Gavo ES paramą verslui – nusipirko visureigį "žuvims vežioti" (0)
Prabangus visureigis, kurio odiniame salone turėjo keliauti žuvų mailius į žuvininkystės ūkį; vidury pelkės turėjęs išdygti konteinerių turistinei įrangai kompleksas, kurio net tik turistai, bet ir pelkės varlės neregėjo nė akyse; laivas lietuvių poilsiautojams, „netyčia“ nuklydęs iki Švedijos krantų – tai tik keli pavyzdžiai, parodantys, kam verslininkai leidžia iš Europos Sąjungos gautos paramos lėšas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Neretai užsimenama apie tai, kad siekiantys gauti ES paramą verslininkai naudojaisi sukurtomis schemomis ir kuria verslus, kurių už savo pačių pinigus tikrai nesiimtų. O jei projektai ima strigti, tuomet skubama kaltinti paramos skirstytojus subjektyvumu, priekabėmis ir tyčiniu vilkinimu išmokėti paramą.
Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) vadovasErikas Bėrontas pasakojo, kad teismuose pagausėjęs ieškinių prieš NMA skaičius sietinas su tuo, kad artėja mokestinio laikotarpio pabaigos terminas.
– ES paramą Lietuva gauna jau daugiau nei dešimtmetį. Ar verslininkai, norintys pasinaudoti šia parama, per šį laikotarpį įgavo tam tikrų projektų administravimo įgūdžių?
– Kalbant apie tas priemones, kurios skirtos ūkininkams, tai šiame sektoriuje tokio aukšto rizikos laipsnio nėra. Rizikingiausios priemonės yra susijusios su verslu. Kartais žmonės, galvodami, kad taisykles galima apeiti, linkę daug ką interpretuoti savo naudai.
Taip pat keblumų kyla ir su bendruomenių projektais – čia daugiau pasitaiko žmogiškojo faktoriaus, kompetencijų trūkumo ir klaidų keliamos sumaišties. Į bendruomenių vykdomus projektus taip pat žvelgiame itin atidžiai, kad jų įgyvendinimas pasitarnautų visuomenės interesui, o ne privatiems tikslams – neturėtų būti taip, kad kažkas ką nors nusiperka ir pasideda savo namuose.
– Kokios pagrindinės priežastys, dėl kurių verslininkai netenka paramos?
– Dažniausiai pasitaikančios problemos – netinkamas išlaidų deklaravimas ir viešieji pirkimai, jų procedūrų pažeidimas, neužtikrintas konkurencijos principas, pirkimai atliekami ne ūkiškai. Naują paramos skyrimo periodą 2014–2020 metų pradėsime jau dirbdami su nauja elektronine sistema, kurioje bus skelbiama informacija apie viešuosius pirkimus.
– Kokie verslininkų pirkiniai dažniausiai kelia įtarimų NMA specialistams?
– Būna taip, kad nuperkama sena įranga ir ją bandoma pateikti kaip naują. Tarkime, įranga biokuro gamybai ar pieno melžimo įrenginiai nuperkami ne nauji, bet už naujų kainą, ir į vietą atvykę NMA ekspertai tai pamato. Yra pasitaikę atvejų, kai pramoginei veiklai skirta įranga – laivas, turėjęs plaukioti Lietuvos teritorijoje, iš tiesų plaukiojo Latvijos teritorijoje, plukdė latvių turistus. Kai verslininkas rašė verslo planą, tai nurodė, kad laivas plaukios Kuršių mariose.
Kartais buitinės prekės perkamos už itin didelę kainą. Pasitaiko atvejų, kai nuperkami labai brangūs ir prabangūs automobiliai. Kai galima įsigyti automobilį už 50 tūkst. litų, perkama už 100–200 tūkst. Tokios transporto priemonės dažniau naudojamos asmeniniams tikslams, o ne projektui įgyvendinti.
Būta, kad išskirtinės kokybės visureigis nuperkamas žuviai vežioti. Transporto priemone su odiniu salonu, kondicionavimo sistema ir kitais prabangiais atributais verslininkas ketino gabenti žuvų mailių. Paprastai tokiems atvejams perkami talpūs ir kur kas pigesni automobiliai. Ar verslininkas tikrai iš savo pinigų žuviai vežioti būtų pirkęs tokį automobilį už tokią kainą?
– Ar artėjant mokestinio laikotarpio pabaigai pastebimas tam tikras paramos gavėjų nerimas?
– Laikotarpis labai intensyvus dar ir dėl to, kad persidengia su naujuoju 2014–2020 metų laikotarpiu. Kalbant apie pažeidimus ir ieškinius, būtina pabrėžti, kad šis skaičius nemažas.
Tad natūralu, kad pareiškėjai bando išnaudoti visas įmanomas teisines priemones – nuolat rašomi įvairūs skundai, skambinama norint pasitikslinti, kas daroma su jų pateiktais dokumentais, vengiama pateikti visus reikiamus dokumentus. Kartais stengiamasi tyčia vilkinti laiką, kad būtų galima projekte ką nors pakeisti, ištaisyti ar padaryti. Dažnai paramos gavėjai bando vilkinti patikros ar kitas datas, kad galėtų bandyti dar kažką pakeisti.
– Ar yra buvę pavyzdžių, kai verslininkas ryžtasi imtis verslo tik todėl, kad gautų paramos lėšų, bet už savo pinigus įgyvendinti tokio pobūdžio projektų jis būtų nė už ką nesiryžęs?
– Kalbant apie paramą verslui, natūralu, kadparama jam yra skiriama. Verslą be jos pradėti sunku. Pasitaiko ir tendencingos veiklos atvejų, kai bandoma sukurti dirbtines sąlygas verslui gauti.
Konsultantas parengia 5–10 projektų ir net neturėdamas verslininkų, kurie norėtų įgyvendinti tą projektą, pateikia juos per šaukimus paramai gauti. Vėliau, kai šiuos projektus patvirtina agentūra ir bendrovė „Juozas“, “Jonas“ ar “Petras“ gauna paramą, tuomet bandoma pakeisti akcininkus ir parduoti įmonę.
Tokių atvejų būta, ir labiausiai nukenčia tie pareiškėjai, kurie tokias įmones įsigyja. Dažnu atveju net nežinoma, kokių įsipareigojimų minėta įmonė yra prisiėmusi, kiek ko jau buvo padaryta ir gal net pritaikytos sankcijos. Būta atvejų, kai nuperkama įmonė su aibe įsipareigojimų ir pritaikytomis sankcijomis.
Tuomet paramos gavėjas stengiasi padėtį taisyti, bet sužino apie visą šleifą nemalonumų. Agentūra skatina pareiškėjus patiems rengti projektus ir dalyvauti šaukimuose, o ne juos tiesiog įsigyti.
– Kalbant apie konsultantų siūlomus parduoti projektus, paskui kuriuos jau velkasi tam tikras nesklandumų šleifas, kas lėmė, kad toks modelis veikė – juos perkančiųjų naivumas, ar mokėjimas gerai įsiūlyti brokuotą prekę?
– Nesėkmės atsigręžė prieš modelio kūrėjus. Sėkmė būtų tuomet, jei agentūra nedėtų jokių pastangų ir nebūtų nei mačiusi, nei žiūrėjusi. Agentūra užkardė nemažai lėšų, kurios neva turėjo būti išmokėtos nesąžiningiems verslininkams. Šios lėšos buvo dar kartą peržiūrėtos ir skirtos kitoms priemonėms, kitiems projektams, kurie anksčiau nebuvo gavę paramos.
– Kiek reikėtų turėti pinigų, kad būtų galima nusipirkti tokį jau parengtą paramos gavimo projektą?
– Įmonė įmonei nelygi, taip pat yra įvairių paramų sumų.
– Ar teko pastebėti tendencijų, kad verslininkų ar paramos gavėjų pavardės dominuotų keliuose skirtinguose projektuose?
– Tikrai taip. Tokios pasikartojančios pavardės yra žinomos tiek agentūrai, tiek FNTT.
– Ar šie asmenys paprastai siekia gauti paramos iš vienos srities ar bando savo laimę keliose?
– Dažniausiai tai skirtingos priemonės, bet jos kartu būna ir giminingos. Dažniausiai tai paramos verslui ir pelno nesiekiančių organizacijų sektoriai. Ypač populiarios priemonės, kur nereikia tapti realiu ūkininku, auginti gyvulių ar turėti žemės plotų. Tai tokios sritys, į kurias galima lengvai ateiti ir lengvai išeiti.
– Kokie klaidingi verslininkų įsitikinimai jau iš karto programuoja nesėkmes?
– Kiekviename versle turi sugalvoti tokį projektą, kuris anksčiau ar vėliau kaip nors atsipirks ar ims generuoti pajamas. Dažniausia nesėkmė – trumpalaikis planavimas ir greitas įėjimas į rinką. Kai po paramos gavimo nesusiplanuoji žingsnių keleriems metams: kada projektas pradės atsipirkti, kiek darbuotojų teks išlaikyti ir pan., nesėkmės tikimybė tampa labai didelė.
Didžiausia problema, kad neparengiamas detalus verslo planas. Pats žmogus turi realiai prie jo prisėsti, pamąstyti. Mėgstama turėti tris projekto variantus: vienas pagražintas duodamas bankui, kad šis suteiktų paskolą, kitas, taip pat padailintas, atiduodamas agentūrai, kad skirtų paramą, o trečią versiją pareiškėjas pasilieka sau.
– Kokios verslo idėjos taip ir liko neįgyvendintos?
– Vienas tokių atvejų – noras plukdyti žmones laivais gausiai lankomuose ežeruose. Bet patikras atliekantys specialistai tų laivų vis nerasdavo, galiausiai atėjus žiemai buvo argumentuojama, kad ežeras užšalęs, o jachtos išgabentos techninei apžiūrai. Pažeidėjai dažniau renkasi banalias idėjas, nes jei idėja labai unikali tai, tai veikiausiai ji puikiai įgyvendinama.
Dar vienas realybe taip ir netapęs projektas – specialių konteinerių, turistų įrangai laikyti, statyba. Tiesa, nuvykus į vietą paaiškėjo, kad jokių konteinerių ten nėra, bėgioja aplink briedžiai ir šernai bei telkšo pelkės, tai vargu ar turistai ten kada nors buvo.
Neaišku, ar tai buvo noras tyčia nieko nedaryti, įforminti viską taip, lyg veikla būtų vykdoma, ir paskui nugvelbti paramos pinigus. Kartais koją pakiša nepatyrimas, prastas apskaičiavimas.
Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) vadovasErikas Bėrontas pasakojo, kad teismuose pagausėjęs ieškinių prieš NMA skaičius sietinas su tuo, kad artėja mokestinio laikotarpio pabaigos terminas.
– ES paramą Lietuva gauna jau daugiau nei dešimtmetį. Ar verslininkai, norintys pasinaudoti šia parama, per šį laikotarpį įgavo tam tikrų projektų administravimo įgūdžių?
– Kalbant apie tas priemones, kurios skirtos ūkininkams, tai šiame sektoriuje tokio aukšto rizikos laipsnio nėra. Rizikingiausios priemonės yra susijusios su verslu. Kartais žmonės, galvodami, kad taisykles galima apeiti, linkę daug ką interpretuoti savo naudai.
Taip pat keblumų kyla ir su bendruomenių projektais – čia daugiau pasitaiko žmogiškojo faktoriaus, kompetencijų trūkumo ir klaidų keliamos sumaišties. Į bendruomenių vykdomus projektus taip pat žvelgiame itin atidžiai, kad jų įgyvendinimas pasitarnautų visuomenės interesui, o ne privatiems tikslams – neturėtų būti taip, kad kažkas ką nors nusiperka ir pasideda savo namuose.
– Kokios pagrindinės priežastys, dėl kurių verslininkai netenka paramos?
– Dažniausiai pasitaikančios problemos – netinkamas išlaidų deklaravimas ir viešieji pirkimai, jų procedūrų pažeidimas, neužtikrintas konkurencijos principas, pirkimai atliekami ne ūkiškai. Naują paramos skyrimo periodą 2014–2020 metų pradėsime jau dirbdami su nauja elektronine sistema, kurioje bus skelbiama informacija apie viešuosius pirkimus.
– Kokie verslininkų pirkiniai dažniausiai kelia įtarimų NMA specialistams?
– Būna taip, kad nuperkama sena įranga ir ją bandoma pateikti kaip naują. Tarkime, įranga biokuro gamybai ar pieno melžimo įrenginiai nuperkami ne nauji, bet už naujų kainą, ir į vietą atvykę NMA ekspertai tai pamato. Yra pasitaikę atvejų, kai pramoginei veiklai skirta įranga – laivas, turėjęs plaukioti Lietuvos teritorijoje, iš tiesų plaukiojo Latvijos teritorijoje, plukdė latvių turistus. Kai verslininkas rašė verslo planą, tai nurodė, kad laivas plaukios Kuršių mariose.
Kartais buitinės prekės perkamos už itin didelę kainą. Pasitaiko atvejų, kai nuperkami labai brangūs ir prabangūs automobiliai. Kai galima įsigyti automobilį už 50 tūkst. litų, perkama už 100–200 tūkst. Tokios transporto priemonės dažniau naudojamos asmeniniams tikslams, o ne projektui įgyvendinti.
Būta, kad išskirtinės kokybės visureigis nuperkamas žuviai vežioti. Transporto priemone su odiniu salonu, kondicionavimo sistema ir kitais prabangiais atributais verslininkas ketino gabenti žuvų mailių. Paprastai tokiems atvejams perkami talpūs ir kur kas pigesni automobiliai. Ar verslininkas tikrai iš savo pinigų žuviai vežioti būtų pirkęs tokį automobilį už tokią kainą?
– Ar artėjant mokestinio laikotarpio pabaigai pastebimas tam tikras paramos gavėjų nerimas?
– Laikotarpis labai intensyvus dar ir dėl to, kad persidengia su naujuoju 2014–2020 metų laikotarpiu. Kalbant apie pažeidimus ir ieškinius, būtina pabrėžti, kad šis skaičius nemažas.
Tad natūralu, kad pareiškėjai bando išnaudoti visas įmanomas teisines priemones – nuolat rašomi įvairūs skundai, skambinama norint pasitikslinti, kas daroma su jų pateiktais dokumentais, vengiama pateikti visus reikiamus dokumentus. Kartais stengiamasi tyčia vilkinti laiką, kad būtų galima projekte ką nors pakeisti, ištaisyti ar padaryti. Dažnai paramos gavėjai bando vilkinti patikros ar kitas datas, kad galėtų bandyti dar kažką pakeisti.
– Ar yra buvę pavyzdžių, kai verslininkas ryžtasi imtis verslo tik todėl, kad gautų paramos lėšų, bet už savo pinigus įgyvendinti tokio pobūdžio projektų jis būtų nė už ką nesiryžęs?
– Kalbant apie paramą verslui, natūralu, kadparama jam yra skiriama. Verslą be jos pradėti sunku. Pasitaiko ir tendencingos veiklos atvejų, kai bandoma sukurti dirbtines sąlygas verslui gauti.
Konsultantas parengia 5–10 projektų ir net neturėdamas verslininkų, kurie norėtų įgyvendinti tą projektą, pateikia juos per šaukimus paramai gauti. Vėliau, kai šiuos projektus patvirtina agentūra ir bendrovė „Juozas“, “Jonas“ ar “Petras“ gauna paramą, tuomet bandoma pakeisti akcininkus ir parduoti įmonę.
Tokių atvejų būta, ir labiausiai nukenčia tie pareiškėjai, kurie tokias įmones įsigyja. Dažnu atveju net nežinoma, kokių įsipareigojimų minėta įmonė yra prisiėmusi, kiek ko jau buvo padaryta ir gal net pritaikytos sankcijos. Būta atvejų, kai nuperkama įmonė su aibe įsipareigojimų ir pritaikytomis sankcijomis.
Tuomet paramos gavėjas stengiasi padėtį taisyti, bet sužino apie visą šleifą nemalonumų. Agentūra skatina pareiškėjus patiems rengti projektus ir dalyvauti šaukimuose, o ne juos tiesiog įsigyti.
– Kalbant apie konsultantų siūlomus parduoti projektus, paskui kuriuos jau velkasi tam tikras nesklandumų šleifas, kas lėmė, kad toks modelis veikė – juos perkančiųjų naivumas, ar mokėjimas gerai įsiūlyti brokuotą prekę?
– Nesėkmės atsigręžė prieš modelio kūrėjus. Sėkmė būtų tuomet, jei agentūra nedėtų jokių pastangų ir nebūtų nei mačiusi, nei žiūrėjusi. Agentūra užkardė nemažai lėšų, kurios neva turėjo būti išmokėtos nesąžiningiems verslininkams. Šios lėšos buvo dar kartą peržiūrėtos ir skirtos kitoms priemonėms, kitiems projektams, kurie anksčiau nebuvo gavę paramos.
– Kiek reikėtų turėti pinigų, kad būtų galima nusipirkti tokį jau parengtą paramos gavimo projektą?
– Įmonė įmonei nelygi, taip pat yra įvairių paramų sumų.
– Ar teko pastebėti tendencijų, kad verslininkų ar paramos gavėjų pavardės dominuotų keliuose skirtinguose projektuose?
– Tikrai taip. Tokios pasikartojančios pavardės yra žinomos tiek agentūrai, tiek FNTT.
– Ar šie asmenys paprastai siekia gauti paramos iš vienos srities ar bando savo laimę keliose?
– Dažniausiai tai skirtingos priemonės, bet jos kartu būna ir giminingos. Dažniausiai tai paramos verslui ir pelno nesiekiančių organizacijų sektoriai. Ypač populiarios priemonės, kur nereikia tapti realiu ūkininku, auginti gyvulių ar turėti žemės plotų. Tai tokios sritys, į kurias galima lengvai ateiti ir lengvai išeiti.
– Kokie klaidingi verslininkų įsitikinimai jau iš karto programuoja nesėkmes?
– Kiekviename versle turi sugalvoti tokį projektą, kuris anksčiau ar vėliau kaip nors atsipirks ar ims generuoti pajamas. Dažniausia nesėkmė – trumpalaikis planavimas ir greitas įėjimas į rinką. Kai po paramos gavimo nesusiplanuoji žingsnių keleriems metams: kada projektas pradės atsipirkti, kiek darbuotojų teks išlaikyti ir pan., nesėkmės tikimybė tampa labai didelė.
Didžiausia problema, kad neparengiamas detalus verslo planas. Pats žmogus turi realiai prie jo prisėsti, pamąstyti. Mėgstama turėti tris projekto variantus: vienas pagražintas duodamas bankui, kad šis suteiktų paskolą, kitas, taip pat padailintas, atiduodamas agentūrai, kad skirtų paramą, o trečią versiją pareiškėjas pasilieka sau.
– Kokios verslo idėjos taip ir liko neįgyvendintos?
– Vienas tokių atvejų – noras plukdyti žmones laivais gausiai lankomuose ežeruose. Bet patikras atliekantys specialistai tų laivų vis nerasdavo, galiausiai atėjus žiemai buvo argumentuojama, kad ežeras užšalęs, o jachtos išgabentos techninei apžiūrai. Pažeidėjai dažniau renkasi banalias idėjas, nes jei idėja labai unikali tai, tai veikiausiai ji puikiai įgyvendinama.
Dar vienas realybe taip ir netapęs projektas – specialių konteinerių, turistų įrangai laikyti, statyba. Tiesa, nuvykus į vietą paaiškėjo, kad jokių konteinerių ten nėra, bėgioja aplink briedžiai ir šernai bei telkšo pelkės, tai vargu ar turistai ten kada nors buvo.
Neaišku, ar tai buvo noras tyčia nieko nedaryti, įforminti viską taip, lyg veikla būtų vykdoma, ir paskui nugvelbti paramos pinigus. Kartais koją pakiša nepatyrimas, prastas apskaičiavimas.
(8)
(0)
(8)