Investuotojas Carlas Icahnas studijavo filosofiją, bet išgarsėjo tapęs vienu geriausiu Volstryto žaidėju. Per 55-erius metus jis užsitarnavo pagrindinio korporatyvinio JAV „reiderio“ vardą ir susikrovė 16,7 mlrd. JAV dolerių turtą.

Pirmuosius savo pinigus – 4 tūkst. JAV dolerių – C.Icahnas išlošė kortomis armijoje. Gautus pinigus jis investavo į fondų rinką dar iki tol, kai jis atsidūrė Volstryte – 1961–aisiais. 2014 m. sausį „The Wall Street Journal“ rašė: „Viskas, ką jums reikėtų žinoti apie C.Icahną, yra tai taip, kaip kadaise jis „Twitter“ nupasakojo savo verslo strategiją: „Kai kurie turtėja dirbtinio intelekto sąskaita. Aš pinigus uždirbu iš prigimtinio kvailumo“.

Legendiniam investuotojui amerikiečiui – 80 metų. Praleidęs 55-erius metus Volstryte jis kaip ir anksčiau mėgsta iš korporatyvinio kvailumo, viešpataujančio neefektyviose kompanijose, išspausti maksimumą. Devintame dešimtmetyje jis išgarsėjo kaip vienas sėkmingiausių korporatyvinių „reiderių“ ir priešiško bendrovės perėmimo specialistų.

Paties milijardieriaus teigimu, jo tikslas – padidinti kompanijos akcinio kapitalo vertę, akcijų paketus, kuriuos jis perka. C.Icahnas pirmą kartą žurnalo „Forbes“ reitinge atsidūrė 1987 metais. Tuomet jo turtas įvertintas 525 mln. JAV dolerių, o 2016-ųjų liepos 7 d. jis siekė jau 16,7 mlrd. JAV dolerių.

Žurnalas „Forbes“ liepos pradžioje C.Icahno turtą įvertino 19,5 mlrd. JAV dolerių. Jam, „Bloomberg“ duomenimis, priklauso 91 proc. „Icahn Enterprises“. Tai – pagrindinis verslininko pajamų šaltinis.

Tėvas nekentė pasiturinčiųjų

C.Icahnas gimė žydų šeimoje Brukline, 1936 m. vasario 16 dieną. Jo tėvas Michaelis tarnavo kantoriumi sinagogoje, o motina Bella dirbo mokytoja. Berniukas augo gerame viduriniosios klasės apgyventame Kvinso rajone ir lankė vietos mokyklą. Šeima gyveno dviejų kambarių bute.

Carlo tėtis tapo kantoriumi po nenusisekusios operos solisto karjeros: jis turėjo juridinį išsilavinimą, tačiau norėjo dainuoti operoje ir netgi privačiai mokėsi pas garsųjį italų tenorą Enrico Caruso, tuo laiku dainavusį Niujorko „Metropolitan“ operoje. Taip ir nepasiekęs scenos, praradęs viltį Icahnas vyresnysis tapo Longailendo sinagogos kantoriumi. Po kelerių metų jam prisiėjo pakeisti kvalifikaciją į mokytojo. Tačiau Carlo tėvui išsivystė širdies liga, todėl jis metė darbą ir užsidarė namuose.

„Tėtis buvo labai kategoriškas, – prisimena Carlas. – Jis visuomet turėjo savo nuomonę, buvo labai nusistatęs prieš didelius pinigus. Jis negalėdavo pakęsti pasiturinčių žmonių“.

Michaelio ir Carlo santykiai nebuvo panašūs į tėvo ir sūnaus. Michaelis atžalai skyrė menkai dėmesio ir niekuomet drauge nežaidė vaikiškų žaidimų. Carlas prisimena, kad, kai jam buvo aštuoneri-devyneri metai, jiedu sėdėdavo namie ir kalbėdavosi. Tėvui patiko sūnui skaityti Arthurą Schopenhauerį.

„Per dienas jis skaitydavo knygas ir klausydavo plokštelių“, – prisimena šeimos bičiulis. C.Icahno motina Bella buvo tipinė žydė motina: valinga, reikli, mėgstanti įkyrėti ir zirzti. Jos įtaka formuojant sūnaus charakterį buvo didžiulė. Moteris skatino vaiką kelti sau didelius tikslus ir jų siekti. Vaikystėje Bella grojo fortepijonu, todėl daug vilčių siejo su muzika. Vis dėlto, norėdama įtikti motinai, kuri spaudė rinktis stabilią mokytojo profesiją, muzikavimą metė.

Dėdės žvaigždė

C.Icahno motina turėjo dvi seseris ir brolį Melviną Schnallį, kuris, už patį Carlą būdamas vos 16 metų vyresnis, tapo jam pavyzdžiu. M.Schnallis, patekęs pagal žydams nustatytą kvotą, baigė Jeilio universitetą, vedė pasiturinčios šeimos dukterį, įsidarbino pas uošvį, praturtėjo ir apsigyveno nuosavame name su baseinu ir keturiais tarnais. Ten, kaip vėliau pasakojo M.Schnallis, Carlas pirmą sykį prisilietė prie „gražaus pasaulio“.

Praėjus kuriam laikui Melvinas pasikrikštijo bei pasirinko naują vardą – tapo Elliotu. 1953 m. Carlas įstojo į Prinstono universiteto filosofijos fakultetą, kurį baigė gavęs bakalauro laipsnį. Universitete Carlas įgijo kieto šachmatininko reputaciją. Carlo motina norėjo, kad sūnus taptų mediku: tais laikais mediko profesija tarp Niujorko žydų buvo tokia pat prestižinė kaip Airijoje – šventiko titulas. Todėl, kai 1957 m. baigė Prinstoną, C.Icahnas įstojo į medicinos mokyklą prie Niujorko universiteto, kurios taip ir nebaigė.

Po dvejų metų mokslų C.Icahnas išėjo į armiją. Pusmetį vaikinas atitarnavo Teksaso valstijoje buvusiame Samo Houstono forte, viename stambiausių sausumos karo medicinos centrų JAV, o po demobilizacijos grįžo į Niujorką, kad pradėtų karjerą Volstryte. 1961 m. dėdė Elliotas padėjo giminaičiui įsidarbinti stažuotoju investicinėje brokerių įmonėje „Dreyfus & Company“ už 100 JAV dolerių savaitinį atlyginimą. Carlui tai pasirodė puiki proga užsidirbti. Jam sekėsi pokeris, dar armijoje, apžaidęs kartu tarnavusius, buvo sutaupęs 4 tūkst. JAV dolerių, o dabar nusprendė išloštus pinigus investuoti į fondų rinką. Investicija atsipirko – Carlas, pasikliovęs akcijų augimu, uždirbo 50 tūkst. JAV dolerių, o rinkai kritus išsyk viską prarado.

„Buvau taip prislėgtas, tačiau po to ėmiau arti kaip arklys“, – C.Icahnas pasakojo „Business Week“.

Jo teigimu, tuo metu pati perspektyviausia sfera buvo opcionų rinka, todėl C.Icahnas nutarė čia ir koncentruoti dėmesį. Vyras tapo „Tessel Paturick and Co“ opcionų brokeriu, o 1964 m. kartu su dar dviem kolegomis perėjo į „Gruntal“, vieną seniausių šalies investicinių kompanijų, kur įkūrė opcionų padalinį. 1968 m. jo padalinys, „Gruntal“ atnešęs 1,5 mln. JAV dolerių komisinių, tapo pelningiausiu kompanijoje.

Atsidūręs Volstryte C.Icahnas pasijuto savo stichijoje. Jis žaidė ir darbe, ir po jo – kad atsipalaiduotų. Vienas C.Icahno draugų prisimena, jog Carlas iš pinigų žaisdavo ne tik kortomis, bet ir „Monopolį“. „Sykį užsukau pas jį į namus ir radau Carlą prie krūvos grynųjų, pasiruošusį už 500 JAV dolerių įsigyti brangiausią pirkinį žaidime“.

Komentarai (2)