Žvelgiant iš dvasinės perspektyvos, šis režimas buvo skirtas sustiprinti dvasią ir atitolti nuo paprastų žmonių pasaulio. Biologiniu požiūriu griežta dieta pašalina riebalus, raumenis ir drėgmę, kartu sulaiko maistines medžiagas iš natūralios bakterijų ir parazitų organizmo biosferos. Kaupiamasis poveikis buvo sustabdyti kūno irimą po mirties.

Pasibaigus tūkstančio dienų šios dietos ciklui, praktikai buvo laikomi dvasiškai pasirengę įeiti į nyūjō. Tada jie būdavo palaidojami gyvi. Nuleisti tris metrus po žeme, pušinėje dėžėje, kurioje būdavo įdedama anglies, vienuoliai sėdėjo lotoso pozoje ir kvėpavo per bambukinį vamzdelį, sujungtą su aukščiau esančiu pasauliu. Visiškoje tamsoje jie meditavo ir kiekvieną dieną skambino varpeliu. Kai jis nustodavo skambėti, žmonės lauke manydavo, kad vienuolis mirė. Tada mokiniai atidarydavo kapą, kad patvirtintų savo mokytojo mirtį, ir užsandarindavo kapą.

Po tūkstančio dienų vienuolio kūnas būdavo apžiūrimas, ar nėra irimo požymių. Jei būtų rasta tokių ženklų, kūnas būtų palaidotas. Jei ne, kūnas tapdavo tikru sokušinbutsu. Po ekshumacijos kiekvieno jų kūnai būdavo patalpinti į šventovę, aprengiami ritualiniais rūbais ir garbinami.

Sokušinbutsu šiandien

Paskutinis žmogus, tapęs sokušinbutsu, tai padarė nelegaliai. Vienuolis, vardu Bukkai, mirė 1903 m., praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po to, kai Meidži atkūrimo metu (1868 m.) ritualinis veiksmas 1879 m. buvo kriminalizuotas, nes naujoji vyriausybė laikė jį barbarišku ir atsilikusiu. Tuo metu Japonija žengė į šiuolaikinį amžių, ir dauguma žmonių Bukkai laikė labiau bepročiu nei išminčiumi.

Japonijoje šiandien yra 16 išlikusių sokušinbutsu mumijų, iš kurių 13 yra saugomos Tohoku regione, Jamagatos prefektūroje. Kai kurios bėgant metams buvo sunaikintos.

Šiuo metu tiek vietiniai, tiek tarptautiniai turistai gali pamatyti bet kurį iš likusių sokušinbutsu. Japonijoje yra pateikiamas visas kiekvieno vienuolio sąrašas ir saugojimo vietos.

Viena garsiausių mumijų yra Daijuku Bosatsu Shinnyokai-Shonin, kuris 1783 m. mumifikavosi būdamas 96 metų, šiuo metu saugomas Ryusui-ji Dainichibou šventykloje Tsuruoka mieste Jamagatos prefektūroje.

Kaip ir visi kiti sokušibutsu, jis sėdi lotoso pozoje stiklinėje dėžėje nedidelėje šventykloje. Jo oda yra pelenų pilkos spalvos, ištempta ant rankų, riešų ir veido kaulų. Jo burna ištempta į amžiną šakalo šypseną.

Įmantrūs Shinnyokai rūbai rituališkai keičiami kas šešerius metus, dvigubai dažniau nei visų kitų sokušinbutsu. Seni rūbai supjaustomi nedideliais kvadratėliais ir įdedami į paminkštintus šilko maišelius, kuriuos kaip apsauginius amuletus galima įsigyti už 1000 jenų. Šių talismanų stebuklingu poveikiu tikinčių žmonių siunčiami atsiliepimai yra išklijuoti aplink Shinnyokai šventyklos pagrindą.

Komentarai ()