Gabrielius E. Klimenka. Kaip gimsta ezoteriniai ir pseudomoksliniai mitai

Negali nebijoti, kad užmuš, tai biologija Be to, klausimas nekorektiškas. Niekas nežudo dėl paties žudymo, turi būti kažkoks motyvas nusveriantis riziką konkrečiu atveju.

Esi teisus, pernelyg suprimityvinau. Esmė ta: jei žinau, kad nužudęs gausiu naudos, o bausmės tikimybė minimali - kodėl nežudyti? Ir štai ateina kunigas Kindziulis: "- Niuniuniu, aš nežinau, ar tu nužudei, bet yra, kas žino. Pagal subordinaciją, negaliu tavęs bausti, tačiau (jei esi kaltas) yra, kas nubaus".

C?) kristalų krituliai. Šiaurėje jie sugebėjo "sukrauti" ledynmetį su užšaldytais mamutais, pietuose ištirpo ir sukėlė potvynius, aprašomus visose kultūrose mitų bei legendų aidais. p.s. .. kad vandens lygis ženkliai Žemėje pakilo, įrodyta, ir įvykio datavimo laikas sutampa. Sakykim UK prieš potvynį buvo ne sala, o ištisinio Eurazijos žemyno tęsinys.

Gilgamešas - istorinė asmenybė, nereik kabinėtis prie jo.

Sic! Jei nužudęs gaučiau kažką man asmeniškai labai vertingo ir tai realiai atpirktų riziką bei pastangas, vienareikšmiškai nužudyčiau. Tik nelabai įsivaizduoju, kas man būtų taip vertinga, kad žudymas taptų svarstytinu, jau nekalbant apie tai, kodėl žudymas būtų būtinas. Vat jei sugebėčiau pavogti iš banko milijonų 20 ir sėkmingai bei komfortiškai pasislėpti, vienareikšmiškai tą padaryčiau. Tik kad nežinau kaip. Tas pats liečia 99 proc. visų žmonių.

Dėl 99% abejoju. 20 mln. nepakenktų, bet neįsivaizduoju, kuo turėtum grasinti, kad eičiau plėšti banko, net ir turėdamas nepagaunamumo garantijas. Blindos niekad nelaikiau teigiamu herojumi. Blogiu blogio neįveiksi, teisybė negimsta iš neteisybės. Jei pasiūlytum tokį planą, tyčia padaryčiau kliurką, kad būčiau pagautas ir tave pasodinčiau. Galų gale, esu dirbęs ir su bankais, ir su valstybinėmis paslaptimis, kurias kai kas labai norėjo nusipirkti. Ne tuo adresu kreipiatės.

Ok, su tavim banko plėšti neisiu P.S. Jei būtų visos garantijos, tai būtų jau nebe plėšimas, o paskolos su kelių amžių terminu ėmimas

Tai du principialiai skirtingi atvejai. Karo įvykiai buvo globalus įvykis didžiulėje teritorijoje ir su milijonais aktorių. Tokio reiškinio negalima vienareikšmiškai apibūdinti in corpore. Tiesiog atskiri įvykiai pernelyg įvairūs, kad pritaikyti bendrą vardiklį. Pavyzdžiui, kai kuriuose Lietuvos regionuose žydus nuo vokiečių gelbėjo, o kai kuriuose - šaudė. Rezultate Lietuva įsigudrino patapti žydšaudžių valstybe. Statistiškai kaip ir teisinga, bet vienok... Plius nugalėtojai rašo istoriją, nuo to irgi nepabėgsi. Žurnalistų atvejis kitoks. Čia kalba eina apie sąmoningą informacijos iškraipymą siekiant sukurti tautai įdomią naujieną. Tas kaip ir neetiška, bet žurnalistai tokio blogo įpročio nu niekaip negali atsikratyti.

Manau, per karą spėjo realizuotis daugybė variantų. Pagal mano senelio pasakojimus, kai atėjo rusai ir ėmė maistą rekvizuoti, vietinis žydelis užsirašė į vertėjus, nes vienintelis abi kalbas mokėjo. Tai jis vaidindamas, kad tiesiog verčia, išaiškindavo ūkininkams, kad šitiems reikia meluoti apie turimą gyvulių ir visa kito kiekį "ui, sakyk visą teisybę, kiek turi vištų, jei turi dešimt, sakyk teisybę, kad turi penkias" O ir po karo vietiniai ūkininkai su rusų struktūrose įsidarbinusiais žydais bendrą kalbą labai sėkmingai rasdavo.