Iš komos pabudęs neurochirurgas tapo pomirtinio gyvenimo liudytoju (57)
Garsus amerikiečių mokslininkas, neurochirurgas Ebenas Alexanderis anksčiau viešai neigęs pomirtinio gyvenimo galimybę, tvirtina, kad savo nuomonę kardinaliai pakeitė po to, kai pats patyrė išėjimą iš kūno (angl. out of body experience, OOBE).
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Harvardo universitete (JAV) išsilavinimą įgijęs Dr Ebenas Alexanderis į savaitės trukmės komos būseną pateko 2008 metais, kuomet apsirgo meningitu.
Kaip teigė medikas, ligos metu dalis jo smegenų kontroliuojanti mintis ir emocijas, „išsijungė“ ir tuomet jis patyrė „kažką tokio gilaus, kad atrado moksliškai pagrįstą priežastį tikėti sąmoningumu po mirties“. Žurnalui „Newsweek“, rašiusiam apie neseniai išleistą jo knygą „Proof of Heaven“, neurochirurgas sakė, kad jį pasitiko nuostabi mėlynakė moteris „vietoje, kur buvo daug švelnių rausvų ir baltų debesų“ ir „švytinčių būtybių“.
„Paukščiai? Angelai? Tie žodžiai į galvą atėjo vėliau, užsirašinėjant prisiminimus. Tačiau nė vienas iš šių žodžių tinkamai nenusako pačių būtybių, kurios labai smarkiai skyrėsi nuo bet ko, ką žinau egzistuojant šioje planetoje. Jos buvo gerokai pažangesnės. Aukštesnė forma“, rašė chirurgas. „iš viršaus nusileido stipri, šlovinga giesmė, ir man pasidarė įdomu, ar ją gieda tos sparnuotos būtybės. Garsas buvo apčiuopiamas, beveik materialus, tarsi lietus, kurį galima jausti ant odos, bet nuo jo nesušlapau“, - tęsė medikas.
Dr. E. Alexanderis sakė girdėjęs panašių pasakojimų ir iš savo pacientų – jie aiškino pajutę sielos atsiskyrimą nuo kūno, tačiau medikas tai priskyrė „paistalų“ kategorijai. Visgi pats tai patyręs, savo nuomonę jis pakeitė kardinaliai.
Jis pridūrė: „Puikiai žinau, kaip tai neįprastai ir tiesiog neįtikėtinai tai skamba. Jei man tai anksčiau būtų papasakojęs kas nors kitas – kad ir medikas – aš beveik neabejotinai manyčiau, kad jie klysta ar kažką įsivaizduoja. Tačiau tai, kas nutiko man, tikrai nebuvo haliucinacija, tai buvo lygiai taip pat tikra ar netgi tikriau nei bet koks kitas gyvenimo įvykis. Taip pat mano vestuvių diena ar dviejų sūnų gimimas. Dešimtmečius dirbau neurochirurgu vienose iš prestižiškiausių šalies medicinos įstaigų. Žinau, kad daugelis mano kolegų, lygiai kaip ir aš anksčiau, laikosi teorijos, kad smegenys, o konkrečiau jos žievė, generuoja sąmoningumą ir mes gyvename Visatoje, kurioje nėra jokių emocijų, juo labiau, jokios besąlyginės meilės, kokią, kaip dabar žinau, mums jaučia Dievas ir Visata. Bet toks įsitikinimas, ta teorija, dabar sudaužyta guli po mano kojomis. Tai, kas man nutiko, ją sunaikino“.