Samdomu kariu tapęs lietuvis papasakojo, ką teko išgyventi per misijas: įspūdžių pakaktų atskiram filmui (4)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ir pavojų, ir įtampos išvargintos krovininių laivų įgulos su džiaugsmu pasitikdavo ant denio pasirodžiusius ginkluotus karius. Be apsaugos jūrininkai bijo dirbti. Kai kurie jų yra patyrę piratų žiaurumą, po kelis mėnesius ar net dvejus metus laikyti įkaitais Somalio džiunglėse.
Būdavo, kad per tą laiką laivų kompanijos bankrutuodavo. Ištrūkę iš nelaisvės jūrininkai negaudavo uždarbio ir draudimo – būdavo priversti vėl eiti į jūrą, kad galėtų išlaikyti šeimą.
„Dauguma jūrininkų yra filipiniečiai, japonai, kinai. Jie lyg vaikai dreba iš baimės, o pamatę apsaugos karius tiesiog nušvinta. Į mus jie žvelgė kaip į dievus, lankstėsi ir dėkojo“, – kalbėjo A.Poška.
Plėšikus vilioja ir nafta
Jau per antrą užduotį lietuviui buvo patikėta vadovauti visai laivo apsaugos komandai – 3–4 kariams. Per mėnesį A.Poškos komanda saugodavo po 10–15 laivų, o kartais kelis mėnesius praleisdavo viename.
Dažnai jie lydėdavo didžiulius konteinerinius laivus arba tanklaivius, kurių krovinys vertas šimtų milijonų JAV dolerių. Ir patys laivai labai brangūs, pavyzdžiui, kompanijos „Shell“ tanklaivis vertas apie 0,5 mlrd. dolerių.
„Ir kroviniai brangūs, ir laikas svarbus, todėl laivų kompanijos į apsaugą investuoja daug“, – teigė A.Poška, pastarąjį kartą saugojęs tanklaivį prie Togo.
Tanklaivius piratai puola siekdami pagrobti naftos – suriša arba išžudo įgulą, o kurą išsiurbia į savo laivo cisternas.
Atvykęs į naują darbo vietą laive lietuvis su komanda pirmiausia apjuosdavo visą laivą spygliuota viela, kartais po kelis kartus. Taip pat įrengdavo tvirtovę ir ją užmaskuodavo.
„Jeigu piratai puldavo, ant tiltelio likdavome tik mes su kapitonu. Apsauga atsišaudydavo, o visi civiliai slėpdavosi mūsų įrengtoje tvirtovėje“, – aiškino kaip vadas puikiai pasižymėjęs lietuvis.
Pavertę laivą tvirtove apsaugos kariai apmokydavo įgulą ir sudarydavo budėjimų tvarkaraštį.
„Budėjimai ir žvalgymasis nuo kapitono tiltelio – rutina, kuri užimdavo 95 procentus darbo laiko. Bet kartais užtekdavo akimirkos, kad padėtis pasikeistų. Piratai nėra kvaili“, – pasakojo karys.
Svarbiausia A.Poškos ir jo komandos užduotis – neprileisti piratų prie laivo ir visada numatyti žingsnį į priekį, pakeisti maršrutą, neleisti užgrobti laivo.
Ginklai atbaidė piratus
Atpažinti piratus, nesupainioti jų su žvejais reikia įgūdžių.
Dažnai plėšikus išduoda greitose motorinėse valtyse padėtos virvinės kopėčios.
Pirmasis A.Poškos susitikimas su piratais įvyko Adeno įlankoje. Kolega pašaukė jį ir parodė dvi galingas motorines valtis, kuriose buvo matyti kopėčios ir ginklai.
Kai piratai priplaukė prie laivo, A.Poška ir jo vyrai iškėlę parodė šaunamuosius ginklus. Piratus tai atbaidė – jie pasielgė taip pat ir praplaukė pro šalį.
Kartais tekdavo paleisti seriją šūvių į vandenį, kad piratai atsisakytų savo kėslų. Jeigu ir tai jų neatbaidydavo, kariai šaudavo į variklius.
Plėšikai laivus dažniausiai puola per saulėtekį ar saulėlydį – tada jūra ramesnė. A.Poška apsaugą stiprindavo ir per pilnatį, kai naktį būdavo šviesu.
„Piratavimas – plačiai išsikerojęs nelegalus verslas. Tuo verčiasi ir buvę žvejai. Jie kaltina baltuosius, kad prie Afrikos krantų išgaudė žuvis. Anksčiau labiau siautėdavo Somalio piratai, o dabar – Nigerijos. Ši šalis – tikras pragaras žemėje, įvykdoma daug žiaurių nusikaltimų.
Afrikoje klesti korupcija, tad kai kurie piratai iš anksto žino, kurie laivai plaukia su apsauga, – tuos vengia pulti“, – pasakojo karys.
Vos krovininis laivas įplaukdavo į kurį nors Kenijos uostą, vietos agentai jau žinodavo, kiek jame yra žmonių, ginklų, kada išplauks.
Uoste ginklus apsaugos kariai turėdavo atiduoti vietos policininkams – jie užrakindavo seife ir saugodavo tol, kol laivas stovi uoste. Tada jau Kenijos pareigūnai atsakydavo už laivo saugumą.
Snaiperio įgūdžių nepakanka
A.Poška patikino, kad samdiniai turi mokėti ne tik taikliai šaudyti. Lietuviui bendraujant su įbauginta laivo įgula prireikdavo psichologijos ir užsienio kalbų žinių.
„Kai pelnydavau jūrininkų pasitikėjimą, jie imdavo klausinėti, ar aplinkui daug piratų. Nuramindavau, kad mes esame profesionalai ir jiems nėra ko bijoti“, – kalbėjo samdinys.
Kartais raminti reikėdavo ir kapitoną. Pamatęs naktį žvejo laivą jis norėdavo skelbti pavojų, žadinti įgulą. Gerai ištyrinėjęs teritoriją lietuvis pasakydavo kapitonui, kad panikuoti neverta. Bet jis vis tiek tvirtindavo, kad tai plėšikai.
„Turėdavau įtikinėti, nes laivo vado žodis yra lemiamas. Tuomet man prireikdavo ne snaiperio, o derybininko įgūdžių. Įtikindavau kapitoną, o įgula ramiai išsimiegodavo ir pailsėjusi dirbdavo“, – savo patirtį atskleidė A.Poška.
Bičiuliai saugo ir princus
Per penkerius metus lietuvis pamatė ne tik Afrikos žemyną, bet ir Pakistaną, Iraną, Iraką, Honkongą, Singapūrą.
A.Poškai teko dirbti su kariais iš įvairių šalių, taip pat ir tautiečiais, tarnavusiais Prancūzijos svetimšalių legione.
Patirtis parodė: lietuviai yra sumanūs, sugeba išsisukti įvairiose situacijose.
Vokiečiai, priešingai, vengia sukti galvą – rašo raportą, siunčia į būstinę ir laukia nurodymų.
Pastaruoju metu laivų apsaugos kompanijas užplūdo ukrainiečiai. Jie – neblogi kariai, bet sutinka dirbti už gerokai mažesnį atlyginimą nei kitų šalių samdiniai.
„Aš dirbu ne tik dėl pinigų, todėl nežinau, į kokią šalį rytoj mane nuves likimas. Aš turiu draugų visame pasaulyje. Vieni jų Dubajuje saugo princus, kiti – Didžiosios Britanijos elitą ar Vokietijos pasienį nuo pabėgėlių.
Nelaikau savęs superkariu, dar turiu tobulėti. O ir ginklai, taktika nuolatos keičiasi“, – kuklinosi Šviesos Kariu vadinamas lietuvis.
Jam prilipo pravardė iš brazilų rašytojo Paulo Coelho knygos „Šviesos kario vadovas“.
Šviesos karys nedvejodamas eina ten, kur yra reikalingas. Jam praverčia truputį beprotybės, nes kare, kaip ir meilėje, neįmanoma visko numatyti.
