Žmonės bijo įvairiausių dalykų. Ir visai nebūtinai jie iš tiesų pavojingi. Bet jau pati nepagrįsta baimė gali pridaryti bėdų.

Visame pasaulyje dešimtis milijonų žmonių (kai kuriais vertinimais, iki 40% gyventojų) kamuoja baimė, kartais perauganti į fobiją – nekontroliuojamą iracionalią objekto ar situacijos baimę. Aplinkiniams mūsų baimės neretai atrodo beprasmiškos ir nepagrįstos, tačiau nieko su jomis padaryti negalime: jei mūsų smegenyse esantis migdolinis kūnas ką nors laiko baugiu ir pavojingu, jis nersis iš kailio, kad tik šio pavojaus išvengtų – net jeigu objektyviai nieko siaubingo ir nevyksta.

Zigmundas Froidas manė, kad fobijos gimsta iš konflikto tarp trijų asmenybės komponentų – Id, Ego ir Superego. Ego, veikiantis kaip tarpininkas nesąmoningo, instinktyvaus Id ir idealistinio Superego, sudėtingose situacijose gali slopinti bauginamas ar nemalonias mintis ir santykį su nuslopintu objektu projektuoti į kitus reiškinius ar daiktus. Froido nuomone, tai nutiko su jo pacientu berniuku Hansu, kurio drovumas prieš tėvą virto arklių baime.

Bėda, kad fobijų ir baimių labai daug ir jos labai įvairios. Todėl gydytojams labai sunku rasti paaiškinimą, kuris viską sustatytų į vietas. Žmonės nekontroliuojamai bijo gyvūnų – nuo vorų ir gyvačių iki varlių ir šunų; gamtos reiškinių (žaibų, jūros ir pan.); kraujo, injekcijų, traumų ir konkrečių susirgimų (nuo vėžio iki stenokardijos); konkrečių skaičių ir daiktų (yra sagų, plunksnų, prisilietimo prie stiklo baimė); kitų žmonių (vyrų ar moterų baimė, paauglių, minios baimė); savo veiksmų (sprendimų priėmimo, dovanų gavimo, viešų pasisakymų, kelionių) ir dar daugybės kitų dalykų. Sąrašas išties ilgas – galima rasti šimtus fobijų.

Kas sukelia tokį platų baimių spektrą? Ar tam mus pasmerkia genai, ar tai lemia gyvenimo patirtys, o gal kalta evoliucija, įdiegusi baimes vardan išgyvenimo? Teorijos yra kelios.

Nefroidiškos nuomonės

Nepaisant Froido metodų ir išvadų kritikos, kai kurie tyrimai jo slopinimo ir pakeitimo teoriją patvirtina. JAV psichologas Howardas Shevrinas mano, kad ryšys tarp neįsisąmonintų konfliktų ir fobijos simptomų pasireiškimo egzistuoja. Tyrinėdamas savo pacientų baimes, jis išsiaiškino, kad nervingumo objektas gali būti tikrosios baimės ar traumos „pakaitalu“, tačiau nebūti tikruoju nerimo šaltiniu. Kitaip tariant, smurto aukoms gali išsivystyti ofidiofobija (gyvačių baimė), diabetikui – adatų siaubas ir taip toliau.

Dar yra teorija, kad fobijos ir nekontroliuojamos baimės yra evoliucijos mechanizmų veikimo rezultatas. Apie evoliucinę baimės reikšmę prirašyta daug knygų, gebėjimas laikytis atokiai nuo galinčių sukelti žalą objektų, – ugnies, žvėrių, nuodingų vabzdžių ar vaisių – daugeliui mūsų protėvių išsaugojo gyvybę.

1971 metais psichologas Martinas Seligmanas publikavo garsųjį straipsnį apie fobijas. Joje nurodoma, kad žmonėms praktiškai nebūna šaunamųjų ginklų, plaktukų ar elektros rozečių fobijos, nors visa tai – šiuolaikinio pasaulio grėsmės šaltiniai. Tačiau bijome aukščio, gylio, uždarų (arba atvirų) erdvių, vabzdžių, ugnies – tai yra, to, ką žinome jau labai labai seniai ir kas, tikėtina, grėsė mūsų protėviams. M. Seligmano nuomone, tai rodo, kad daugumą fobijų prigimtis išties evoliucinė.

Savo laiku šis straipsnis buvo plačiai aptarinėjamas ir kėlė daug ginčų dėl evoliucinės fobijų kilmės. Evoliucinė teorija iš dalies patvirtinama eksperimentais: pavyzdžiui, primatams gyvačių baimė išsivysto greičiau, nei kitų gyvūnų ar objektų – iš to galima daryti išvada, kad jie (ir mes) kažkaip esame linkę į tokią fobiją.

Tačiau galutinai klausimas nėra išspręstas iki šiol: tarp mokslininkų evoliucinio mūsų iracionalių baimių pagrindimo šalininkų ne mažiau, nei skeptikų. Pastarieji nurodo, kad į gydytojus retai kreipiamasi su meškų, liūtų ar vilkų paniškos baimės skundais, nors pirmykščiams žmonėms jie buvo pavojingi – atvirkščiai, vaikams perkame šiuos žvėris vaizduojančius žaislus. Pažvelgę į 10 pavojingiausių žmonėms gyvūnų sąrašą, jame išvystume vos porą sutapimų su labiausiai paplitusių zoofobijų top-10. Apvaliųjų kirmėlių, vabzdžių ir uodų bijome rečiau, nei bičių, paukščių, pelių ir kačių, nors pirmoji padarų grupė kasmet į kapus nuvaro 750 tūkstančių žmonių. Be to, evoliucinė teorija negali paaiškinti skaičiaus „4“, klounų ar nuplikimo baimės.

Baimės gali būti paveldimos

Plataus 2013 metais publikuoto metatyrimo autoriai priėjo prie išvados, kad baimes ir fobijas galima pavadinti „saikingai paveldimomis“. Išnagrinėję daugiau nei dešimtį dvynių tyrimų, atliktų per pastaruosius 45 metus, mokslininkai padarė išvadą, kad genų vaidmuo baimių formavimuisi vidutiniškai yra 35–45% ir priklauso nuo fobijos tipo: kraujo, injekcijų ir traumų baimių atveju genetikos įtaka mažesnė, nei gyvūnų baimių.

Tačiau, kaip pabrėžia knygos apie baimes ir fobijas autorė psichologė Andrea Umbach, tyrėjai iki šiol tiksliai nežino, ką tiksliai reikia paveldėti, kad išsivystytų fobija. Gal tai susiję su charakteriu ir polinkiu į nerimą, o gal – su žemesniu reakciją į pavojus reguliuojančių neuromediatorių lygiu ar jautresne nervų sistema.

Keturiasdešimt procentų – nemažai, tačiau tada manytina, kad negenetinės priežastys fobijos išsivystymui dar svarbesnės už paveldimas. Iš tiesų, mokslininkai išsiaiškino, kad patikimiausias baimių išsivystymo ženklas – asmeninė patirtis: šuns įkandimas, kritimas iš aukštai ir taip toliau.

Dar viena teorija iracionalių baimių vystymąsi sieja su žmogaus išsimokslinimu. Nuolat mokomės, stebėdami tėvus, dėstytojus, draugus, nepažįstamus žmones ir netgi televizijos programų ir filmų herojus. Akivaizdu, kad taip žmogus įsisavina ne tik elgesio taisykles, bet, bet ir svetimas baimes. Kai kurie vabzdžių pradeda bijoti vien todėl, kad matė kitų žmonių reakciją į juos. Ir galiausiai, fobija gali atsirasti nuo kasdien gaunamos informacijos gausos, pažymi A.Umbach. Pasak psichologės, net neturėdamas atitinkamos patirties, žmogus gali imti ko nors bijoti dėl daugkartinių priminimų – pavyzdžiui, vaizdai apie šunų užpuolimus gali sukelti šių gyvūnų baimę.

Kartais įkyrią baimę gali sukelti pati kultūra. Būna fobijų, pasitaikančių praktiškai vien japonams – baimė įžeisti aplinkinius ar jiems pakenkti. Kai kuriais duomenimis, ši baimė kamuoja 10% – 20% japonų, kurie savo elgesiu, žvilgsniu, įsitikinimais, judesiais ar tiesiog savo vaizdu ir savo kūno kvapu bijo kitiems sukelti nepatogumų.

Ne visos baimės ar nevaldomas nerimas kontaktuojant su daiktu ar atsidūrus kokioje nors situacijoje yra fobija klinikine šio žodžio prasme – bet jos neretai išties apsunkina gyvenimą: net jei nekankina sunki fobija, klounų nemėgimas gali sutrukdyti nuvesti vaiką į šventę, o bičių baimė gali sugadinti pikniką. Iki galo nesuprantant savo iracionalių baimių kilmės, sunku jų atsikratyti.

Kaip bebūtų, bet fobijas dažniausiai galima išgydyti ar bent jau apmaldyti jos simptomus sistemine desensibilizacija (pamažu artėjant prie baimės objekto), kognityvine–elgesio terapija ir kitais metodais. Deja, bet, kaip apgailestauja „The Guardian“ leidiniui rašantis neurologas Deanas Burnettas, visa tai vargu ar padės homofobams ar islamofobams: „Mokslas gali susidoroti su daugeliu psichologinių būsenų, – rašo jis, – tačiau vaistų nuo buvimo asilu jis taip ir nesugalvojo“.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()