Mirė rašytojas fantastas K. Paulauskas (0)
Birželio 2 dieną Panevėžyje mirė 79 metų prozininkas, vienas iš nedaugelio lietuvių fantastinės literatūros autorių, Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1987 metų Kazys Paulauskas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
K. Paulauskas gimė 1934 metų sausio 7 dieną Tauragėje. 1952 metais įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, kurį baigė įgydamas anglų kalbos mokytojo kvalifikaciją ir nuo 1956 metų mokytojavo įvairiose Panevėžio mokyklose, dėstė filosofiją KPI Panevėžio vakariniame fakultete.
Literatūrinį darbą pradėjęs 1965 metais, rašytojas išleido keliolika apysakų bei romanų ir knygų, skirtų jaunimui ir vaikams. Rašytojas debiutavo fantastine apysaka „Dorado“ (1971), vėliau išleido to paties žanro kūrinius „Argonautų laivas“, „Saulės sūnus“, „Deimo efektas“.
Jau Nepriklausomoje Lietuvoje pasirodė jo mokslinės fantastikos romanas „Laukesos aitvaras“, vėliau sekė ir mokslo populiarinimo knygos, ir įvairias istorines ir šiandienos moralės temas užgriebiantys romanai – apysaka „Akmenuotame Letos krante“, romanas „Bėgančioji ledo lytimi“, knygos „Bermudų trikampio paslaptys“, „Pasaulio paslaptys: faktai, kontaktai, katastrofos, prognozės, mįslė“ bei „NSO kasdienybė: įvykiai, pranešimai, hipotezės“, vėlesnieji romanai „Lėlytė“ (2004), „Ištikimybė S“ (2007), „Sibiro vagonų romanas“ (2009), „Kunigo Bronislovo kosminė odisėja“ (2011), „Kazanauskas (Casanova)“ (2013).
K. Paulauskas buvo vienas iš mokslinės fantastikos pradininkų ir reikšmingiausių jos atstovų lietuvių literatūroje, šiame specifiniame žanre gebėjęs gyvu žodžiu perteikti ne tiktai įdomios aplinkos koloritą, bet ir gana originalius charakterius, psichologinę personažų paletę, vidinius asmenybės konfliktus. Paskutiniuosiuose romanuose, atsigręždamas į netolimą praeitį, kalbėjo ne tik apie to meto žmonėms tekusius išbandymus ir kančias, bet ir pasiaukojančią meilę, o vaizduodamas dabarties Lietuvos gyvenimą, reliatyvistinę herojų moralę, nevengė ir kritiškų spalvų.
Kolegų atmintyje K. Paulauskas išliks kaip tolerantiškas, supratingas žmogus ir kaip kuklus, bet savitas ir įdomus kūrėjas.
Literatūrinį darbą pradėjęs 1965 metais, rašytojas išleido keliolika apysakų bei romanų ir knygų, skirtų jaunimui ir vaikams. Rašytojas debiutavo fantastine apysaka „Dorado“ (1971), vėliau išleido to paties žanro kūrinius „Argonautų laivas“, „Saulės sūnus“, „Deimo efektas“.
Jau Nepriklausomoje Lietuvoje pasirodė jo mokslinės fantastikos romanas „Laukesos aitvaras“, vėliau sekė ir mokslo populiarinimo knygos, ir įvairias istorines ir šiandienos moralės temas užgriebiantys romanai – apysaka „Akmenuotame Letos krante“, romanas „Bėgančioji ledo lytimi“, knygos „Bermudų trikampio paslaptys“, „Pasaulio paslaptys: faktai, kontaktai, katastrofos, prognozės, mįslė“ bei „NSO kasdienybė: įvykiai, pranešimai, hipotezės“, vėlesnieji romanai „Lėlytė“ (2004), „Ištikimybė S“ (2007), „Sibiro vagonų romanas“ (2009), „Kunigo Bronislovo kosminė odisėja“ (2011), „Kazanauskas (Casanova)“ (2013).
K. Paulauskas buvo vienas iš mokslinės fantastikos pradininkų ir reikšmingiausių jos atstovų lietuvių literatūroje, šiame specifiniame žanre gebėjęs gyvu žodžiu perteikti ne tiktai įdomios aplinkos koloritą, bet ir gana originalius charakterius, psichologinę personažų paletę, vidinius asmenybės konfliktus. Paskutiniuosiuose romanuose, atsigręždamas į netolimą praeitį, kalbėjo ne tik apie to meto žmonėms tekusius išbandymus ir kančias, bet ir pasiaukojančią meilę, o vaizduodamas dabarties Lietuvos gyvenimą, reliatyvistinę herojų moralę, nevengė ir kritiškų spalvų.
Kolegų atmintyje K. Paulauskas išliks kaip tolerantiškas, supratingas žmogus ir kaip kuklus, bet savitas ir įdomus kūrėjas.
(4)
(0)
(2)