Kodėl daugelyje kultūrų egzistuoja mitai apie drakonus? ()
Vos ne kiekvieno pasaulio krašto mitologiniame folklore slypi drakonai. Senovės Europos, Azijos, Afrikos ir Amerikos legendose figūruoja į krokodilą panašus padaras su ilgais nagais ir žiauriu žvilgsniu. Kyla klausimas: kodėl nemažai atskirų civilizacijų sukūrė drakono mitą, nors tokie sutvėrimai ir niekada neegzistavo tikrovėje?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirma, šiek tiek paviršutiniška manyti, kad visi drakonai yra vienodi. Viduramžių Europos drakonai mituose dažnai būna ugnimi kvėpuojantys į driežus panašūs žvėrys tvirtu kūnu, sparnais, panašiais į šikšnosparnių, ir ragais. Paprastai jie laikomi piktomis būtybėmis. Pasakose dažnai pasitaiko, kad drąsus didvyris užmuša drakoną, jog atimtų jo sukauptus turtus arba išlaisvintų išsigandusių miestiečių karalystę. Tačiau net ir Europos drakonų vaizdiniai yra labai įvairūs.
Rytų Azijos kultūroje drakonas gali simbozuoti ką kitą. Dažnai įgaunantys mistiškesnę aurą, drakonai čia naudojami kaip galios, stiprybės ir sėkmės simbolis. Vienas gerai žinomas kinų kultūros drakonas yra Tianlongas – „dangiškasis drakonas“, kuris, kaip teigiama, plaukioja tarp debesų ir saugojo dangų.
Mezoamerikos kultūroje yra dieva Quetzalcoatlis – šis vardas reiškia „plunksnuotąjį driežą“. Ši į drakoną panaši dievybė vaidino svarbų vaidmenį majų ir vėlesniuose tikėjimuose ir mezoamerikiečių kosmologijoje atliko esminį vaidmenį kuriant žmoniją.
Skirtumų esama, tačiau jei atsižvelgsime į tai, kad šios kultūros buvo geografiškai atskirtos ir mitų kūrimo metu patyrė labai mažai kultūrinių mainų, šių mitologinių pabaisų panašumai stebina.
Yra kelios idėjos, kaip įvyko ši konvergentinė idėjų evoliucija.
Stenfordo universiteto klasikinės folkloristikos tyrinėtoja ir istorikė Adrienne Mayor teigia, kad senovės žmonės mitines būtybes, ypač grifonus, įsivaizdavo klaidingai interpretavę išnykusių padarų fosilijas. Vadovaujantis šia mintimi, nesunku įsivaizduoti, kad aptikus priešistorines tiranozauro rekso liekanas, buvo patikėta, kad jos priklauso baisiam į drakoną panašiam žvėriui.
Kita teorija teigia, kad drakonai yra archetipas, paslėptas giliai žmogaus sąmonėje. Centrinės Floridos universiteto antropologas daktaras Davidas E. Jonesas knygoje „An Instinct for Dragons“ teigia, kad drakonas turi daug motyvų, kurių mūsų ankstyvieji protėviai išmoko bijoti laukiniuose gyvūnuose. Šis pirminis instinktas lėmė, kad mūsų vaizduotėje susiformavo archetipinė būtybė, kurioje susiliejo visi žiauriausi krokodilo, gyvatės, plėšraus paukščio ir didelės katės bruožai.
Kad ir kokia būtų šio plačiai paplitusio mito priežastis, drakonai mus akivaizdžiai traukia. Jie virtualiai gyvuoja jau tūkstančius metų ir tebėra susižavėjimo objektu, kurį galima išvysti populiariausiuose grožinės literatūros kūriniuose – nesvarbu, ar tai būtų „Hobitas“, „Haris Poteris“, „Ledo ir ugnies giesmė“ ar „Pokemonai“.
Parengta pagal „IFLScience“.
