Amžinas gyvenimas veda į mirtį (18)
Amžinas gyvenimas – ar to norėtumėte? Kompiuteriniais modeliais atskleista, kad žmonėms tapus nemirtingiems, toli gražu nebūtų dėl ko džiūgauti. Senėjimas ir mirtis – tai neišvengiami dalykai kiekvienam žmogui. Paradoksalu, bet būtent senėjimas mums padeda išlikti, rašo dailymail.co.uk.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Dviejų virtualių populiacijų raidą kompiuteriu sumodeliavęs evoliucijos biologas Andre Martinsas iš Brazilijos San Paolo Universiteto įrodė, kad tam tikromis aplinkybėmis senėjimas ir mirtis suteikia pranašumą, o nemirtingumas lemia rūšies išnykimą.
Be abejonės, reikia pabrėžti, kad senėjimo procesas ir mirtis naudingi ne pavieniams individams, o populiacijai kaip visumai.
„Evoliucijoje svarbiausia – reprodukcija. Tad mūsų genai mus geriausiai saugo dvidešimtaisiais mūsų gyvenimo metais. Vėliau, praėjus reprodukciniam amžiui, jiems mes nebesvarbūs, tad po truputį žengiame į gyvenimo saulėlydį“, – aiškina „Kaip gyventi amžinai arba mirtinai stengtis“ autorius Bryanas Appleyardas.
Bet A. Martino kompiuterinis modelis, kuriame taškais kvadratiniame „landšafte“ modeliuojamos dvi besivaržančios civilizacijos (viena – mirtinga, kita – nemirtinga), panašu, įrodė, kad senėjimo procesas dažnai yra pranašumas.
„Rūšyse, kurios sensta, nemirtingi varžovai išnyksta“, – rašo A. Martinsas, – „Šis intuicijai prieštaraujantis rezultatas aiškintinas senesnių individų mirties sukeliamo „apsivalymo“. Kai vyksta pokyčiai ir mutacijos, kiekviena karta vis geriau prisitaiko prie naujų sąlygų“.
Jei žmonija taptų nemirtinga – kaip spėja tokie futuristai, kaip Ray Kurzweilas, – mus išnaikintų kitos rūšys, turinčios pranašumą senėti ir mirti ir todėl – geriau prisitaikyti.
Martinso kompiuteriai dviejų populiacijų modeliai į atitinkamus pokyčius reaguodavo labai skirtingai. Nemirtingosios rūšies atstovai, mirštantys tik juos nužudžius ar įvykus nelaimingam atsitikimui, savo pranašumą prarasdavo susidūrus su, pavyzdžiui, mutacijų išbandymais. Mirtingoji rūšis „apsivalydavo“ ir prisitaikydavo per senėjimo procesą ir mirtį, o nemirtingoji buvo pasmerkta išnykimui.
„Senėjimas pačiai rūšiai – akivaizdus pranašumas, leidžiantis greičiau prisitaikyti. Sugebėjimo prisitaikyti nauda kompensuoja mirties efekto trūkumus“, – sako A. Martinsas.
„Be to, amžinai gyventi būtų be galo nuobodu, daugumai žmonių tiesiog pasidarytų bloga nuo savęs“ – svarstė B. Appleyardas.
