„Geras vertimas yra toks, kurio skaitytojas nejaučia, kad tai vertimas. Geras vertimas – audinys, o ne kratinys. Ir tokį audinį gali išausti tik tas, kuris jaučia savo kalbą, jos ritmą ir logiką, geba žongliruoti žodžiais. Sakoma, kad geras vertėjas – tai geras skaitytojas ir geras rašytojas, o kartais ir geras detektyvas“, – teigė Kauno technologijos universiteto (KTU) absolventė Inga Lukoševičiūtė, po studijų jau dešimtmetį sėkmingai dirbanti Europos Komisijos Vertimo raštu generaliniame direktorate.

Baigusi KTU Verslo administravimo bakalauro, Europos integracijos bei vadybos magistrantūros ir Technikos kalbos vertimo diplomines studijas profesionali vertėja savo karjeros sėkmę atrado Liuksemburge. Visuomenė neretai mano, jog norint būti vertėju užtenka tik šiek tiek mokėti kalbą ir turėti po ranka žodyną. I. Lukoševičiūtės manymu, tokia idėja yra mitas, nes vertimas yra mokslas, turintis savo teoriją ir praktiką – jų neišmanant gerų rezultatų pasiekti sunku.

Nors I. Lukoševičiūtės studijų metais Technikos kalbos vertimas buvo tik vienmetės profesinės studijos, šiandien jos išaugusios į ketverių metų bakalauro studijų programą. KTU absolventė noriai sutiko pasidalyti mintimis apie vertėjo darbo specifiką, savo karjeros istoriją ir šioje srityje atsiveriančias perspektyvas.

– Visuomenėje susiformavusi nuomonė, jog vertėjo profesija nėra sudėtinga. Kaip yra iš tikrųjų?, – paklausėme KTU absolventės.

– Neretai žmonėms atrodo, kad pakanka pramokti kalbos, turėti žodyną ir jau galima versti. Tai mitas. Europos Sąjungoje yra 24 oficialiosios kalbos ir svarbiausi dokumentai verčiami į jas visas. Nors vis daugiau dokumentų originalų parengiama anglų kalba, vertimo kalbų derinių yra ne vienas šimtas. Visi mano kolegos moka bent tris kalbas, neretas gali versti ir iš daugiau.

Vertimas yra mokslas, turintis savo teoriją ir praktiką. Jų neišmanant gerų rezultatų pasiekti sunku. Tai, kad užtenka mokėti užsienio kalbą ir jau gali būti vertėjas – dar vienas mitas. Ne mažiau svarbu puikiai mokėti gimtąją kalbą. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos institucijų vertėjai dokumentus paprastai verčia tik į gimtąją kalbą.

– Papasakokite, kuo įdomus vertėjo darbas?

– Sakoma, kad vertimas tai tarnystė dviem ponams: rašytojui (užsakovui) bei jo tekstui ir skaitytojui. Kita vertus, tai pati kūrybiškiausia pasaulyje tarnystė, nes tenka laviruoti, kad būtų patenkinti abu ponai: nenukrypti nuo originalo teksto minties, bet drauge rasti tokių raiškos priemonių, kad vertimą suprastų ir priimtų skaitytojas.

Verčiant Europos įstatymus tikslumas ir originalo laikymasis yra svarbiau nei vertimo grožis. Kita vertus, verčiant laisvesnius dokumentus – pranešimus spaudai, interneto tekstus, reklamines knygeles – galima atleisti vadžias, leisti „plunksnai“ įsibėgėti.

Dažnai sulaukiu klausimo, ar būti vertėja nenuobodu. Juk vienintelis tavo kompanionas ištisas dienas tėra kompiuteris. Galiu drąsiai atsakyti, kad tikrai ne visi vertėjai yra vienišiai ar intravertai, o ir pats darbas įvairiapusiškas: užvakar verčiau komunikatą ES tarptautinių ryšių tema, vakar – reglamentą dėl importuojamo amonio nitrato, šįryt – pranešimą apie Europos sporto savaitę, o dabar laukia ilgas ir svarbus dokumentas, susijęs su europine pirštų atspaudų sistema. Tokia įvairovė yra ir iššūkis, ir malonumas, nes kur dar gausi tokį postūmį gilintis į tiek sričių, susipažinti su tiek temų, sužinoti tiek daug naujų dalykų.

– Dirbate Liuksemburge, Europos Komisijoje. Kaip vertinate tokią patirtį?

– Europos Sąjungos institucijų vertėjui tenka gilintis į sudėtingus techninius ar teisinius tekstus, gerai išmanyti kontekstą ir politines aplinkybes, spręsti terminologijos problemas, ieškoti sąvokų, kurių iki šiol lietuvių kalboje nebuvo, taigi, išversti tai, kas neišverčiama. Be to, teisės aktai yra susiję vieni su kitais, todėl būtina užtikrinti jų nuoseklumą. Nuolat tenka derintis prie anksčiau išverstų dokumentų formuluočių ar terminijos.

Taigi, pirmiausia ES institucijų vertėjas turi būti be galo kruopštus, atidus ir atsakingas. Juk jo darbo rezultatas tampa Lietuvos teisės dalimi. Kūrybiškumas, smalsumas ir platus akiratis šioje profesijoje irgi praverčia. Lietuvių europinė administracinė kalba dar jaunutė, tad per pirmąjį Lietuvos narystės ES dešimtmetį vertėjams dažnai tekdavo pasijusti pionieriais, novatoriais, atradėjais ir išradėjais. Viskas kūrėsi tiesiog mūsų akyse, mokėmės iš savo klaidų ir vieni iš kitų. Tai buvo neįkainojama patirtis.

– Į ką turėtų atkreipti dėmesį studentai, norintys tapti gerais vertėjais?

– Pirmiausia reikia tvirto ryšio su gimtąja kalba. Reikia su ja mokėti elgtis taip, lyg būtum rimto orkestro smuikininkas, o lietuvių kalba – puikiai sustyguotas smuikas. Taip, kad galėtum išgauti subtiliausias natas, atspalvius, niuansus. Ne taip svarbu, ką studijuojate – fiziką, verslą, kalbas ar vertimą. Bet kokią konkrečią sritį išmanantys vertėjai yra labai vertinami, jei moka daugiau užsienio kalbų ir sugeba valdyti gimtosios kalbos žodį.

Iš patirties galiu pasakyti, kad dažniausiai vertimo arimuose klumpama ne dėl užsienio kalbos nemokėjimo, o dėl gimtosios kalbos spragų. Geras vertimas yra toks, kurio skaitytojas mano skaitąs originalų tekstą. Geras vertimas – audinys, o ne kratinys, o tokį audinį gali išausti tik tas, kuris jaučia savo kalbą, jos ritmą ir logiką, geba žongliruoti žodžiais. Sakoma, kad geras vertėjas – tai geras skaitytojas ir geras rašytojas, o kartais – ir geras detektyvas.

– Kaip manote, kuo svarbus užsienio kalbos mokėjimas? Kokių užsienio kalbų mokytis turėtų mokiniai ir studentai, kuriems sekasi kalbos?

– Nesimokyti užsienio kalbų sau gali leisti tik anglakalbiai, nes jų kalba ir taip dominuoja pasaulyje. Bet ir iš jų neretai pasišaipoma, kad nesugeba nei vienos užsienio kalbos pramokti. Europos Sąjunga per savo švietimo ir kultūros programas siekia, kad kiekvienas pilietis, be gimtosios, mokėtų dar dvi užsienio kalbas. Sakyčiau, lietuviai šioje srityje yra gana pažangūs: senoji karta neretai moka rusų ir lenkų, jaunimas – anglų ir dar papildomą užsienio kalbą.

Jeigu žmogus neturi konkretaus su kalbomis susijusio tikslo ir nesiekia užimti konkrečios rinkos nišos, kokių kalbų mokytis, dažniausiai padiktuoja pats likimas. Gal kurią nors kalbą laikote artima dėl asmeninių ar profesinių priežasčių? Mokėdami ispanų susišnekėsite trečdalyje pasaulio. Kinų – ateities verslo kalba. Turite bičiulių Suomijoje? Tai proga pramokti suomiškai. Domina Japonijos kultūra? Įsigykite japonų kalbos vadovėlį. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad smagiausia kalbos mokytis tada, kai gali iš karto tas žinias pritaikyti: skaityti, bendrauti, brūkštelti laišką ar pažiūrėti filmą.

– Ko galėtumėte palinkėti studentams, kurie studijuoja ar nori studijuoti Technikos kalbos vertimą?

– Kai studijavau KTU, Technikos kalbos vertimas buvo vienmetės profesinės studijos, į jas buvo priimami įvairių specialybių bakalauro studijų absolventai. Tik vienas kitas buvo studijavęs humanitarinius mokslus, daugiausia buvo įvairiausių techninių fakultetų absolventų. Tai puikus derinys, nes iš bakalauro studijų atsinešus specialybės žinių krepšelį lengviau mokytis ir tos srities vertimo. Dabartinės keturmetės studijos gerokai išsamesnės, taigi ir absolventų pasirengimas gerokai platesnis.

Studentams linkiu jau studijų metais paragauti vertėjo duonos, kad ir koks menkas būtų atlygis (mano pirmasis užmokestis buvo 4 litai už puslapį). Tada ne tik mokytis bus lengviau, bet ir baigus studijas bus lengviau rasti vietą darbo rinkoje.

Komentarai (15)