Ar vertėtų atsisakyti rašymo ranka? (42)
Pasaulyje yra manančių, kad rašytinių raidžių reiktų atsisakyti, paliekant vien tik didžiąsias raides. Tačiau pasigirsta ir radikalesnių nuomonių – kad reikėtų atsisakyti visų formų rašytinio teksto. Viena šio požiūrio atstovių – Oberlin koledžo dėstytoja Anne Trubek – teigia, jog rašyba – tai technologija, kuri yra per daug lėta dabartiniams laikams.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Jei mes raštą apibrėžtume kaip informacijai užrašyti skirtų ženklų sistemą ir, tarkime, atmestume petroglifus, tai būtų galima teigti, jog raštas ir pati rašybos sąvoka egzistuoja paskutiniuosius 6000 metų iš visos 200000 metų trunkančios žmonijos istorijos. Žinoma, rašybos poveikių esama milžiniškų: ji pakeičia smegenų struktūrą, įtakoja civilizacijų ir kultūrų raidą, vaidina didelį vaidmenį religinėse ir politinėse peripetijose ir taip toliau.
Kai kurie rašybą vertina kaip technologiją – kaip būdą sukurti raidėms – ir taria, kad ji nėra verta didesnio dėmesio. Tačiau rašymas yra susietas su daugybe aspektų, aprėpiančių daugiau nei vien tik gerai ištobulintą motorinį įgūdį. Su juo mes siejame asmenybės tapatybę (raštas išduoda kažką unikalaus apie kiekvieną iš mūsų), intelektualumą (tiems, kurie tiki, jog gražus raštas siejasi su „geru“ mąstymu) ir vertybėmis (raštas yra civilizuotos kultūros požymis).
Dauguma mūsų žino, kad raštas nėra natūralus dalykas. Negimstame mokėdami rašyti. Raštui nėra jokio genetinio pagrindo. Rašymas nėra kažkas panašaus, kaip rega arba kalbos garsų formavimas – įgūdžiai, kuriuos turime iš prigimties. Rašto tenka mokytis nuo pat pagrindų. Maždaug prieš 6000 metų šumerai sukūrė pirmąsias mokyklas, vadinamuosius lentelių namus, kuriuose buvo mokoma rašyti. Čia vietiniai gyventojai mokė savo vaikus šumerų dantiraščio. Tam mokiniai turėjo nukopijuoti simbolius nuo vienos minkšto molio lentelės pusės į kitą, šį procesą atlikdami specialia smailia lazdele – stiliumi. Kai vaikai tai pradėjo daryti, o tiksliau, kai šumerai išrado būdą vaizduoti vienus dalykus kitais – jų smegenys pasikeitė. Knygoje „Proust and the Squid: The Story and Science of the Reading Brain“, vaikų raidos specialistė Maryanne Wolf aiškina, kokius neurologinius pokyčius atnešė rašymas: „Smegenys tapo tikru veiklos aviliu. Į darbą įsijungė ištisas procesų tinklas: regos ir regimosios asociacijos centrai reaguodavo į vaizdinius šablonus (arba simbolius); priekinė, smilkininė ir momeninė sritis teikė informaciją apie pačius smulkiausius garsus, suformuojamus tariant užrašytus žodžius <…> ir galiausiai smilkininės ir momeninės smegenų sritys apdorodavo reikšmę, funkcijas ir tarpusavio sąsajas“. Šumerai neturėjo abėcėlės – jos neturėjo ir egiptiečiai, kurie rašyti pradėjo gal netgi anksčiau. Kuri abėcėlė atsirado pirma, yra diskusijų objektas; daugelis laiko, kad tai yra graikiškoji abėcėlės versija – sistema, kuri rėmėsi finikiečių civilizacijos raštu. Atsiradusios abėcėlės lėmė, kad smegenyse pradėjo formuotis dar daugiau neuroninių kanalų, o tai savo ruožtu mums leido mąstyti naujais būdais (tačiau nei geresniais, nei blogesniais, nei nealfabetinių sistemų atveju, kaip kad, pavyzdžiui, Kinijoje, tačiau patys būdai vis gi skiriasi). Kai kalbame apie rašymą ranka, įsivaizduojame teksto šriftą, kuriame raidės formuojamos tam tikru standartiniu būdu, bendru visiems rašantiesiems. Pavyzdžiui, ankstyvieji krikščionys smerkė romėniškuosius rašymo stilius, nes šie jiems atrodė „atgyvenę ir pagoniški“. Savo skriptoriumuose vienuoliai sukūrė uncialinį raštą, kuris pakeitė romėniškuosius rašmenis. Žūtbūtinis mūšis tęsėsi net tada, kai Airijos vienuoliai sukūrė atskirą uncialinių rašmenų atmainą, kurią tradicinio varianto šalininkai laikė vos ne erezija. Anglijos ir Amerikos puritonai taip pat sukūrė savo šriftą (angl. „Copperplate“), kuriuo siekė atitolinti save nuo XVIII-ajame amžiuje populiarių, tačiau sudėtingų šriftų tariamo „katalikiškumo“. Pavyzdžiui, šiuo šriftu užrašyta JAV Nepriklausomybės deklaracija. Amerikos kolonijose „gera ranka“ tapo socialinės klasės ir inteligentiškumo ženklu, taip pat buvo siejama su moraliniu teisumu. „Tinkamą rašybą“ stipriai gynė Benjamin'as Franklin'as, ir kai jis įkūrė Filadelfijos akademiją (vėliau tapusią Pensilvanijos universitetu), norintys į ją įstoti, privalėjo rašyti „įskaitomai ir aiškiai“. Tačiau į Franklin'o akademiją įstoti galėjo tik nedaugelis amerikiečių. Pirmiausia, tą padaryti galėjo tik vyrai. Antra, jiems teko būti išmokus rašyti; daugelis neturtingų to meto vyrų ir moterų buvo mokomi tik skaityti, o ne rašyti. Rašyti išmokdavo tik turtuoliai ir verslininkai. Netgi pradėjus šalyje kurtis viešosioms mokykloms, rašymas ne visada būdavo įtraukiamas į mokymo programas. Todėl daugelis kolonistų galėjo skaityti, tačiau nemokėjo rašyti. Taip tęsėsi iki pat XIX-ojo amžiaus pradžios – mokslui lygios teisės čia atsirado vos prieš 200 metų. Tada rašto JAV pradėjo mokytis dauguma moksleivių.Daugeliui ranka rašyto rašto išnykimas reikštų individualizmo pabaigą ir įsiliejimą į kažkokią surobotizuotą technoateitį. Tačiau kai išgyvename dėl individualumo praradimo, paprastai „praleidžiame“ savo atsiminimus apie mokyklą, kurioje atkakliai ir nuobodžiai buvome mokomi, kaip „teisingai rašyti“. Nepaisant to, pagal statistinius duomenis JAV gyventojai yra įsitikinę, jog vaikai to turėtų daugiau mokytis. 2007 metais JAV švietimo departamento atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog 90 procentų pradinių klasių mokytojų rašybai per dieną vidutiniškai skiria mažiau kaip 10 minučių laiko. Teigiama, jog tai yra per mažai, ir mokyklos yra skatinamos šį vidurkį kilstelėti iki 15 minučių.
Tačiau spausdinimas (mašinėle, kompiuteriu) turi savotišką „demokratizuojantį“ poveikį. Asmuo daugiau dėmesio gali skirti idėjoms reikšti, o ne raidėms kurti. Ar gražus raštas yra intelekto požymis? Ne daugiau, nei kad raštas yra religingumo požymis. Tačiau daugelis mokytojų (sąmoningai ar pasąmoningai) šias savybes susieja: tai yra vadinamasis „rašto efektas“. Ranka rašyto teksto suvokimą tiriantis Vanderbilt universiteto profesorius Steve Graham sako, jog „mokytojai priima sprendimus apie literatūrinę teksto vertę, remdamiesi bendru teksto įskaitomumu, ir tie sprendimai gali būti tiek teigiami, tiek neigiami“. Graham'o tyrimų rezultatai rodo, kad „kai mokytojai vertina kelias to paties teksto versijas, užrašytas ant tokio pačio popieriaus ir besiskiriančio tik rašto įskaitomumu, jie geresnius pažymius rašo tiems, kas tekstą yra parašę gražiau, lyginant su tais, kieno rašybos įgūdžiai arba rašto tvarkingumas nėra taip stipriai išlavinti“. Šis reiškinys ypač akivaizdus berniukų atveju, nes jų tikslieji motoriniai (judesių koordinacijos) gebėjimai susiformuoja vėliau nei mergaičių. Nežiūrint į tai, visi vaikai yra mokomi tuo pat metu.Anksčiau visuomenė rašto ypatumus siedavo su religingumu, vėliau – su pasaulietiškumu, ir dabar savo išankstinius nusistatymus siejame su intelektu. 2006 metais JAV įvestas standartizuotas priėmimo į koledžus SAT rašybos egzaminas reikalavo, kad egzaminuojamieji savo esė rašytų HB kietumo (JAV – „No.2“) pieštukais. Mažesnius įvertinimus gaudavo ne tik tie, kas rašydavo mažiau įskaitomai, bet ir tie, kas rašydavo spausdintinėmis raidėmis, o ne kursyvu.
2002 metų duomenimis, viešosios JAV mokyklos turėjo po vieną kompiuterį keturiems moksleiviams. Nuo tada šis skaičius neabejotinai išaugo. Nepaisant kalbų apie skaitmeninę atskirtį, šioje šalyje paprastai reikalaujama (net mažo biudžeto mokyklose), kad moksleiviai savo rašto darbus surinktų kompiuteriu ir atspausdintų. Standartizuotas spausdintinis šriftas ir ant popieriaus atspausdintas tekstas suvienodina „žaidimo sąlygas“. Ar šis lygiateisiškumas nėra tokia pati esminė vertybė, kaip ir pats alfabetas?
Esmė ne tai, kad spausdinimas yra pranašesnis už rašymą ranka. Esmė tai, ko mes norime iš rašymo, ko iš to nori besimokantys vaikai ir ko kadaise siekė tie patys Šumerai – pažintinio automatiškumo, gebėjimo mąstyti kaip įmanoma greičiau, išlaisvinimo nuo bet kokios technologijos, kurią mes turime naudoti savo mintimis užfiksuoti. Wolf savo knygoje rašo: „Sistema, kuri patobulinama panaudojus specializavimą ir automatiškumą, pasilieka daugiau laiko pamąstymui. Tai yra stebuklinga suvokimo dovana“. Būtent tą milijonams žmonių suteikia spausdinimas. Jis leidžia mums greičiau atlikti norimą funkciją; ne dėl to, kad mes norime viską daryti greičiau dėl nuolat greitėjančio gyvenimo tempo, o dėl visiškai kitos priežasties: mes norime daugiau laiko savoms mintims.
Žinoma, ranka rašytas tekstas turi tai, ko nerasite spausdintuose žodžiuose. Iš rašto betarpiškai jaučiasi pats žmogus, galima pajusti tą ranką, kuria buvo laikomas popierius. Rašymo priemonių negalima atimti iš tų, kurie jomis nori naudotis. Dabar raštą galima laikyti netgi savotišku menu, arba pratimu tam tikroms smegenų sritims treniruoti. Kiekvienais metais „Spencer Society“ draugijoje rengiami savaitės trukmės kursai, norintiems išmokti rašyti klasikiniu Spencerio šriftu. Raštas visais laikais buvo tiek būdas savoms mintims išreikšti, tiek menas, ir meninių aspektų išsaugojimas, nesvarbu, ar tai būtų kaligrafija, ar komiksų knygelėse naudojami šriftai, yra itin svarbus dalykas. Galbūt mokyklose ilgainiui bus pereita prie rašybos mokymo, kuris bus panašus į dailės ar kitų menų pamokas. Tai būtų skirta ir tiksliems motoriniams įgūdžiams lavinti, ir siaurai kaligrafijos sričiai populiarinti, nes ši meno sritis turi ilgų amžių istoriją.
Kai žmonės išgirsta kalbas apie galimą ranka rašyto teksto pabaigą, daugelis bando sugalvoti pavyzdžių, kam gebėjimo rašyti gali prireikti realiame gyvenime: čekiams pasirašyti (to neprireiks visose gyvenimo srityse įsigalėjus bankomatams ir elektroninei bankininkystei), pirkinių sąrašams (užrašų vedimo funkciją pamažu perima išmanieji telefonai, parašams (kurių prasmė šiais laikais yra diskutuotina netgi atliekant svarbias finansines operacijas). Mes prarasime ne tai; atsisakyti teks kažkurios neurologinės atminties dalies. Galbūt mūsų smegenyse atrofuosis kai kurie informaciniai kanalai. Tačiau galbūt kiekvieną kartą, spaudžiant klaviatūros ir pelės klavišą, formuojasi nauji kognityviniai mechanizmai – tai nėra patvirtinta, bet nėra ir paneigta. Jei sugebate greitai rašyti klaviatūra, tikriausiai atkreipėte dėmesį į tai, kad pirštai tarsi šoka savotišką magišką šokį, laisvi nuo bet kokių sąmoningų pastangų (panašiai kaip kad jums žvelgiant į raidžių sekas kompiuterio ekrane, šios jums sukelia visiškai logiškas mintis). Spausdinimas prisilietimu yra puikus pažintinio automatiškumo pavyzdys – fizinio įvykdymo sparta nedaug atsilieka nuo minties rutuliojimosi greičio.
Nesijaudinkite, iki kol rašytinis tekstas visiškai išmirs, praeis dar labai daug laiko. Galbūt kažkada iš paskutinių ranka rašančių asmenų žurnalistai ims interviu, kaip tai daroma su kai kuriais paskutiniaisiais išnykusių kalbų atstovais. Šumerų kalba išnyko maždaug 1600 metų prieš Kristų, tačiau Šumerą pakeitusi Akado civilizacija išlaikė visus esminius Šumero kalbos aspektus. Prireikė dar 1000 metų – iki 600 metų prieš Kristų – kad šumerų raštas išnyktų galutinai. Netgi revoliucingumu garsėjusiems graikams prireikė nemažai laiko savo įpročiams pakeisti. Po to, kai graikai sukūrė savo alfabetą, jie praleido net 400 metų jo niekaip nemodifikuodami, vietoj to daugiausia dėmesio kreipdami savo kalbėjimo kultūrai. Raštas niekur nepradings, tačiau pokyčiai pamažu artėja.