Visų pirma apie šiukšlių rūšiavimo stažą. Rūšiuoju jas jau septynerius metus, nuo 2005-ųjų. Tų metų vasarą grįžau iš Šveicarijos ir šiuo atžvilgiu buvau visiškai pasikeitęs. Gyvendamas vienuose studentų namuose Ciuriche, kartą per mėnesį pagal tvarkaraštį drauge su kolega senutėlaičiu karučiu gerą kilometrą gabendavome išrūšiuoti stiklinių butelių ir metalo skardinių. Dėl linksmo ir nerūpestingo gyvenimo būdo jų namuose susikaupdavo nemažai.

Iki tol neturėjau jokio supratimo apie rūšiavimą, todėl konteineriai skirtingų spalvų stiklui, nekalbant apie skirtuosius popieriui, plastikui, ir tai, jog rūšiavimas yra savaime suprantamas dalykas, darė įspūdį. Prisimenu tą jausmą: rūšiuoju ir džiaugiuosi darąs gerą darbą. Ši praktika truko gerą pusmetį, to laiko užteko tinkamiems rūšiavimo įgūdžiams susiformuoti. Grįžęs į Lietuvą su drauge entuziastingai tęsiau šią veiklą.

Nors tuomet rūšiavimo konteinerių trūko, buvome entuziastingi ir kruopštūs. Pridėjęs ranką prie širdies galiu patikinti, jog metai iš metų plaudavau kiekvieną pakuotę, neišmesdavau net dangtelių nuo tepamųjų sūrelių, nusukinėdavau kamštelius nuo plastikinių butelių ir buteliukų, nes jie Lietuvoje neperdirbami. Suspausdavau skardines, kad užimtų mažiau vietos. Buvau tikrai neblogas rūšiuotojas.

Atsimenu, kai gyvenome Senamiestyje, o čia konteinerių mažai, su pilnais maišais nukeliaudavau toli jų ieškodamas. Dar kitoje vietoje gyvendamas, nešdavau rūšiuoti į viešbučio teritorijoje pastatytus konteinerius, nes buvau pastebėjęs, jog viešbutis atsakingai į tai žiūri. Kai konteinerius viešbutis nukėlė gilyn, ieškojau naujų. Trumpai tariant, dirbau kaip įmanydamas. Tai nebuvo sunku, nes, kaip jau minėjau, įprotis buvo giliai įsišaknijęs.

Ir kitus stengiausi išmokyti. Kai man sakydavo, jog šiukšles surenkančios bendrovės sumeta jas į bendrą katilą, ir mūsų darbas nueina veltui, atsakydavau, kad tai jų sąžinės reikalas arba – kad vėliau jos perrūšiuojamos. Mano reikalas – tinkamai išrūšiuoti. Kai sakydavo, jog žmonės neteisingai rūšiuoja ir neverta bandyti, atsakydavau taip: turime atkakliai rūšiuoti, kad ir kas būtų. Kaipgi kitaip susiformuos įprotis? Kai besdavo į netvarkingą aplinką aplink konteinerius, sakydavau, jog taip yra ne visur.

Ir dabar manau, kad toks požiūris teisingas, bet pastarosiomis savaitėmis pajutau, jog savimotyvacija turi ribas. Iš vėžių šį kartą išmušė nuolatinė netvarka aplink konteinerius, esančius arčiausiai mūsų naujųjų namų. Kaip įprasta, atėjęs su maišu rūšiuotinų šiukšlių, ėmiau jas skirstyti ir… smilktelėjo – kokio velnio rūšiuoti išplautą sūrio indelį stovint vidury šiukšlyno?

Ko tik ten nebuvo: pūpsojo padangų stirta, mėtėsi putplastis, šiltinamoji vata, langų stiklai, buitinių atliekų maišai, tualeto dangtis, elektrinė viryklė ir dar kažin kokios lietuje patirpusios materijos. Maža to, konteineriai buvo pilnut pilnutėliai, todėl teko savąsias šiukšles (popierių ir plastiką) grūste grūsti. Dirbau gana ilgai, visą laiką besijausdamas komiškai ir absurdiškai: ką aš čia darau? Kam to reikia? Grįžęs namo pasakiau žmonai, kad daugiau neberūšiuosiu.

Silpnybės akimirka. Galbūt laikina. Žmona vis dar atkakliai rūšiuoja (ačiū jai), o ir man pačiam po tiek metų rūšiavimo psichologiškai sunku prisiversti mesti plastiką ir stiklą į bendrą konteinerį. Tačiau tąkart, stovėdamas šiukšlių lauke, iš tiesų niršau. Tuo pat metu man pasidarė gaila ir kai kurių kaimynų, kuriuos kartkartėmis matau nešančius konteinerių link gražiai jau namuose išrūšiuotas šiukšles. Dabar norėčiau paleisti kritikos strėlę konteinerių savininkų link.

Žvalgantis po Vilniuje stovinčius rūšiavimo aikšteles, susidaro įspūdis, jog bendrovės, išvežančios šiukšles, į savo darbą žiūri pro pirštus. Kaip čia nepasakius per švelniai – iš tiesų joms nusispjaut, kaip atrodo aplinka ir kaip jaučiasi rūšiuotojas. Stebėdamas konteinerių aplinką, nė karto nemačiau, kad bendrovės darbininkai ją tvarkytų. Krupščiai tvarkytų. Tenepasirodys juokinga, tačiau kartkartėmis konteinerius reikia ir nuplauti. Bent vandeniu, nors ir „Fairy“ nėra toks brangus.

Reikia pabetonuoti aikšteles, kuriose stovi konteineriai, nes rūšiuotojai neprivalo gadinti batų mindžikuodami po purvą. Reikia iškuopti (dažniau, daug dažniau) ir gyventojų suneštas nerūšiuojamas šiukšles, nes jos ir kuria tą šiukšlyno atmosferą. Girdžiu bendrovės atstovų balsą: „Gyventojai patys atsakingi už tvarką, nuo jų priklauso aplinka ir kaip bus rūšiuojama.“ Sutinku, tačiau ką daryti, jei daugelis mūsų žmonių, atleiskite, „paršai“? Ir ar gali jie save išauklėti?

O auklėjimas – išties vienintelis būdas. Būtinos reklaminės akcijos, būtinos naujos internetinės svetainės, aiškinančios, kaip teisingai rūšiuoti, būtini konteinerių stovėjimo vietų žemėlapiai, tačiau šioje srityje visų pirma reikia realaus darbo aikštelėse. Atkakliai kuopti, tvarkyti teritoriją, kad žmonės suprastų, jog tai švaros, o ne purvo vieta. Bendrovė, užsiimanti šiukšlių išvežimu ir perdirbimu, turi suprasti, kad viena iš jos netiesioginių funkcijų – mokyti tuos, kurių padedami jie „daro biznį“.

Labiausiai akcentuoju estetinį lygmenį, nes esu įsitikinęs, jog jis čia – bene svarbiausias. Remiuosi žmogiškąja patirtimi, kuri byloja, jog žmogui psichologiškai lengviau teršti ir nesilaikyti taisyklių ten, kur aplinka netvarkinga. Psichologai tai kartais vadina „išdaužto lango dėsniu“. Kai tave pasitinka tvarka, stengiesi prie jos prisiderinti ir tik būdamas itin chamiškos natūros (tokių žmonių visada buvo ir bus) to gali nepaisyti.

Dar viena drausmino priemonė – šiukšlių apmokestinimas. Kuo mažiau išrūšiuoji ir išmeti į bendruosius konteinerius, tuo daugiau moki. Arba kuo daugiau palieki netinkamų rūšiuoti daiktų prie konteinerių, tuo labiau kenčia tavo piniginė. Bendrovės pasveria tavo senus klozetus, virykles, duris, padangas ir paskirsto mokestį visiems gyventojams. Priemonė tikrai veiksminga, tačiau kyla klausimas, ar papildomi 10–15 litų, kuriuos turėsi sumokėti, tave išgąsdins ar išauklės?

Trumpai tariant, žmogus, rūšiuojantis šiukšles, turi jaustis gerai. Jis turi jaustis gerbiamas, turi jausti, kad jo darbas reikalingas. Žmogui glosto savimeilę, kai jis žino darąs gera. Kad žmogus jaustųsi gerai, būtina sukurti jam idealias sąlygas darbui. Kad jam būtų patogu, malonu rūšiuoti. (Kurį laiką galima ir pakentėti, tačiau ne amžinai.) Jei tokios sąlygos nebus sudarytos, įvairios reklaminės akcijos ir interneto svetainės atrodys juokingai, kaip aš tada, tarp šiukšlių stovėdamas.

Šį tekstą sąmoningai truputį užaštrinau ir sutirštinau spalvas. Nors iš tiesų esu ištiktas rūšiavimo prasmės krizės, manau, jog atsilaikysiu ir toliau rūšiuosiu. Labai noriu, kad mano dukrai tai taptų savaime suprantama praktika. Išties prasminga stengtis, kad Lietuvoje neliktų ir nekiltų naujų sąvartynų, kurie yra bene šlykščiausias modernios visuomenės šalutinis produktas. Tam tikras žemės plotas, užgriozdintas tūkstančiais tonų visokio šlamšto.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Autoriai: Zigmas Vitkus

Komentarai (21)