Aplink Afrikos perlu kadaise vadintos Ugandos sostinę Kampalą susispietusiuose kaimuose ir žemės ūkio bendruomenėse tvyro baimė. Mokytojai ir tėvai akylai stebi mokyklinukus, kol šie iš namų žingsniuoja į mokyklas ir atgal. Vaikų žaidimų aikštelėse ir pakelėse kabo daugybė plakatų, įspėjančių apie raganaujančių gydytojų grobiamus vaikus. Į raganių rankas patekę mažyliai tampa ritualinių apeigų aukomis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Apie Ugandoje gyvuojantį ritualą, kuris, kaip tikima, atneša turtų ir gerą sveikatą, pirmą sykį sužinota prieš trejus metus. Augant šalies ekonomikai, didėjo ir šio ritualo populiarumas. Pakelėse randami suluošinti vaikų kūnai byloja, kad tikėjimas ritualine žmogaus aukos galia šioje šalyje stiprėja.
„Aukojimo verslas“
Daugelis eilinių gyventojų įsitikinę, kad naujasis šalies politinis elitas moka šamanams didžiules sumas pinigų, kad šie atliktų ritualines apeigas. Esą taip elitas tikisi padidinti savo turtą.
Vienoje iš Kampalos apylinkių bažnyčių pastorius Peteris Sewakiryanga moko vietos vaikus dainos, kurios pavadinimas „Išgydyk mūsų žemę, užbaik vaikų aukojimą“. Klausymasis, kaip keliasdešimt jaunų balsų dainuoja šiuos šokiruojančius žodžius, tarsi įrodo – ritualinės žmogžudystės šioje šalyje tapo kasdienybe.
„Ritualinio vaikų aukojimo atvejų padaugėjo, nes žmonės pamilo pinigus. Jie nori tapti turtingesni, – BBC žurnalistui pasakojo pastorius. – Jie tiki, kad paaukojęs vaiką tampi turtingas, ir atsiranda žmonių, pasiryžusių nusipirkti šiuos vaikus už tam tikrą kainą. Taigi vaikai tapo mainų preke. Vaikų aukojimas tapo verslu.“
Pastorius ir jo parapijiečiai užsiima lobistine veikla siekdami, kad valdžia reguliuotų raganius gydytojus, o policijos pareigūnai skirtų daugiau dėmesio šiems nusikaltimams tirti. Anot oficialių šalies policijos duomenų, 2006-aisiais šalyje užfiksuotas vienas vaiko ritualinės žmogžudystės atvejis; 2008-aisiais policija teigia tyrusi 25 galimus tokius atvejus, o 2009-aisiais – 29.
Pasak specialaus Ugandos policijos padalinio, skirto kovai su ritualinėmis vaikų žmogžudystėmis, kuris buvo įsteigtas kaip atsakas į didėjantį šių atvejų skaičių, tokių žmogžudysčių mastai mažėja. Tačiau pastorius P. Sewakiryanga nesutinka su policijos pateikiama statistika, teigdamas, kad vien jo parapijoje ritualiniais tikslais nužudytų vaikų daugiau, nei policija tvirtina jų esant visoje šalyje.
Ugandos policijos darbą šioje srityje stipriai sukritikavo ir Didžiosios Britanijos labdaros organizacija „Jubilee Campaign“. Savo ataskaitoje organizacijos atstovai tvirtina, kad tikrasis šių atvejų skaičius yra šimtai nužudytų vaikų. Be to, pasak „Jubilee Campaign“ atstovų, dar daugiau kaip 900 atvejų dėl policijos korupcijos ir nepakankamų pajėgumų nebuvo tirti.
Tepenensi BBC žurnalistą palydėjo į laukus netoli savo namų, kur nendrėse rado savo šešiamečio anūko Stepheno kūną. Pirštu rodydama į vietą, kur rado vaiko kūną su nukirsta galva, moteris drebėjo. Vaikas buvo dingęs 24 valandas.
Glausdama vienintelę anūko nuotrauką, kurią turi, Tepenensi raudodama aiškino, kad nors vietos šamanas pripažino paaukojęs Stepheną, policija nenoriai ėmėsi šios bylos. „Jie pasiūlė pinigų, kad tylėčiau, – pasakojo moteris. – Aš atsisakiau pasiūlymo.“
Niekas iš Ugandos valdžios nesutiko duoti interviu BBC. Policija neigia savo neveiksnumą ir korupciją. Minėto specialaus policijos padalinio kovai su ritualinėmis vaikų žmogžudystėmis komisaro Bignoa Moseso teigimu, policija daro viską, ką gali, kad įveiktų šią problemą.
„Kartais esame apkaltinami šiais dalykais, nes nieko nesuimame. Tačiau mūsų pajėgos ribotos. Jei gauname informacijos, kad kažkas yra susijęs su nusikalstama veika, kaip, pavyzdžiui, ritualinės žmogžudystės, einame ir tiriame šį atvejį. Jei atvejis gali būti įrodytas, kaltinamąjį pristatysime į teismą. Tačiau kartais šie atvejai neįrodomi“, – BBC sakė policijos atstovas.
Iškastruotas berniukas
Pagrindinėje Kampalos ligoninėje konsultuojantis neurochirurgas Michaelis Muhumuza žurnalistui parodė žiaurius sužalojimus patyrusio devynmečio Allano rentgeno nuotraukas. Pastarosios atskleidė, kokius sužalojimus vaikas patyrė, kai jam buvo bandoma nukirsti galvą – vaiko kaukolėje trūksta kaulo, pažeista dalis smegenų. Šamanas berniuką taip pat iškastravo. Vaikas buvo išmestas ir likimo valiai paliktas netoli savo kaimo. Praėjo mėnuo, kol vaikas pabudo iš komos.
Allanas atpažino savo užpuolikus. Tarp jų buvo vyras, vadinamas Awali. Tačiau policijos pareigūnai pareiškė, kad Allano liudijimas nėra patikimas.
Vietos žmonės BBC žurnalistui papasakojo, kad Awali ir toliau užsiima ritualinėmis vaikų žmogžudystėmis. Norėdamas atlikti tyrimą, žurnalistas apsimetė vietos verslininku ir pradėjo klausinėti aplinkinių apie šamaną, kuris galėtų pritraukti jo tariamai statybų bendrovei klestėjimą. Netrukus žurnalistas buvo supažindintas su Awali. Vyras tariamą verslininką nusivedė į už savo namo esantį kiemą ir, tarsi norėdamas pasveikinti, kartu su savo padėjėjais ant žemės paguldė ožką ir perpjovė jai gerklę.
„Šis gyvulys buvo paaukotas, kad visiems mums atneštų sėkmę“, – paaiškino Awali. Tuomet raganius pareikalavo 390 JAV dolerių sumos už šį ritualą ir paprašė sugrįžti pas jį po kelių dienų.
Per kitą susitikimą Awali žurnalistą pasikvietė į savo šventyklą, kuri tradiciškai statoma iš purvo plytų. Šventyklos stogas surenčiamas iš šiaudų. Pastato viduje grindys nuklotos žolelėmis, veido kaukėmis, barškučiais. Čia pat padėtas kardas. Šamanas paaiškino, kad šis susitikimas skirtas aptarti patį galingiausią burtą – vaiko paaukojimą.
„Yra du būdai tai padaryti, – pasakė Awali. – Galima užkasti gyvą vaiką statybų vietoje arba keliose vietose kirsti kardu ir jo kraują supilti į dvasinės medicinos butelį.“ Tuomet Awali susigriebė sau už gerklės. „Jei tai berniukas, nukirsime galvą ir genitalijas. Jūsų statybų vietoje iškasime duobę, kur taip pat užkasime kojas ir rankas.“
Awali pasigyrė prieš tai vaikus aukojęs daugybę sykių ir esą žinąs, ką darąs. Po šio susitikimo žurnalistas pasitraukė iš derybų. Nors visi užrašai buvo perduoti policijos pareigūnams, Awali vis dar yra laisvas žmogus.
„Jokio balso“
Allano tėvas Semwanga buvo priverstas parduoti namus, kad galėtų sumokėti už vaiko gydymą, ir persikraustė į netoli sostinės esantį lūšnyną.
Sėdėdamas ant šeimos laikinų namų, pastatytų iš metalo lakštų, laiptų, BBC žurnalistas berniukui parodė susitikimo su Awali filmuotą medžiagą. Berniukas pirštu rodydamas į kompiuterio ekraną sušuko: „Awali!“, lyg patvirtindamas, kad tai jį užpuolęs vyras.
Pastorius P.Sewakiryanga teigia, kad neveikiant įstatymams mažai ką galima padaryti, norint apsaugoti Ugandos vaikus. „Vaikai neturi jokio balso. Jų balsai buvo užtildyti įstatymais ir policijos neveiksnumu bei laikraščius skaitančių žmonių apatija. Taigi turime pasipriešinti ir imtis kokių tik prireiks veiksmų, kad panaikintume šį blogį. Galime tik melstis, kad valdžia mus išgirs“, – vylėsi pastorius.