Tyrimas: Emigrantai iš Rytų Europos svetimose šalyse laimės neranda

Nelygybė didžiausia.... O gal didžiausi tinginiai? Socialinės pašalpos, tai ne lygybė, tai priešinga lygybei. Kodėl vienas nedirbdamas turi gauti, kai kitas užsidirba sau ir dar kitiems turi duoti? Ir nelygink tenykščių 1,000 eurų. Ten nuomos, transporto ir komunalinių paslaugų visai kitos + regioniniai dalykai. Tas pats kas lyginti darbą Lietuvoje ir kainas Baltarusijoje.

... Ne tik kultūrinis šokas ištiks, bet ir jausies kaip Marse.

Prie ko čia pašalpos. Kad ubago pašalpa gauni tai nuo to lygesnis nepasidarai Ir nevadink lietuvių tinginiais, dauguma jų gavo darbus užsienyje, nes Lietuva jiems nieko geriau nepasiūlė.

Mykolai, dalis išvarė, jie dirba. Ištisi kaimai liko, lūšnos griūva. Tai vietoj to, kad kiaurą stogą susilopytų, pakiša bliūdą, kur vanduo laša. Išvažiuojančių irgi yra daug, kurių tikslas tik vienas - kuo greičiau sėsti ant išmokų, o ne dirbti ir užsidirbti. O visi tie, kurie aiškina apie gerą gyvenimą, bet nemoka mokesčių pvz už televiziją, gyvena 3 šeimos 3 kambarių bute su viena vonia, vežasi maistą, cigaretes ir alkoholį iš Lietuvos, gydytis grįžta čia, automobilį perka ir draudžia Lietuvoje bei po to nemoka mokesčių už tai toje šalyje ir pan - jie tiesiog bando pateisinti savo sprendimą. Emigruoti nėra blogai, bet nereikia skiesti ir kabinti makaronų, apie rojų. Visoje Europoje tikiuosi dar šį dešimtmetį visos išmokos bus stipriai apkarpytos ir apribotos.

Rašo tas, kuris gyvena ir dirba Lietuvoj... eGzpertas ir ne kitaip...

Mano manymu pas mus yra dvi esminės problemos: Kaimuose ir mažesniuose miestuose išties trūksta darbo. Verslo plėtra ir investicijos čia ateina labai menkai, tad ir darbo vietos naujos praktiškai nesikuria. O kita problema yra blogas būsto prieinamumas didžiuosiuose miestuose. Nors čia darbo jau išties galima rasti ir atlyginimai po truputį auga, tačiau čia įsigyti būstą ir atsikraustyti naujiems gyventojams išties yra labai sunku. Daugelis regionuose gyvenančiųjų pardavę absoliučiai visą savo turtą vargiai įpirktų net patį pigiausią butą viename iš didžiųjų miestų. Apie jaunas šeimas čia net išvis nekalbant. Būsto nuomos rinka čia irgi labai mažai gyvybinga. Tad mano manymu žmonės emigruoja tikrai ne laimės ieškoti. Tiesiog vieni emigruoja, kad išgyventų, o kiti kad prasigyventų ir grįžtų atgal.

+1

Skaičiau šiandien straipsnį kaip Lietuvoje valdininkai skatina verslumą. Kai studentų porelė nusprendė vasaros laikų pradėti kavos vežimėlio verslą. Tai tik mokesčių inspekcijoje viskas gerai praėjo, o kitose institucijose kur turi išduoti leidimus siuntinėjo vienas kitam. Sakydami kad jie negali išduoti leidimo kol kiti ne išduos, o kiti sakė, kad negali duoti leidimo kol pirmieji ne išduos. Ir taip Lietuvoje daug kur versle.

Spėjau pagyventi ir Osle. O ten jau draugų susiradau iš skirtingų šalių, su kuriais gan išsamiai ta tema bendravom, tuo labiau, kai visi ekonomistai. Lietuvoje kaimuose gyvena per daug žmonių. Kaimai turi trauktis ir jokios investicijos negali padėti. Kažkiek žinoma darbo vietų galime didinti kiekį, bet pirma reikia visą žemę pradėti dirbti, o ne 1/3 tinkamos žemdirbystei - padaryta klaida, kai žemes pradėjo atidavinėti ir skaidyti 1,000 ha skypus į 1,000-2,000 dalių. Dabar tų sklypų sujungti beveik neįmanoma, o kiekvienas ir pradeda sapalioti apie 6,000 už arą, kai tokia žemė kainuoja 6,000-9,000LT/ha, o ne arą, priklausomai nuo kelių ir derlingumo. Kas dėl būsto įsigijimo, statistinis japonas per visą savo gyvenimą neįperka buto. Parkavimo vietą automobiliui nusipirkti prireikia vos ne 10 metų, o uždirba jie labai daug. Ir vėlgi, pasiklausius kai kurių, pasaulyje yra tik kažkur 30 šalių, kur žmonės laimingi. Likusiose ~200 šalių žmonės yra dar nelaimingesni nei Lietuvoje. Šitaip jūs sakot? Kas nori, tas padaro verslą, kas nenori, tas visada randa pasiteisinimų. Dabar situacija yra daug geresnė, kai tuo tarpu mano tėvai nuo nulio verslą įkūrė du kartus ir turėjo tokias pačias sąlygas, kaip visi kiti, tik tais laikais verslo pradžia buvo daug kartų sunkesnė ne tik dėl biurokratijos, bet ir dėl momentaliai prisistatančios mafijos.

Ne visi gimę būt verslininkais, bet tai jokiu būdu nepadaro tokių žmonių antrarūšiais.

Simplicity, kur aš sakiau, kad jie antrarūšiai? Pats dirbu samdomą darbą, realiai įmonėje tesu pagalbinis darbuotojas. Ir ką tu man? Gyvenu gerai. Negali panašu patikėti. Anyway, tuščias reikalas čia ginčytis. Vis tiek Lietuva yra pragaras, čia gyventi neįmanoma ir net Zimbabvėje gyventi geriau, nei čia.

Laimė toks subjektyvus dalykas, kad net neverta šnekėt, aišku pinigai suteikia komforto, bet iki tam tikros ribos, nors ir turėsi milijoną, nereiškia, kad sulauksi pagarbos, pripažinimo ar rasi, kaip save realizuot, o jei nemokėsi elgtis su pinigais, tai bus tik galvos skausmas. Kartais atrodo, kad jau mūsų genuose užkoduota būti nelaimingiems, kad ir kas bebūtų vistiek mums viskas blogai. Jaučiu net tavo minėta Zimbabvė pagal laimės indeksą aukštesnėj vietoj.

nondescript, ten apie 200 šalių, buvo sarkazmas. Žmogaus laimė mažai susijusi su aplinka. Didžioji dalis pasaulio ne tik neturi tvirto stogo virš galvos, bet neturi net geriamo tekančio vandens, o ką jau kalbėti apie kanalizaciją. Daug kur ir elektros nėra. Bet žmonės vis tiek jaučiasi laimingi, nes jie nesiekia konkuruoti. Jie džiaugiasi tuo ką turi, o ne murkdo save neigiamose emocijose dėl to, ko negali įsigyti. Aišku, kiekvienam kažkas skirsis, bet dar nežinau nė vieno žmogaus, kuriam laimę atnešė pinigai, o pažįstamų tarpe daug žmonių yra, kurie prasimušė.

, +1. Kartais atrodo, kad dauguma komentuoja kaip "gerieji žmonės, vasaros nematę". Visi nori į amerikas. O kaipgi: - Žiūrim JAV vidutinį atlyginimą. Kiek, ~$26 000 per metus neatskaičius mokesčių? Už tokį aš ir Lietuvoj neičiau dirbti turėdamas specialybinės patirties. Lietuvoj taksistai ar furistai daugiau gauna. Mokytojams mieste tokios pajamos irgi ne stebuklas (mano tėvas ilgus metus dirbo mokytoju, ir aš kažkada dirbau - galit nesvaigti apie vargšes badaujančias pedagoges). - Žiūrim sveikatos apsaugą: Lietuvoje, susilaužius ranką, bent nemokamai peršviečia, atstato kaulus ir sugipsuoja. Dar ir nedarbingumo pašalpą duoda. Štatuose, jei nenori daktarėliui nupirkti naujo džipo, pats pasiriši pagalį ir kitą rytą kaip naujas eini į darbą. - Žiūrim švietimą. Lietuvoje "Veido" top-10 gimnazijos visos nemokamos, o jų absolventai laimi tarptautines olimpiadas ir vos ne 100% sustoja į pirmo pasirinkimo univerus, tarp jų - ir prestižinius užsienietiškus. Štatuose į valstybinę šūlę geriau nė nosies nekišti. O ir brangioje privatinėje tik sužiūrėk, kad tavo vaiko neprimokytų kreacionizmo ar kokių genderlūpų. - Žiūrim skurdžius. Lietuvoje gyventi palapinėje reiškia totaliai bomžauti, ir joks savigarbos turintis žmogus, gyvenantis iš minimumo sau to neleis. O teko pasibastyti aplink New Orleans'ą dar prieš Katriną - ištisi miestai tokių - pasiėmusių namą "lizingu" ir praradusių darbą, tokių, kuriems tornadai nunešė stogą ir pan.. Va tau ir amerika. Nemoki suktis, tingi 12 val. per parą dėlioti hamburgerius, pasiėmei paskolą neatidirbamą per 10 gyvenimų - pats esi hotdogo vietoje.

Jūs galit čia pilstyt ką tik norit, paklodes prirašyt apie tai kaip emigravusiems blogai, bet emigrantų skaičius ir toliau didėja, o ne mažėja. Todėl užteks pyktis su logika. Nė vienam emigravusiam jūsų komentarai nepadėjo pasijusti Lietuvoje geriau.

Bet kartu buvo ir lengviau, nes rinka tuo metu buvo laisva ir neužimta. O dabar rasti nišą ir prasibrauti tarp vieną ar du dešimtmečius veikiančių kompanijų yra labai sunku.

Ane? Per 10 metų dirbu jau šeštame startupe. Kiek žinau, nė vienas nebankrutavo - tik pora pakeitė profilį. Rinka nėra perpildyta, tik startupams reikia fantazijos, kapitalo bei kompetencijų. Kapitalo, turint gerą verslo planą ir komandą, surasti lengviausia. Dėl kitų faktorių... nereikia manyti, kad neturėdamas išsilavinimo ir patirties tik lipdysi iš snarglių rutuliukus ir milijonai patys kapsės.

lietuvių, kurie čia jaučiasi laimingesni nei Lietuvoje. Pagarbiai, Simplicity

kainos panašios, o perspektyvoje visai susilygins dėl bendros laisvos ekonominės erdvės.

laimingesni jie būtų likę Lietuvoje. Apie tarpukario emigrantus nekalbu. Apie tremtinius, įsitvirtinusius kažkur TSRS taigose taip pat. Straipsnis irgi apie juos nekalba. Ir dar yra kategorija, emigracija dėl šeimos. Tu PhD srityje, kuri "ant bangos" viename regione, ji - kitame. Kuris aukosis? Tuo labiau, nenori su vaiku šnekėtis angliškai. Ką darysi?