„Ką siūlo Mefistofelis Faustui? Nesibaigiančią kaitą. Aš bijau, kad Mefistofelio svajonė yra įgyvendinta: mes turime tokią kaitą, kokios sustabdyti nebėra jokių šansų. Tik klausimas, kada žmogus nuspręs sustoti, supratęs, kad prasmė slypi sustojime, akimirkų sulaikyme, o ne kaitoje“, – sako filosofas profesorius Leonidas Donskis, kalbėdamas apie gyvenimo prasmę.

Anot profesoriaus, pagreitėjęs nūdienos gyvenimas žmogų yra pavertęs įkaitu. L. Donskio žodžiais, žmogui tampa svarbu būtinai nubėgti tam tikrą atkarpą – šiandien nuo A iki B, rytoj – nuo B iki C. „Bet juk pirma reikia suvokti, ką mes darėme, ar mes apskritai bėgome, ar stovėjome vietoje. Šitas momentas dingsta iš mūsų gyvenimo“, – pastebi filosofas. Jis siūlo linkėti vieni kitiems didžiulės šių dienų prabangos – sulėtėjimo.

– Mūsų pokalbį norėčiau pradėti Sigmundo Freudo ir Viktoro E. Franklio citatomis. S. Freudas sako, kad, jei žmogus ieško gyvenimo prasmės, jis serga. V. E. Franklis sako, kad, jei žmogus neieško gyvenimo prasmės, jis tuoj sirgs. Žiūrint į šiandieną, į postmodernizmo kultūrą, susidaro toks įspūdis, kad žmogus, modernizmo laikais tik pradėjęs klausti, kokia gyvenimo prasmė, postmodernistinėje kultūroje pamažu nustoja to klausti.

– Jis nustoja klausti todėl, kad egzistuoja tokia iliuzija, kurią sukūrė naujojo tipo hiperkomunikacija, jos perteklius. Komunikacijos perviršis ir informacijos perteklius sukūrė iliuziją, kad prasmė kažkokiu būdu bus atskleista, kad nereikia ypatingo individualaus žmogaus darbo – nei intelektualinio, nei etinio, – kad būtų galima pradėti prasmės ieškojimus.

O kita iliuzija yra ta, kad dėl gyvenimo prasmės galima kažkaip tartis ir priimti neva liberalų konsensusą, kuris reikštų, jog, jei mums visiems iš esmės gerai, tai gal tai ir yra prasmė? Ji yra kolektyvinė arba gal net anoniminė… Kitaip tariant, niekas nesiima uždavinio savo gyvenimu išmėginti dalykų tikrumą, jų autentiškumą. Aš manau, kad tai yra simptomas, jog žmogus nėra paliekamas sau pačiam. Mes esame įtraukiami į hiperkomunikaciją, į socialinius tinklus, į internetą. Tai savotiškai išeikvoja, ištuština žmogų, dažniausiai jam to nė nesuvokus.

Ir kitas labai realus pavojus – tai sukurta iliuzija, kad visiškai nebūtina ieškoti prasmės, nes egzistuoja tam tikri ekspertiniai sprendimai ir paprasčiausiai tau kažkas pasakys, kas yra prasmė. Tai yra technokratijos pavojus – yra ekspertai, jie žino. Arba kitas pavojus yra tas, kad viską lemia tam tikri komunikaciniai žaidimai ir susitarimai – pasikalbėkite su „Facebook'o“ draugais, galbūt suprasite, kad reikia susitarti, pasiekti konsensusą. Kitaip tariant, yra pabėgimo nuo savęs formos ir jos darosi vis naujesnės.

Galima suprasti, ką turėjo omeny V. E. Franklis, sakydamas, kad žmogaus, neužduodančio sau šito klausimo, nieko gero nelaukia. Jis tą puikiausiai suprato po patirties Aušvico koncentracijos stovykloje. Žmogus, kuris neieškojo prasmės, nematė prasmės išgyventi, ir neišgyveno. Bet juk V. E. Franklis kalbėjo apie sukrečiančią patirtį, kuri leidžia mums suvokti gyvenimo autentiškumą. Suvoki, koks sukrečiantis gyvenimas, patirdamas sukrečiančią situaciją.

Šiandien mes gyvename pasaulyje, kuriame bėgama nuo tikrovės per hiperbendravimą, hiperkomunikaciją, per virtualią tikrovę. O jei bėgi nuo pasaulio, jei nori nuo jo pabėgti ir pabėgi, tai natūralu, kad prasmė net ir neiškyla. Tu nepatiri išgyvenimų, kurie tave sugrąžintų prie tavęs paties. Tu savimi nepatikrini tam tikrų įvykių, pasirinkimų.

Mes gyvename savotiškomis globalinėmis nuogirdomis, globalinėmis sensacijomis, kada labai greitai atkeliauja informacija, o mes palaukiame, kol bus sudėti akcentai. Tai ir yra tas komunikacijos ir informacijos perviršis, kurį aš ir laikau keliu į naują, globalinį žmonijos kvailinimo mechanizmą: ir kvailinimąsi, ir kvailinimą.

Mano atsakymas būtų, kad, deja, vienas iš sunkiausiai pasiekiamų dalykų pasaulyje lieka žmogaus akistata su pačiu savimi, autentiškos būsenos – niekas jų nebenori, visi nuo jų bėga. Ir antras dalykas – gyvenimo pagreitėjimas, kuris ir nebeleidžia sustabdyti akimirkų, nei mąstymo, nei etinės refleksijos, nei, pagaliau, kažkokio psichologinio žvilgsnio į save, būtinybės susivokti, kad aš keičiuosi, ir keičiasi mano santykis su kitais.

Aš bijau, kad tas pagreitėjęs gyvenimas yra pavertęs žmogų įkaitu naujų aplinkybių, kuriose, atrodo, yra svarbu nubėgti tą atkarpą – šiandien nuo A iki B, rytoj – nuo B iki C. Bet juk pirma reikia suvokti, ką mes darėme, ar mes apskritai bėgome, ar stovėjome vietoje. Šitas momentas dingsta iš mūsų gyvenimo.

Kitaip tariant, atsirado intensyvumas be turinio – baisi akseleracija, baisus gyvenimo pagreitėjimas. Dabar didžiausia prabanga, kurios gali palinkėti vienas mąstantis žmogus kitam, tai palinkėti sulėtėjimo: lėtesnio gyvenimo, lėtesnio skaitymo, lėtesnių išgyvenimų, lėtesnio bendravimo su draugais.

Tai beveik faustiškas klausimas. Ką siūlo Mefistofelis Faustui? Nesibaigiančią kaitą. Bijau, kad Mefistofelio svajonė yra įgyvendinta: mes turime tokią kaitą, kokios sustabdyti nebėra jokių šansų. Ir klausimas, kada žmogus nuspręs sustoti, supratęs, kad prasmė slypi sustojime, akimirkų sulaikyme, o ne kaitoje.

– Ikipostmodernistinė kultūra žmogui teikė atsvarą jo gyvenimui. Anksčiau žmogus, perskaitęs kažkokį kūrinį arba pamatęs filmą, spektaklį, galėdavo patirti katarsį, kuris padėdavo jam gyventi. Ar šiandien postmodernistinė kultūra, literatūra, menas padeda žmogui išgyventi katarsį? Man atrodo, kad postmodernistinė kultūra skatina mąstyti, samprotauti, žiūrėti į idėjas, bet ne išgyventi emociškai, empatiškai tai, ką jis skaito, mato. Tada menas nebeatlieka savo funkcijos – sugrąžinti žmogui harmoniją. Kaip Jums atrodo?

– Man atrodo, kad, tai yra labai didelis iššūkis. Žinoma, yra daug gerų dalykų. Mūsų laikotarpis ypatingas tuo, kad yra ne tik daug informacijos internete, daug knygų, bet ir daug skaitančių žmonių. Turbūt pasaulyje niekada nebuvo tiek raštingų žmonių, kiek jų yra dabar. Kažkada išsilavinimas buvo mažumos privilegija. Šiandien išsilavinusių žmonių yra gerokai daugiau. Kitaip tariant, mąstyti, atsidėti idėjoms, teorinei refleksijai, yra visos galimybės. Bet jūs sakote visišką tiesą – klausimas ir apie save patį, kiek save įaudi į socialinę tikrovę ir kiek išgyveni save patį, kaip tam tikrą žmogišką tikrovę.

Man atrodo, kad problema yra ta, jog iš tikrųjų intelektualumas nėra mūsų laikotarpio didelė problema. Jau jūsų minėtas S. Freudas puikiai suprato, kad mokslas ir racionalumas mums pažadėjo kelią į laimę, bet žmogus anaiptol netapo laimingu. Ir atsirado tai, ką jis vadino das Unbehagen in der Kultur – nepasitenkinimas kultūra. Nors ji, atrodo, žadėjo nenusakomus dalykus. To meto kultūra ir ypač mokslas žadėjo didžiulį šuolį. Prieš pat šitą pažadą daugelis fiksavo, kad kyla optimistinis tikėjimas, jog pasaulis bus nepalyginamai geresnis negu jis buvo iki tol. Ir staiga – pasauliniai karai, baisi neviltis, o po jos – siaubinga tuštuma.

Iš tikrųjų, ar nėra taip, kad mes pajutome, jog viena – intelektualumas, o visai kita – žmogiškumas, etinis santykis. Juk žinių didėjimas, jų kaupimas, jei tai yra komuliatyvinis procesas, nesusijęs su tokiomis žmogaus savybėmis, kaip empatija, kito žmogaus būsenų išgyvenimas arba simpatinė galia, sugebėjimas užjausti, įsijausti į kito žmogaus būseną, savotiškai jį patirti… Man atrodo, kad [taip kaupdami žinias] mes, kaip žmonės, nieko nelaimime. Intelektualūs gali būti ir barbarai. Nieko naujo nepasakysiu – barbarystė nebūtinai reiškia vien tik išsilavinimo stoką. Gali būti išsilavinęs barbaras, kuris yra barbaras būtent dėl to, kad atsisako traktuoti žmoniją kaip žmoniją. Štai kur yra problema.

Man atrodo, kad mūsų problema slypi etinio santykio sunaikinime, tame, ką Zygmuntas Baumanas vadina „adiaforizacija“ arba „adiafora“. Priminsiu, kad „adiaforum“ (vienaskaita) reiškia „nesvarbų dalyką“. Stoikai, senovės graikai, nesvarbiais dalykais vadino būtent tuos, dėl kurių neverta pernelyg eikvoti laiko mąstant ir stebint pasaulį. „Adiafora“ – tai „adiaforum“ daugiskaita. Philippas Melanchthonas, Martino Lutherio bendražygis ir bičiulis, religinis mąstytojas ir reformatorius, rašė M. Lutheriui, kad nebūtina su katalikais laužyti iečių dėl liturgijos dalykų, kadangi tai yra adiafora, t. y. nesvarbūs dalykai.

Z. Baumano manymu, „adiaforizacija“ reiškia etinio santykio sunaikinimą jį pakeičiant techniniu, pragmatiniu arba nieko nereiškiančiu. Pavyzdžiui, rinkos santykiai neretai yra tam tikra žmonių santykių adiaforizacija, todėl, kad jie yra svarbūs techniškai, jie didina mūsų gerovę. Per rinkos santykius mes patenkiname savo poreikius, mes įsigyjame gėrybių, prekių. Bet jie visiškai nieko neprideda mūsų santykiams su kitais žmonėmis – mes esame klientai ir, pavyzdžiui, tiekėjai. Arba kitoje paslaugų sferoje mes esame ekspertai ir ekspertizės gavėjai. Tačiau tokiais atvejais tarp mūsų nėra santykių, kurie priverstų į kitą žmogų pažvelgti kaip į etinę būtybę.

Man atrodo, kad šiandien, pagreitėjus gyvenimui, informacijos srautui, adiaforizacija stiprėja. Tarp žmonių daug funkcionalių santykių, kurie labai daug reiškia instrumentiniu požiūriu (jie yra pragmatiški, funkcionalūs ir neretai utilitarūs), bet jie nebėra etiškai prasmingi. Kitaip tariant, mūsų nebedomina pats faktas, kad kito žmogaus orumas ir vertė yra kažkas, už ką esame atsakingi. Žmogus niekada neišsaugo savo žmogiškumo be kitų pagalbos.

Dialogas, žmonių veikimas kartu arba paprasčiausi žmogiški dalykai – atjauta, solidarumas, – kurie išsaugo kito žmogaus vertę, orumą… Jei nustojame mąstyti tokiomis kategorijomis ir galvojame tik apie poreikių tenkinimą arba technines operacijas, kurios yra būtinos pagreitėjusiam rinkos arba profesiniam gyvenimui, mes nebežiūrime į kitus žmones kaip į žmones. Mes žiūrime į juos kaip į tam tikrą sėkmės konsteliaciją, žmogus tampa savotiška detale, faktoriumi arba statistika.

Aš bijau, kad žmogaus pavertimas statistika, skaičiais, yra vienas iš mūsų pačių aštriausių ir nemaloniausių šiandienos reiškinių. Iš tikrųjų jis rodo žmogaus nuvertinimą, kartais net mums patiems to nesuvokus. […] Man atrodo, kad adiaforizacija apskritai yra susijusi su tuo, ką Z. Baumanas vadina tiesiog „likvidžia modernybe“ – modernybe, kuri yra neaiški pati sau. Tai yra pasaulis, kuris praranda bet kokius aiškumo kriterijus. Pasaulis, kuriame nelieka saugumo, užtikrintumo, aiškumo.

Erichas Frommas kalbėjo apie tai, kad žmogų tragedijos ištiko tuo metu, kai buvo labiausiai tikima pažanga. Prisiminkime, pasaulis buvo ypač gražus net estetiškai: mados, visas tas „beau monde“ ar „la belle Epoque“ tarp karų – labai gražios mados, graži žmonija, Europos grožis. Ir staiga ateina karai, kurių niekas negalėjo paaiškinti. Nesugebėjimas paaiškinti, kaip ateina katastrofos, ypač buvo matomas Vienos kultūroje. Pakanka pažvelgti į Egono Schielle kūrybą arba į to meto mąstytojus, tokius kaip Otto`as Weiningeris arba S. Freudas, kad suprastum ateinančio moderniojo siaubo nuojautą. Man regis, kad iš tikro problema yra ta, jog žmogus pradėjo nieko nebereikšti kitiems žmonėms. Štai, kur yra tragedija.

Mes kalbame apie prasmę, bet juk norint ieškoti prasmės arba norint suvokti prasmės pojūtį, turime suvokti, kad prasmei reikia kito žmogaus. Juk niekada neišgyvensi prasmės pats su savimi. Taip, reikia stebėti save, bet reikia ir suvokti, kad mes esame socialinės būtybės, dialoginės būtybės. Ir, jei mes nebeturime laiko suvokimui, pokalbiui su kitu žmogumi, bendravimui, jei manome, kad patys save surenkame ir konstruojame kaip mąstančias ir etiškas būtybes, tai tada nelieka nieko. Lieka tik tam tikros funkcijos arba, kaip aš minėjau, paprasčiausias žmogaus pavertimas sėkmės formule, instrumentu, priemone, skirta įgyvendinti tam tikrus kompanijos arba valstybės tikslus.

Aš bijau, kad šita samplaika yra labai negera, ji nieko gero mums nežada. [Ji yra pavyzdys] deterministinio, fatalistinio mąstymo, rinkos mąstymo, kapitalizmo, tokio diktuojamo determinizmo, kad alternatyvų nėra, išskyrus globalinę rinką. Tas pasidavimas fatalizmui, kad nieko kito ir būti negali… O ką reiškia tas fatalizmas? Aš kalbu ne vien tik apie žmonių nuotaikas, bet apie tam tikrą gyvenimo faktą.

Pažiūrėkite, technologijos ir labai stipri sklaida mus privedė prie tokios būsenos, kad, jei tomis technologijomis nesinaudoji, esi atskirtyje. Jei nemoki už butą internetu, rizikuoji tapti gyvąja iškasena arba komplikuoti savo gyvenimą. Aš matau, kaip sunku būtų mano mamai – jei nesinaudotų internetu, ji išsyk komplikuotų savo gyvenimą. Žinoma, dabar tai už ją padarau aš, bet pastebiu, kaip karta, kuri jau nebėra virtualioje tikrovėje, nebeatlieka kasdienių dalykų, tokių kaip mokesčiai už būstą ar mokesčiai valstybei.

Jei nesi internetinėje erdvėje, technologija tave gėdina. Technologija primena, kad rizikuoji tapti nebūtimi, kad tavęs tuoj nebebus, technologija tave išjungs, atskirs. Mes paprastai kalbame apie laisvę, apie tai, kad gyvename laisvės epochoje. Bet, jei nutarsiu, kad noriu skaityti knygas ir nenoriu naudotis internetu, negalėsiu dirbti šiuolaikinės visuomenės gyvenimo sąlygomis. Mane privers ir įjungs per prievartą. Žlugs mano komunikacija, žlugs akademinis gyvenimas, žlugs absoliučiai viskas. Kitaip tariant, technologija nepalieka pasirinkimo. Aš galiu, vadinasi aš privalau – štai savotiška technologijos metafizika.

Ir man atrodo, kad tai sukuria deterministinę ir fatalistinę nuotaiką, jog kitaip ir būti negali, kitaip jau ir nebebus. Vadinasi, prasmę padiktuoja ekspertai arba technologija. Kodėl turėtume jos ieškoti? Ji ateis. Tai – technokratijos pavojus. Bet šalia to, kaip aš minėjau, yra komunikacijos ir informacijos perteklius, kuris mus paverčia savotiškai nualintomis būtybėmis, tokiomis, kaip tie nuvaryti arkliai Sydney`aus Pollacko filme, kurie patys nesuvokia, kokiose varžybose dalyvauja…

Violeta Melnikienė, LRT Klasikos laida „Kasdienybės kultūra“

Viso pokalbio klausykitės LRT.lt mediatekoje.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Violeta Melnikienė

Komentarai (24)