę, kad būtų aišku, kad užpuolimo atveju atsakysime.

Aš – buvęs karininkas, ne kartą buvęs ekstremaliose situacijose, todėl ypatingai nepanikavau. Mums buvo svarbu priimti šią situaciją, suprasti, kaip su ja gyventi. Nuo mūsų mažai kas priklausė, bet reikėjo išsaugoti stiprybę ir mąstyti racionaliai. Kai visa tai nutiko, aš pasiruošiau tam, kad kalėjime praleisiu kelerius metus. Viltis buvo, bet aš suvokiau, kad čia mes mažiausiai metams, ir pasistengiau tai pranešti vaikinams.

Aš suvokiau, kad viskas baigėsi tik tuomet, kai Maskvoje išlipau iš lėktuvo. Deportacijos procesas aprašytas daugybėje tarptautinių dokumentų, bet mūsų atveju jo nebuvo laikomasi. Viskas buvo sprendžiama prezidento ir Užsienio reikalų ministerijos lygmenyje. Tiesiog išmetė iš šalies. Tiesiog mūsų prezidentas susitarė su jų prezidentu, štai ir viskas.

Aleksandras Makarovas, metai Patajos izoliatoriuje (Tailandas)

2011 metų rugpjūtį aš poilsiavau Tailando kurorte Patajoje. Kartą aš išsinuomavau motociklą, kaip užstatą palikęs savo pasą. Kelyje mane sustabdė ir ir dėl teisių nebuvimo konfiskavo motociklą. Baudą priimti atsisakė ir iš karto išvežė į policijos nuovadą. Kitą rytą aš turėjau išskristi atgal į Rusiją, bet galiausiai parvykau namo tik po metų. Mane apkaltino tuo, kad aš naktį įsilaužiau į nuomos ofisą, išlaužiau spintą su dokumentais ir pabandžiau pasiimti savo pasą. Be to, man inkriminavo ir muštynes su policininkais. Galiausiai, aš sėdėjau metus, laukdamas teismo, kuris mane išteisino.

Izoliatoriuje Tailande veikia tokia sistema: įkalintųjų giminaičiai ar draugai įdeda pinigų į sąskaitą, ir tu perki už tai viską, ko tau reikia. Jeigu sąskaitoje tuščia, tuomet sėdėk ir daryk ką nori, belieka valgyti tik tai, ką duoda kalėjimo valgykloje. Maistas ten bjaurus. Santykiai su kameros draugais buvo normalūs: jeigu žmogus nepradeda kurti savo tvarkos, jam niekas nepadarys nieko blogo. Be to, europiečiai stambesni už tailandiečius. Tie išvis panašūs į čigonus ir vaikšto būreliais. O štai pareigūnai, tie, kur palaiko tvarką, vaikšto su lazdomis. Iš pirmo žvilgsnio, jie ramūs, bet aš mačiau, kaip jie mušė lazdomis kalinius. Kartais netgi spardydavo.

Kameros, kuriose man teko sėdėti, buvo po 35 metrus, kiekvienoje – po 70 įkaltintųjų. Miega tiesiog ant grindų, jos visada šiltos. Šalta kamerose nebūna, minimali temperatūra – 18 laipsnių, visada veikia ventiliatoriai. Kalėjimuose, kur sėdi jau nuteistieji, žmonių kamerose mažiau. Kameros draugai pasitaikydavo įvairūs. Pavyzdžiui, sėdėjo dar du rusai, jau porą metų turbūt sėdėjo, ir kaip išsiversdavo, neaišku. Matyt, kažkas pervedinėdavo jiems pinigus.

Medicininė pagalba kalėjimuose nesuvokiama. Tailandiečiams galbūt ji ir padeda, bet europiečiai nuo jos kenčia. Bet kokia žaizda, netgi pati smulkiausia, gali gyti mėnesį, o gali ir pūliuoti. Nemanau, kad dėl antisanitarijos, tiesiog toks klimatas. Man nežmoniškai ištino koja, nežinau, dėl ko, mane išsiuntė pas gydytoją, vėliau man sakė, kad kažkokie gydytojai nusprendė, kad koją reikia amputuoti, ir iš karto mane išlaisvino, ir aš išskridau namo.

Andrejus Cimachovičius, dvi paros izoliatoriuje Dubajuje

Tai nutiko 1995 metais. Aš poilsiavau Arabų Emyratuose, Dubajaus rajone, sėdau girtas už vairo, patekau į avariją. Iš karto atvyko policija ir medikai, suteikė pirmą pagalbą – turėjau smulkią žaizdelę. Vėliau mane nuvežė į nuovadą. Iš pradžių aš ilgai laukiau, vėliau mane nuvedė į kamerą, kurioje sėdėjo 15-20 žmonių. Davė pledą. Miegojo visi ant grindų. Kamera buvo padalinta į dvi dalis: toje, kurioje buvo tualetas ir dušas, gyveno, matyt, „blatni“, jie turėjo cigarečių, koka-kolos ir tvirtesnius gultus. Paprastieji miegojo ant grindų po užklotais kitoje pusėje. Angliškai aš praktiškai nekalbėjau, bendravau daugiausia gestais. Kameros draugai buvo mandagūs, jautėsi kažkas panašaus į draugystę, bent jau agresijos tikrai nebuvo. Kalėjimo darbuotojai irgi nebuvo žiaurūs. Kolos gerti aš negalėjau. Kai paprašiau vandens, man tuojau pat jo atnešė. Įkalintas prabuvau vos dvi paras: pažįstami pajungė pažįstamus, aš išsipirkau bauda, tiesa, iš manęs atėmė teises. Bet tuo metu tai buvo dar sovietinės teisės.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Komentarai (6)