„Sunkiausia šiame darbe, kai atiduodi visas jėgas, bet vis tiek neišgelbėji žmogaus gyvybės ar patiriami dideli nuostoliai. Kai nepavyksta išsaugoti ūkininko tvartelio ar gyvulių – vienintelių, kuriuos jis turi. To mūsų darbe, deja, pasitaiko, ir tai išlieka galvoje“, – kiek pamąstęs, atsako Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (APGV) 1-osios komandos viršininkas Simonas Matulevičius.

Karoliniškių daugiabučių namų gyventojai, įsikūrę šalia 1-osios komandos, kaukiančias sirenas girdi nuolat. Viršininkas S. Matulevičius pasakoja, kad, gavus iškvietimą, dėl ramesnio kaimynų miego kieme neskubama jungti automobilių sirenų – užtenka švyturėlių. „Bet Karoliniškių gyventojai tikrai išgirsta, nes, vos išriedėję į gatvę, privalome skubėti. Bendruomenė supranta, kad esame jos dalis. Kalbamės su žmonėmis, stengiamės bendradarbiauti su mokyklomis, darželiais, pristatyti savo veiklą. Jie atvažiuoja pas mus, viską aprodome“, – paaiškina S. Matulevičius.

Vilniaus APGV 1-osios komandos kieme stovi ką tik iš įvykio grįžęs gaisrų gesinimo ir gelbėjimo automobilis. Nors ir nuplautas, tačiau įlipus į automobilio saloną jaučiamas karstelėjęs degėsių kvapas. „Nespėjo išvėdinti, – skuba pridurti viršininkas. – Bet šis kvapas jaučiamas visuomet – jis šios mašinos ir darbo dalis.“

Skaičiuojama, kad Vilniaus mieste yra 7 ugniagesių komandos. 1-oji – viena didžiausių ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje. Ši komanda specializuojasi aukščio ir gylio darbuose. Tokių komandų Lietuvoje yra vos trys – sostinėje, Kaune ir Klaipėdoje. Komandoje dirba 60 pareigūnų, yra 4 budinčios pamainos. Kaip ir visose komandose, yra du pagrindiniai koviniai skyriai – pirmasis ir antrasis. „Mes turime vienas ilgiausių kopėčių ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse – jos yra 55 metrų aukščio. Esant geroms oro sąlygoms, galėtume užkilti į 18 aukštą“, – ranka modamas į garaže stovintį automobilį su suskleistomis kopėčiomis pasakoja S. Matulevičius.

Ar jau yra tekę išskleisti šias kopėčias?

Nepamenu, ar jos buvo išskleistos maksimaliai. Į tokį aukštį galima išskleisti, kai yra tinkamos sąlygos: turi būti geras pasvirimo kampas, matuojamas ir vėjo greitis. Kartais vėjo galime ir nejusti, bet kopėčias iškėlus į 30 metrų aukštį, vėjas jaučiamas labai. Užkilus į 55 metrų aukštį, jautiesi lyg kabotum ant strypo. Vis tik šios kopėčios naudojamos labai dažnai, nes operacijų rajone, kurį prižiūrime, yra nemažai daugiaaukščių pastatų. Kai kurie jų turi 23 aukštus. Šias kopėčias esame skleidę ir prie Vilniaus miesto savivaldybės pastato.

Aukštalipių įvykiai – nekasdieniai, todėl didesnis dėmesys skiriamas treniruočių procesui. Esame treniravęsi ir leidęsi nuo TV bokšto, šachtose. Prieš mėnesį Druskininkuose turėjome pratybas ant lynų keltuvo, kai gelbėjome tariamai keltuvuose užstrigusius žmones – įdomi, nekasdienė praktika. Aukštalipiai neturi turėti aukščio baimės, bet atsidūrę tokiose vietose pripažįsta, kad tą baimę įveikia dar kartą.

Gelbėjame ne tik žmones – praėjusį savaitgalį teko vaduoti 3 antis, kurios buvo užstrigusios vandens šachtose. Aukštalipiai jas sėkmingai išgelbėjo.

Kuriuos rajonus prižiūri Jūsų komanda?

Pirmoji komanda saugo Pilaitę, Viršuliškes, Karoliniškes, Lazdynus, Lazdynėlius, Žvėryną, Sudervę, Zujūnus, Vilkpėdę. Operacijų rajonas yra nemažas ir jis – savotiškas, nes gyvenamieji rajonai yra dideli, žmonių skaičius taip pat didelis. Vien mūsų operacijų rajone žmonių kiekis yra didesnis nei kai kuriuose Lietuvos miestuose. Čia nemažai ir vandens telkinių, o tai dar labiau išplečia mūsų atliekamus darbus. Praėjusiais metais vykome gelbėti įlūžusį žmogų, nes buvome netoli vandens telkinio, nors tokiems gelbėjimo darbams Vilniuje specializuota 6-oji komanda, kuri turi narus, valtis. Tam žmogui pasisekė, kad mes buvome arčiau ir greitai atlėkėme.

Ar galite papasakoti, kaip viskas vyksta, vos gavus pranešimą apie gaisrą ar kitą nelaimę?

Bendrasis pagalbos centras (BPC) mus informuoja apie įvykį. Komandoje yra garsiakalbiai, pasigirsta keli sutrimitavimai – perspėjimo signalas. Informuojama, kas išvyksta į įvykio vietą. Gali pranešti, kad išvyksta pirmas ir antras skyrius, arba, pavyzdžiui, tik antrasis skyrius – viskas priklauso nuo įvykio pobūdžio. Jei įvyksta avarija, važiuoja vienas automobilis, jei gaisras – gali vykti du ar trys.

Tuomet pareigūnai per minutę turi būti automobiliuose. Jie išvyksta per garažo vartus. Pirmasis važiuoja pamainos vado automobilis. Tuo metu per raciją jis bendrauja su BPC, tikslinasi įvykio aplinkybes. Vyksta žvalgyba – kas ir kur vyksta, koks įvykio pobūdis. Taip pat renkamasi strategija, kaip bus gesinamas gaisras ar gelbėjami žmonės, kokia įranga bus naudojama. Jei reikia papildomų pajėgų, tai įvertinama įvykio vietoje: galbūt kartais reikia automobilinių kopėčių ar papildomo vandenvežio.

Kiek apytiksliai trunka operacijos?

Prognozuoti sunku, viskas priklauso nuo įvykio. Gaila, bet dažniausiai nakties metu pastatas sudega ne dėl to, kad ugniagesiai ilgai važiuoja, o dėl to, kad pastate nėra gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos. Būna, ryte atsibudę žmonės randa atvira liepsna pleškantį kaimyno namą – kol niekas neatsibudo, tol nepastebėjo. Į tokį gaisrą atvykus kartais tenka jau tik saugoti aplinkinius pastatus, o apie degančio pastato išsaugojimą nelabai ką gali kalbėti.

Sunku susieti įvykius su laiko trukme – ugniagesiai taiko skirtingas taktikas, gesindami gaisrus daugiabučiuose, vienaukščiuose namuose, durpynuose, miškuose, visuomeniniuose pastatuose.

Deja, kartais žmonės neteisingai praneša apie įvykį ar nurodo neteisingą, netikslų adresą, mūsų nepasitinka, nors tai labai pagelbėtų. Kartais sako matantys pro langą rūkstančius dūmus, bet nepatikslina, koks namas ir kuris aukštas. Užmiestyje susiduriama su kitomis bėdomis – kartais pastatai neturi adresų ar navigacijos sistemos neranda tokio kelio. Vilnius sparčiai plečiasi, atsirado daug naujų gatvių. Dėl to prarandamas brangus laikas, nes visų kelių neatsiminsi, o navigacija pasitikėti 100 proc. negalime. Todėl vertiname mūsų pareigūnų patirtį – dauguma jų gyvena operacijų rajonuose, žino kelius, kaip greičiausiai galima nuvažiuoti.

Skubančius policijos pareigūnus, medikus ar ugniagesius vairuotojai privalo praleisti sustodami šalikelėje, tačiau dažnas įsigudrina tik šiek tiek pasitraukti ar apskritai ignoruoti. Ar Jus, vykstančius gesinti gaisro, noriai praleidžia vairuotojai?

Mes esame dideli, raudoni, ir mus vairuotojai pastebi, praleidžia. Bet yra pasitaikę atvejų, kai ugniagesių automobiliai pateko į avarijas dėl to, kad jų nepastebėjo automobilių vairuotojai. Važiuojame greitai, bet atsargiai.

Kokius prisimenate labiausiai įsimintinus ar sunkiausius iškvietimus, įvykius?

Fiziškai sudėtingi didelio masto gaisrai, kurie ilgai užtrunka. Iš pastarųjų metų galima prisiminti gaisrą, kai Vilniuje degė autoserviso angaras ir šalia stovintys automobiliai. Nors jau buvau baigęs darbus, pats išvykau į įvykio vietą. Gaisras truko ilgai – nuo 18 val. iki 3–4 val. Karštis buvo didžiulis, lydėsi netoliese esantys automobiliai. Buvo sutelktos gausios pajėgos, iš aplinkinių pastatų evakuoti žmonės, traukiami automobiliai. Pirmos jėgos buvo mestos ne gaisrui, kuris greitai įsiplieskė, bet aplinkinių pastatų ir žmonių apsaugai.

Neseniai turėjome kitą sudėtingą įvykį, kai žmogus įkrito į fekalijų nuotekų šulinį. Deja, jo išgelbėti nepavyko. Įtariama, kad žmogus apsinuodijo metano dujomis. Aukštalipiams teko leistis į šulinį. Jame vietos nėra daug, todėl kvėpavimo aparatas buvo nuleistas iš viršaus. Pareigūnas turėjo žiedą, grandinėlę. Nuo karštų garų, kurie susidaro šulinyje, papuošalai oksidavosi, keitė spalvą.

Visuomet sunku darbuotis autoįvykiuose, nes neretai sužalojamas asmuo. Tai paveikia psichologiškai.

Ar tiesa, kad vienas iš ugniagesių psichologiškai palaiko nukentėjusiuosius, bendrauja?

Komentarai (1)