Amžinas gyvenimas veda į mirtį

Manau net neverta kalbėt apie nemirtingumą, neįveiks šio klausimo mokslininkai arba mes jau to nepamatysim

Mokslininko kompiuterinis modelis parodo kas įvyktų gamtoje, jis būtų teisingas jei individai gyventų gamtoje. Kai individas gyvena visuomenėje- nemirtingumas žymiai svarbiau. Jis kaupia be perstojo . O kaip mes norėtume kad Einkšteinas būtų gyvas, ir neprarasdamas savo gebėjimų mokslui tarnautų. Būtent ta patirtis civilizacijoje užgožtų mirtingumo pliusus, jei ne žmogaus psichologija- aš nemirtingas! padarysiu savo darbus rytoj! rytoj... t. y žmogus mano turintis apsčiai laiko, ir nėra reikialo dabar daryti progresą.

Aš tai visai nesutikčiau su šiais mokslininkų rezultatais. Sakykime, jei yra pakankamai daug erdvės civilizacijai plėstis, kitos planetos ir panašiai. Tokiu atveju nematau nei vienos priežasties, kodėl nebūtų galima taip pat efektyviai daugintis, mutuoti, tobulėti ir evoliucionuoti. O šiaip tai aš tikrai norėčiau gyventi ilgai, nežinau ar amžinai. Man matyt fantastiniai filmai padarė per didelį poveikį vaikystėje, aš vis tikiuosi, kad kada nors galėsiu nukeliauti į kitas planetas ir sutikti kitas rases, pabuvoti milžiniškuose kosminiuose miestuose.

Šiaip čia tik prielaida būtų teigti, jog būtent tokia mąstysena pas tuos žmones ir būtų, taip pat kaip prielaida teigti, jog būtų kitaip. Todėl vis tiek šitie rezultatai netikslūs.

Pritariu, jei jau svarstomos tokios versijos, kodėl nepaminėtos galimybės, kad žmonės galės tapti nemirtingais ir tuo pačiu sėkmingai save reprodukuoti - išvengti mutacijų? Kad žmonės galės laisvai kontroliuoti savo genomą ir mutacijas? Kad žmonės taps kiborgai, ir jiems išvis bus į tai nusispjaut? Aišku, visos knygos neskaičiau, bet iš straipsnio susidaro nuomonė, kad autorius turi išankstinį nusistatymą ir sąmoningai atmeta tokius variantus. Iš esmės, jei būtų suteiktos geros gyvenimo sąlygos, manau retas kuris atsisakytu sulaukti kelių šimtmečių amžiaus, ar bent jau atitolinti senatvę - laikotarpį kada jis bus nepajėgus dirbti arba kažką veikti.

Kam tų tikslių rezultatų? Autorius samprotauja teisingai. Gyvenimas vertas tik tiek, kokiu vertingu jį pats padarai. Jei tavo tikslas bus sukaupti kuo daugiau pinigų, tai darysi tik žalą visuomenei ("Turtingumo varžybos"). Jei paliksi normalius, išsilavinusius palikuonis, tavo indėlis jau bus įdėtas, o jei dar ką išrasi, ar atrasi, ar sukursi, būsi nugyvenęs ne veltui. Nereikia siekti utopinių tikslų, užtenka padaryti tiek, kiek gali, kad dar tektu ir pačiam pagyventi. Juk puikiai žinai, kad nemirtingumo nesulauksi, tad reikia turėti ir kažką, ką galėtum prisiminti mirdamas, kad jaustum pasitenkinimą, jog gyvenai ne veltui .

teoremą, kuri bendruoju atveju neišsprendžiama. T.y., užtenka vieną kartą žiauriai nepataikyti, ir atsitiktinai mutuojančios rūšys įgyja ryškų pranašumą. Klausimas pamąstymui: kodėl atsitinktiniai euristiniai algoritmai sudėtingus gyvenimiškus uždavinius sprendžia efektyviau nei deterministiniai? Kodėl deterministiniai NP uždaviniai su realistiniais duomenimis algoritmiškai neišsprendžiami per racionalų laiką, o euristika sugeba pateikti beveik optimalius sprendinius, dažnai per tiesinį ar mažesnį laiką?

Aš suprantu arkliuką, tai kas parašyta puikiai veiktų jei antra rūšis apie kurią kalbama, būtų nemirtinga iš prigimties, bet jei mes tapsim nemirtingi savo pačių įsikišimo į genomą būdu, tai galimas daiktas, kad galėsim jį keisti kaip panorėję pagal savo poreikius. Nežinau ar gerai supratau tavo klausimą, bet man atrodo determinizmas veikia ne visais atvejais ir gali atsakyti ne į visus klausimus, ne visus reiškinius nulemia aplinkybės, tuo tarpu euristika žvelgia ne į priežasčių - pasėkmių ryšį, o į pačią sistemą ir jos dėsningumus.

Teisingai paminėta, kad nemirtingumas neapsaugo nuo nelaimingų atsitikimų ir klaidų. Prie tokių nelaimingų atsitikimų, galime pridėti ir, pavyzdžiui, nenumatytą pandemiją, kai mutuoja mums būtini mikroorganizmai. Kitaip tariant, turėtume valdyti ne tik savo sveikatą, bet ir apskritai visą ekosistemą. Antraip, ji mutuos mums nenumatytais būdais, ir mums neliks nieko kito, kaip tik statyti vis aukštesnes barikadas. Arba, pilnai imituoti natūralią evoliuciją, įvedant visiškai neprognozuojamas mutacijas savyje. Deterministiškai valdoma posistemė chaotiškoje sistemoje pagal apibrėžimą nėra amžina. T.y., galima įvesti kažkiek vėluojančias korekcijas, tačiau toks kelias negarantuoja, kad visos korekcijos bus įvestos laiku ir bus pakankamos bei teisingos tol, kol pats chaosas nėra determinuotas. Kas reiškia, kad mes turėtume be paklaidų simuliuoti visą savo aplinką keliais žingsniais į priekį - kas ekvivalentu "žvilgsniui į ateitį", kas vėlgi ekvivalentu problemai, kuri neišsprendžiama baigtinėje sistemoje. Galima sukurti keletą izoliuotų sistemų: pavyzdžiui, tiesiogiai nekontaktuojančias populiacijas su atskiromis ekosistemomis kaip kolonijos kitose planetose. Tačiau toks kelias suteiktų galimybę išlikti atskiroms žmonijos populiacijoms, kurios ilgainiui išsivystytų į atskiras rūšis. Kiekviena konkreti rūšis vis tiek būtų pasmerkta kažkada išnykti. T.y., į izoliuotą nemirtingų individų populiaciją būtų galima žiūrėti kaip į mirtingą makroorganizmą.

Jei žmonės būtų nemirtingi, jie galiausiai nebegalėtų paeiti nuo vėžio gumbų ir išaugų. Viskas vienareikšmiškai veda į vėžį. , jei nori pamatyti kitą rasę, nuvažiuok į Japoniją arba Angolą. Kitoje planetoje ne kita rasė būtų, o kita rūšis!

Kad rūšis būtų kuo grynesnė, tuo jos individai turi būti sveikesni. Jei norim "apsivaliusios" žmonijos, tada kyla klausimas, kam reikalingos tos LIGONINĖS, SOCIALINĖS GARANTIJOS, POLICIJA ir galų gale Rūta Grinevičiūtė . Juk viso to tikslas yra ginti silpnuosius, tuos kurie kenkia rūšies išlikimui, ir paskui perduoda blogus genus sekančioms kartoms. Kai kitą sykį pensininkai streikuos, galėsim pasakyti, kad mes gryninam rūšį, ir apie didesnes pensijas tik galit pasvajoti. Vertinant iš kitos pusės. Jeigu žmonės nesilaiko tų gamtos taisyklių ir gelbsti silpnuosius, kurie perduoda blogus genus, tada jau turėtų būti labiausiai pažeidžiama rūšis, esanti visai ant išnykimo ribos. Bet ar taip yra? Kad sakyčiau priešingai. Jau net visus gyvūnus baigiam nukonkuruot. Vadinasi, net ir nesilaikant evoliucijos taisyklių, galimai labai sėkminagai gyvuoti. Jei kam atsibos gyvent, tas galės nusižudyt. Juk taip ir dabar yra.

Visiskai sutikciau gyventi nemirtinga gyvenima ir nemanau, kad zmoniu rase isnyktu del to, nes jei jau galetume buti nemirtingi, vadinas save galetume ir tobulinti, kaip tik noretume.

„Senėjimas pačiai rūšiai – akivaizdus pranašumas, leidžiantis greičiau prisitaikyti. Sugebėjimo prisitaikyti nauda kompensuoja mirties efekto trūkumus“, – sako A. Martinsas. Perskaitęs tekstą, susidariau įspūdį, kad jame kalbama apie prieš istorinius laikus, kai žmonės dar bėgiotų beždžionių pavidale. Šiuo aspektu- nesiginčiju su straipsniu ir pilnai pritariu ,,Swift RR" nuomonei. Tačiau negalėjau susilaikyti ir neįkišti savo snapo, ypač, kai diskusijos pakrypo šia poteme. Klaidingą yra manyti, kad žmonės tada paklustu įprastiems evoliucijos dėsniams Visi tie talentai, bei gabumai tėra iliuzija sukurta praktikos, disciplinos, bei gero žinojimo. Ir dėl galimybės gyventi, bei išlikti savo epogėjuje neribotą laiką, leis tuos tavo gabumus išplėsti neribotai (net jei smegenys ir turi praktinį limitą, jis tuo metu be abejo bus užglaistytas technologijomis). Robotizasija galiausiai išstums visą poreikį į monotonišką, bei pasikartojančią veiklą. Netgi patys robotai, teoriškai turi sugebėti patys save prižiurėti, dėl to, net specialistai pajus poreikį tobulėti arba ,,išnykti". Galiausiai, didžioji dalis žmonių bus priklausomi nuo to vieno ar dvejų procentų disciplinuotojų, kurie sugebės kažką kurti ir išlikti naudingais. O to pasekmės gali būti gana žiaurios. Jei sėkmingai nugyvenus keletą tūkstanmečių, lašas po lašo išgaruos tas sentimentalumas, tai gali netyčiom kilti klausimas: o kokio gi velnio, aš turiu tuos idiliškus, hedoistinius puspročius išlaikyti? Ir šia tik vienas iš pavyzdžių, kas galėtu ištikti mus ateityje, jei nemirtingumas staiga būtų suteiktas visiems, tiesiog už ačiū. Ir visuose juose, socialinius, moralinius, technologinius aspektus išskiriu, kaip daug didesnę grėsmė žmonijai nei, kad biologinis pavojus. Męs taptumemė didžiausia grėsmė sau. Šimtmetis mums toks didelis laiko tarpas, kad męs jį sunkiai įsivaizduojame, o evoliucijai, tai tik nereikšmingas ir nepastebimas žybsnis, per kurį nieko doro nenuveiksi. Kaip ir sakiau: viskas priklauso, kaip žmonių pscihologija pasitiks šį nemirtingumą. Netgi ir tai, galiausiai nėra kliūtis. Aš pats, ne kartą patyriau, koks esu priklausomas nuo hormonų/chemikalų įtakos savo galvoje. Vaizdas gali išsikreipti tiek, kad juoda tampa balta, o balta- juodu.

Cia kalbama apie evoliucijos stagnacija. Kad paprasciau butu suprasti paimkim senus krienus kuriems ''ju kelias'' tas senas geras kelias yra teisingas. Jie visad taip dare pagal tuo budu ir jiem sekesi. Taciau to kelio nekeinciant ivyksta stagnacija ir tai labai aiskiai matosi didelio masto korporacijose kurios staiga nebegali konkuruoti su varzovais nes valdyba vis dar renkasi sena kelia ir bando jis taikyti vel ir vel. Tik sena CEO ismeta, priima jaunesni, verzlesnis ir ziurek - konkiurecijos kontrole vel grysta i rankas. Ir taip tai vyksta jau siandien gan placiu mastu. Pritaikyk sita populiacijai ir vuolia, visa populiacija prades stagnuoti nes naujos idejos susidurs su labai stipriu pasipriesinimu. Dabar gryskim prie argumento kad tokie genijai kaip Ensteinas nemirstu ir nuolat gyventu, kaip tai gerai butu populiacijais ir mokslui. Bet argi? Matot velgi atsirastu tas efektas kad jie turetu kazkoki statusa ir kas nors bandantis pakeisti ar nuversti ta statusa susidurtu su labai stipriu pasipriesinimu. Tarkim kad Ensteinas butu gyvas ir vis del to paaisketu kad C nera absoliutus greitis. Kas tada? Taip yra sancas kad jis tai priimtu, taciau yra taipogi nemazas sancas kad jis pasinaudotu savo statusu ji issaugoti bent kuri laika, taip nukeliant progresa. Puikis pavizdys surpasti ka as turiu omeny butu senelio/mociutes patarimai kaip jie darydavo jaunystej. Ka jus apie tai manot? Taip turbut dauguma manot kad ''Mociut, taigi laikai pasikeite, dabar daroma viskas kitaip'' Esant visuomeniai nemirtingai, tas kitaip dar labiau isrisketu.

Arwis, negi manai, kad žmogus gyvendamas amžinai visiškai nesikeistų, neprogresuotų, netobulėtų? Aišku yra visokiu žmoniu, vieni konservatyrus, kiti atviri naujovėms ir permainoms, bet laikas bet kokiu atveju nestovėtų vietoje. Konkuruoti mus verčia ne tik naturali atranka, bet ir mūsų mortido - noras išlikti, kuri atsinešame ateidami į šį pasaulį, todėl žmonijai net ir tapus nemirtingai, konkurencija niekur nedingtų, kitas dalikas, net jei gyventumėm amžinai, mūsų atmintis nebūtų tokia, vos tik ilgoji atmintis persipildo, neuronų tinklai sudaro naujas grandines - trumpai, seną info perrašoma į naują, todėl vargu ar nugyvenęs 500 metų prisiminsi ką veikei prieš 400, tavo asmenybė, tikslai, vertybės ir visa kita, gali būti gerokai pasikeitę. rwc, sutinku su tavim, tiesiog norėjau atkreipt dėmesi, kad straipsnyje nepaminėta apie kokią nemirtingumo formą kalbama. Jei sustabdytumėm senėjimą manipuliuodami telomeromis, tai faktas kad rūšiai iškiltų grėsmė, bet jeigu pavirstume į ekstremaliom sąlygom galinčius išgyventi kiborgus, tai manau mūsų šansai išgyventi kaip tik padidėtų yra daugybė būdų, kaip galima būtų apžaisti sistemą.

Visi vienaląsčiai yra nemirtingi organizmai. Visi daugialąsčiai yra mirtingi. Kurie greičiau progresuoja? Net jei pavyktų sukurti tokią metodiką, kuri apsaugotų DNR nuo trūkių kiekvienoje ląstelėje ir prailgintų telomeras bei tą prailginimą labai griežtai valdytų - žmonės užsiciklintų tobulėjime kaip ir vienląstės bakterijos...

Apie ką ir kalbu, jeigu rūšis nemirtinga iš prigimties, ji neprogresuoja, bet jeigu rūšis mirtinga ir pasiekia tokį progreso lygį, kad savo pačių įsikišimo dėka gali tapti nemirtinga, manau tolimesnės problėmos yra ne kliūtis. Pvz. ką tu laikai progreso viršūne? Jei rūšis bus maksimaliai prisitaikiusi gyventi bet kokiom sąlygom ale kokie tarakonai, vargu ar ji bus protinga, ir atvirkščiai, jei rūšis bus protinga, vargu ar bus gerai prisitaikiusi prie aplinkos - paleisk dabar žmogų kokioj sacharos dykumoi, įdomu kiek pratemtu. Tokia rūšis yra priversta kurti įrankius, kurie padėtų jai išlikti, o technologinis progresas gali vykti ir be gamtos įsikišimo. Pasakyk man dabar mirtingą rūšį, kuri pasiektų didesnį progresą, už nemirtingų kiborgų armiją, kurie būtų atsparūs bet kokioms klimato sąlygoms, bet kokioms ligoms ir galėtų atlaikyt 100 megatonų galingumo sprogimą, kažkodėl aš manau, kad tokia rūšis turėtų didesnius šansus išlikti.

, apie tai rašau: http://www.technologijos.lt/diskusijos/ ... 364#209364 .