Gyvenimo vertybės kitu kampu: kodėl batų valytojo darbas yra geresnis už bankininko

Straipsnyje ir rašo, kad tos ambicijos (ar tu manai, kad finansininkai žmonės be ambicijų pasiekti aukštumų?) ir atima visą mūsų džiaugsmą. Todėl kad dažniausiai susikuriame gyvenimo modelį "varysiu tol kol pasieksiu/padarysiu/nugalėsiu ir tada aš būsiu laimingas". Tai dažniausiai atima tiek jėgų, kad vargiai bus jėgų džiaugtis (arba gali būti kad pasieksi po 20 metų, kaip straipsnyje - ar verta?). Arba tas džiaugsmas bus toks pats vienkartinis, kaip ir dar vienas karjeros laiptelis. O jei dar ir kas nors nutinka, tai tos susikurtos ambicijos, kurios netyčia subyra, gali nutempti į dar didesnę neviltį. Bet, žmogus be ambicijų, skamba irgi nekaip. Tad problema greičiausiai yra tame, kad ambicijos būna nerealistiškos arba nukreiptos ne ten kur reikėtų, ko pasekmėje tik griauname save. Pasižiūrėjus į daugybę pilkų veidų Lietuvos gatvėje supranti, kad ambicijos, jei jų yra iš vis, tai nė kiek nesusijusios su laime, kas labai jaučiasi būnant anapus baltijos jūros, kur gyvena vieni iš laimingiausių pasaulio žmonių.

Būdamas laimingas gali pasiekti daug daugiau. Manydamas, kad nusipirkęs naują mašiną, namą, lėktuvą, kruizinį laivą, kosminę stotį ir t.t. būsi laimingas yra saviapgaulė. Laimė yra žmogaus būsena, kionig kalba tik apie trumpalaikį džiaugsmą. Nesakau, kad nereikia ambicijų ar kažko siekti, sakau, kad nereikia manyti, jog kažką pasiekus tapsi laimingu. Čia ir yra dabaritinių žmonių problema, ypač Lietuvoje. Kai nepasiekę primestų kažkokių tikslų (tėvų, draugės, visuomenės) ir negalėdamas jų įgyvendinti žmogus jaučiasi nelaimingas arba net įgyvendinęs tas džiaugsmas tęsiasi vos kelias akimirkas.

Kažko aš čia nesuprantu... Ką jūs čia veikiate, jei žinote kelią į laimę? O gal jūs mazochistai ir nenorite būti laimingi? Aš girdėjau: "juk žmogui reikia tiek nedaug, kad būtų laimingas". Internetas, manau, tikrai tas dalykas be kurio žmogus gali būti laimingas, bet jūs visi esate čia! Taip, afrikiečiai tokie laimingi, kad rizikuoja savo gyvybe bėgdami į nelaimingų žmonių šalis. Kam į Afriką siunčiama humanitarinė pagalba, tik gadiname jų laimę. Aš nieko prieš jūsų laimės modelį, gal jis ir veikia kur nors Indijoje, kur jogas visą dieną prasėdi, užkrimsdamas medžio lapeliu ir jam to pilnai pakanka. Esame skirtingi. Aš nebūsiu laimingas valydamas batus, kad ir kaip jūs man bandytumėte tai įrodyti Gal ir klystu, bet manau, kad ir jūs nebūtumėte.

Andriau, skaityk išmok... Niekas nesako, kad turi būtinai eiti batus valyti ir tik tada būsi laimingas. Ir aš bandau pasakyti, kad laimė ateina ne dėl to, kad kažką pasieki. Laimingas esi, kai džiaugiesi tuo ką turi. Jausdamasis gerai, darai tai kas tau patinka ir sieki kažkokių ambicijų ne dėl to, kad būtum laimingas, o dėl to, kad tai patinka. Gyvenimo kokybė materialiai matuojant taip pat pagerėja, jei tam yra noro. Bet jei tikiesi, kad va dabar kai nusipirksiu savo naują golfiuką būsiu laimingas - I have bad news - nebūsi. Tada norėsi Passat'o, po to BMW, po to Porche ir kaip laimė įsigijus praeis per kelias dienas, taip vis jos ir nesurasi.

Man regis, čia nesusikalbate kas yra ambicijos. Tau ambicija yra uždirbti milijoną. Tuo tarpu Andriui ambicija gali būti "rytoj sočiai pavalgyti". Kad ir koki afrikieti paimsi, jis badaudamas laimės tikrai nejaus. Ir jis turės ambicija pavalgyti. Ir kol šios ambicijos nepatenkins tikrai laimingas nesijaus. Bet kadangi jo ambicija yra tik galėti pavalgyti kiekviena diena. Todėl kol turės ką valgyti jo ambicijos bus patenkintos ir jis bus laimingas. Bet čia ne apie visus afrikiečius pasakytina. Bet tik apie tuos kurie gyvena skurdžiose kaimeliuose. Ir visi gyvena vienodai skurdžiai. Jei nueisi į didesni miestą kuriame vienas afrikietis važinėjasi su mašina, o kitas jos neturi. Tai tas kuris neturi mašinos, turės ambicija nusipirkti automobilį. Todėl tik pavalgymas jam tokios laimės nesuteiks. Kaip gyvenančiam neturtingame kaime. Kitaip sakant, visi žmonės turi ambicijas. Vieni jų turi daugiau, kiti turi mažiau. Vienos ambicijos yra lengvai patenkinamos, kitos sunkiai patenkinamos. O kiek ir kokių ambicijų žmogus turės, dažnai priklauso nuo to kokioje aplinkoje jis gyvens. Arba kitaip sakant, ambicijos priklauso nuo pavydo dydžio. Yra žmonių kurie gyvena kaime, niekur nedirba, o tik užsiima žemės ūkiu. Savo darže užsiaugina pakankamai maisto kad nebadautu visus metus. Turi stogą virš galvos ir gyvena sau laimingas. Dabar kiek miestiečių sutiktu visam laikui persikraustyti į kaimą ir taip gyventi? Be jokios elektronikos, automobilių ir visų kitų patogumų kurie buvo sukurti per paskutinius kelis šimtus metų? Spėju nedaug. Nes jie turi ambicijų turėti tai ką turi dabartinis jų kaimynas ar kitas žinomas asmuo. Bet problema yra tame, kad jie niekada neturės daugiau nei turi daugiausiai turintis asmuo žemėje. Todėl tokie asmenys niekada nepatenkins savo ambicijų ir niekada nebus pilnai laimingi.

Afriką daug kas mėgsta absoliutinti ir paimti vieną iš regionų kur badaujama. Bet didžioji dalis Afrikos badu nemiršta. Afrika tai ne tik dykumos. Blogiausia padėtis lušnynų kvartaluose prie miestų, bet daug gyvena kaimuose, kur maisto užsiaugina. Žemės ūkis irgi darbas, jei augini daugiau nei sau Bet išvada tavo tiesiog tobula!

Toli gražu. Pas mus kažkaip nesveikai priimta viską vertinti pinigais. O iš tiesų reikia galvoti, kaip čia prasisukus tvariau. Man asmeniškai idealus variantas yra toks, kai gyvenimas nereikalauja jokių ar beveik jokių išlaidų, t. y. yra galimybė gyventi išleidžiant kuo mažiau UŽUOT uždirbus kuo daugiau. Tas beatodairiškas aukšto komforto lygio troškimas sugriovė ne vieną gyvenimą ir griauna toliau.