Klaipėdietis moksleivis drebina pasaulio žaidimų industriją (9)
Kol bendraamžiai rengiasi abitūros egzaminams, klaipėdietis Laimonas Mileška užsiėmęs kur kas rimtesniais reikalais: jis įgyvendina svajonę, kuri Lietuvą gali išgarsinti pasaulyje. Bent virtualiame.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jam dar tik 17 metų, tačiau vaikino uždarbis jau viršija daugumos lietuvių. Tikslios sumos jis nenorėjo atskleisti: aišku tik tiek, kad milijonų jo sąskaitoje nėra. Kol kas.
Viskas pasikeis, jei L.Mileškai pavyks pasiekti užsibrėžtą tikslą – įsteigti profesionalią žaidimų kūrimo studiją. Galite jį laikyti naiviu jaunuoliu, bet reikalai jau pajudėjo – prie klaipėdiečio komandos panoro prisidėti šimtai specialistų, vyksta derybos su pirmaisiais kandidatais.
Puslapį aptiko netyčia
Kaip ir dauguma bendraamžių, L.Mileška nemažai laiko praleisdavo žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Apie jų kūrimą anuomet daug negalvojo, kol netyčia užklydo į žaidimų puslapį „Roblox“.
„Šį puslapį atradau 2009 metais paspaudęs reklaminį skelbimą. Čia galima atrasti begalę žaidimų, kurie sukurti paskirų žmonių, visi įrankiai kurti žaidimus nemokami“, – sakė L.Mileška.
Vedamas smalsumo jis nutarė išbandyti žaidimams kurti skirtą programą „Roblox Studio“.
Ji, pasak pašnekovo, labai paprasta – reikėjo tiktai pramokti programavimo kalbos „Lua“ pagrindus.
Daugiau nei per penkerius metus klaipėdietis sukūrė 8 žaidimus, kiekvienas jų sulaukdavo vis didesnio žaidėjų dėmesio nei ankstesnis.
Šiuo metu populiariausi – dažasvydžio veiksmo žaidimas „Mad Paintball“ ir nuotykių bei veiksmo žaidimas „The Mad Murderer“. Vienu metu juos žaidžia nuo 600 iki 3 tūkst. žmonių.
Užsidirba iš trupinių
Šie žaidimai yra „freemium“ rūšies: esminės funkcijos nemokamos, bet žaidėjai gali pirkti įvairius priedus, patobulinimus, naujus personažus su išskirtinėmis savybėmis, taip pat estetinius objektus, kurie leidžia išsiskirti iš kitų.
Tokie papildymai gali kainuoti nuo 0,5 iki 2 dolerių, o 15 proc. žaidėjų išleistos sumos atitenka žaidimo kūrėjams.
Tokią galimybę „Roblox“ pasiūlė prieš kiek daugiau nei metus. Nuo tada L.Mileška spėjo uždirbti solidžią sumą. Tiesa, jis pripažino, kad didelių lūkesčių neturėjo.
„Iš pradžių žaidimų kūrimas man buvo pramoga. Vėliau buvo sudarytos sąlygos užsidirbti. Tokios pajamos labiau primena loteriją, o ne darbą, nes labai sunku nuspėti, ar gausi pajamų iš žaidimo. Šiuo metu galiu pasidžiaugti, kad man iš tikrųjų sekasi“, – šyptelėjo klaipėdietis.
Jau ėmė rinkti komandą
Dabar laiko žaidimams septyniolikametis teigia iš esmės neturintis. Tik, kitaip nei bendraamžiai, ne dėl artėjančių abitūros egzaminų, o dėl naujų projektų ir planų steigti nuosavą žaidimų kūrimo studiją. Kur? Žinoma, Lietuvoje!
„Komandą pradėjau rinkti visai neseniai. Ieškau žaidimų programuotojų ir dizainerių, taip pat išmanančių žaidimų rinkodarą.
Į mano skelbimą atsiliepė daugiau nei 500 žmonių, kiekvieną atsiliepimą peržiūrėjau labai atidžiai. Pirmenybę teikiu patirčiai, komunikabilumui, atsakingumui, gebėjimui dirbti komandoje. Jau deruosi su keliais specialistais, bet tai tik pradžia, nes noriu surinkti ne vieną komandą“, – užsiminė L.Mileška.
Nors šiuo metu kuria žaidimus tiktai stalo kompiuteriams, vaikinas supranta milžinišką mobiliųjų įrenginių potencialą, todėl ateityje daugiau dėmesio ketina skirti jiems.
Būti samdiniu nenori
Kai galvoje sukasi šitiek darbų ir planų, apie studijas galvoti nėra kada. O ir tėvai nespaudžia: palaiko sūnų ir pritaria jo veiklai. Net jei ateityje atsirastų daugiau laiko, prisirišti prie konkrečios studijų programos L.Mileška neketina: lankytų tik konkrečias paskaitas, kurios būtų susijusios su vykdomais projektais.
Vis dėlto sulaukęs, pavyzdžiui, Masačusetso (JAV) technologijos instituto pasiūlymo klaipėdietis jį rimtai apsvarstytų. O jeigu darbą pasiūlytų didelė žaidimus kurianti kompanija, pavyzdžiui, „Electronic Arts“?
„Ateityje labiau norėčiau būti verslininku, o ne samdomu darbuotoju. Todėl net ir „Electronic Arts“ įsivaizduočiau labiau kaip partnerį, o ne darbdavį“, – ambicijų neslėpė pašnekovas.
Kas žino – galbūt išties po metų kitų laukdami eilėje prie parduotuvės kasos arba dardėdami troleibusu nebe piktus paukščius skraidinsime ir saldainius traiškysime, o valdysime L.Mileškos vaizduotės vaisius.
