Gyvenimo vertybės kitu kampu: kodėl batų valytojo darbas yra geresnis už bankininko

Kartais aš irgi pagalvoju - geriausias darbas būtų šveist batus arba kasti griovį. Jokio streso, įtampos, atsakomybės, rūpesčių, prabudimo pusė valandos iki žadintuvo ir galvojimo apie dienos užduotis net ir tada kai nereikia į darbą.

Taip, tokio tipo darbas tikrai turi ir privalumų. Bet kitiems reikia to pastovaus skubėjimo į niekur ir vaikymosi pinigų...

Jiems nereikia to, jie prie to įpranta. Žmogui būt laimingam reikia labai nedaug, bet jis pats bei dėl visuomenės spaudimo prisigalvoja, kad jam reikia visokių nesąmonių.

kernegio kazkokioj knygoj buvo parasyta, kad tarp ivairaus socialinio sluoksnio zmoniu, laimingų žmonių procentas išlieka taspats. t.y. 5proc ar bankininkas, ar bomžas - visiskai vienodai. netikrinau, bet tikiu.

Visiška nesąmonė. Žmogus nebus laimingas tol, kol nepatenkins savo ambicijų. Tiems, kas neturi ambicijų, iki pilnos laimės užteks iškasus griovį alučio ant sofkutės atsigerti. Čia paguodos straipsnis moksleiviams prastai išlaikiusiems egzaminus

Kokių dar ambicijų ? Man labai įdomu kokias jūs ambicijas turite omenyje, be kurių niekaip laimės nepasieksi.

Visokių tėvelių primestų ir internalizuotų reikalavimų, mokymų, expectations ir t.t. patenkinimo - tokių va ambicijų.

kažkada pakilęs į antrą kosmosą sugalvojau, kad kapitalizmo karaliai - bomžai

Tai kas rašoma straipsnyje, seniai žinomos tiesos. Kažkur specialiai turiu išsaugojęs straipsnį apie vokiečių profesorę, kuri dėl projekto pabandė valkatauti ir... tai užsitęsė 20 metų, patiko. Dar galima prisiminti ar ne technologijos.lt spausdintą straipsnį, ko žmonės labiausiai gailisi prieš mirtį. Daugiausia besigailinčiųjų buvo dėl pradirbto gyvenimo. Vien dirbo, dirbo ir dirbo...

Naujųjų novorišių ambicija yra „pakeliauti“, mane beprotiškai linksmina, kai prakutę piemengaliai komentaruose „keliavimą“ laiko aukštesniojo sluoksnio išskirtiniu statusu.

+1

O savo salies tokie keliautojai tikriausiai yra mate tik garsiausius klubus, o pakeliauti vadinasi nusifotkinti prie tauer bridzo ir kokio mandresnio pabo

Ambicijos manai laimę suteiks? Įgyvendinus ambicijas ištiks krizė, neturėsi ką daryti ir jausis nelaimingas. Krizė praeis, sugalvosi ką naujo daryti. Laimės taip ir nepasieksi. Tad visiškai klysti, ambicijų patenkinimas laimės neatneša.

Dar ir kaip atneša. Ir atneša įvairiais aspektais, tiek savęs geresniu vertinimu, kad "aš galiu", "aš moku", padidina savąją savivertę. Ambicijų patenkinimas daro žmogų pozityvesnį, optimistiškesnį ir t.t.

Kionig, žmogus laimingesnis tik trumpą laiką - tik ką po įgyvendinto siekio. Po to vėl kankina save, spaudžia, kad trumpam pabūtų laimingas. O šiaip laimingesni žmonės Afrikoj - nieko neturi, nieko neturės, gyvenimo trukmė trumpa, o jie vis tiek laimingi. Civilizuotam žmogui nesuprantamas dalykas, turbūt.

Va būtent. Prisimink paskutinį savo įgyvendintą ambiciją. Kiek laiko truko laimė? O kas sekė po to?

Laimė ir negali trukti amžinybę. Nesuprantu apie kokią keistą ilgalaikę "laimę" čia šnekate

Apie vidinę ramybę, kuomet nereikia savęs plėšyt ir esi patenkintas dabartine situacija. Taip, tai neskatina tobulėjimo ir t.t., bet tokie žmonės - laimingi.

Neįsivaizduoju, kiek žmonių dirba tam, kad patenkintų kažkokias ambicijas. Aplinkui matau daugybę žmonių, kurie nepatenkinti savo gyvenimu vien todėl, kad jų darbas neužtikrina apskritai jokio saugumo. Yra tokia žmonių grupė, kurią kankina netikrumas dėl ateities, ir atitinkamai nuolatinė bei visiškai pagrįsta baimė: kur man gyventi, jei mane atleis iš daro? Ką aš valgysiu, jei susirgsiu? Spėju, kad tai yra lietuviškojo pesimizmo vinis. Na, o batų valytojo darbas yra tiesiausias kelias į tokią padėtį. Bankininkė labai teisingai sako: kai ilgai dirbęs užsitikrini visišką saugumą, patiri išsivadavimą. Tokiu pojūčiu batų valytojas turbūt niekada negalės pasimėgauti.

Kitaip tariant, piniguose laimė