5 didžiausios grėsmės žmonijos egzistencijai (0)
Nors žmonija pastaraisiais laikais susiduria tai su viena, tai su kita „krize“, mes nelinkę galvoti apie ateinančių kartų kurios galbūt gyvens Žemėje, gerovę. Ne apie tų, kurios gyvens po 200 metų, o apie tų, kurios galbūt gyvens po 1000 ar net 10 000 metų, gerovę. „Galbūt“ - dėl to, jog esama ne tik finansinių, bet ir egzistencinių krizių, kurios gali išnaikinti žmoniją: tai ne šiaip didelės katastrofos. Tai tokios katastrofos, kuriomis baigtųsi istorija.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šios egzistencinės grėsmės – menkai tyrinėjamos. Apie jas net galvojant apima bejėgiškumo jausmas ir fatalizmas. Žmonės apie apokalipsę kalbą jau kelis tūkstantmečius, tačiau priešnuodžio apokalipsei dar niekas nepasiūlė.
Jeigu išnyktų žmonija, praradimas mažų mažiausiai prilygtų visų protingų būtybių susierzinimui dėl negalėjimo pasiekti savo tikslų. Bet veikiausiai netektis būtų kur kas didesnė. Žmonių išnykimas reikštų ir žinių, sukauptų mūsų ir mūsų protėvių praradimą, ir visų ateities kartų (o jų kiekis galėtų būti astronominis) išnykimą kartu su visa verte, kurią jos galėtų sukurti. Jei išnyks sąmoningi ir intelektualūs sutvėrimai, gali būti, kadVisata apskritai praras savo vertę, nes nebus kam tą vertę suvokti. Tai – itin svarbi moralinė priežastis imtis priemonių apsisaugoti nuo egzistencinių grėsmių.
Suvokdamas šią svarbą, „The Guardian“ žurnalistas Andersas Sandbergas atrinko penkias, jo manymu, didžiausias grėsmes žmonijos egzistencijai.
Dalis egzistencinių grėsmių buvo atrasta arba sukurta per pastarąjį šimtmetį: superugnikalniai atrasti praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje, o iki Manheteno projekto apie atominį karą net minties nebuvo. Tai reiškia, kad ir ateityje galime arba atrasti, arba prisikurti naujų grėsmių. Be to, kai kurios grėsmės šiandien atrodo rimtos, bet kas žino – gal pasigilinus paaiškės, kad bijome be reikalo. Bėgant laikui kinta ir katastrofos tikimybė – kai kuriais atvejais dėl to, kad apie katastrofos galimybę žinome iš anksto ir imamės reikiamų priemonių apsisaugoti.
Galų gale, vien dėl to, kad kažkas yra galimai kenksminga ir įmanoma, tai nebūtinai reiškia, jog mums dėl to reikėtų sukti galvas: kai kurios grėsmės yra tokios, kad nuo jų, kaip besistengtum, neapsisaugosi – pavyzdžiui, nuo gama spindulių pliūpsnio. Bet jeigu grėsmė yra tokia, kad apsisaugojimas nuo jos yra mūsų rankose, tuomet kažką daryti tikrai verta. Pavyzdžiui, dabar kanalizacija, vakcinos ir antibiotikai atlieka tą vaidmenį, kurį viduramžiais atlikdavo Dievas.
Kol kas prieš žmones panaudoti tik du atominiai ginklai – branduolinės bombos numestos ant Hirosimos ir Nagasakio. Branduolinių ginklų sankaupos įvairiose valstybėse smarkiai sumažėjo, lyginant su šaltojo karo laikų pabaigos laikais. Tačiau tai – toli graži ne priežastis manyti, jog atominio karo tikrai nebus. Tikimybė ne tokia jau ir menka.
Kubos atominės krizės metu atominio karo grėsmė buvo labai reali. Jeigu manytume, jog viena tokia krizė gali įvykti kartą per 69 metus ir atominiu karu ji gali virsti vienu atveju iš trijų, tuomet atominio karo tikimybė būtų vienas karas per 200 metų.
Bet neskubėkite džiaugtis – Kubos krizė nebuvo vienintelė, kuomet galėjo prasidėti atominis karas – ji tik geriausiai žinoma. JAV ir Sovietų Sąjungos istorijoje gausu atvejų, kuomet grasinimai atominiu ginklu buvo pasiekę iš tiesų neprotingą lygį, be to, būta ir nemažai klaidų, kurių baigtis galėjo būti tragiška. Dabar tarptautinė įtampa yra sumažėjusi, tačiau nepanašu, kad atominio karo tikimybė yra mažesnė nei 1 per 1000 metų.
Pasaulinis atominis karas tarp galingiausių pasaulio valstybių tiesiogiai arba netiesiogiai išnaikintų šimtus milijonų žmonių – tai būtų sunkiai suvokiamo masto katastrofa. Tačiau to nepakanka, kad atominis karas būtų vadinamas egzistencine krize.
Atominio karo sukeltų permainų grėsmės žmonijos dažnai pervertinamos – taip, karo zonoje grėsmė yra mirtina, tačiau vertinant globaliai, tai yra santykinai ribota problema. Svarstant apie hipotetinį viską naikinantį ginklą buvo iškelta kobalto bombos, kuri gyvų nepaliktų, idėja, tačiau vertinant praktiškai tai būtų labai brangi, sunkiai pagaminama bomba. Be to, ir fizikiniu požiūriu vargu, ar tokią bombą įmanoma būtų sukurti.
Tikroji grėsmė yra atominė žiema – kitaip tariant, suodžiai, išmesti į stratosferą ir sukeliantys daug metų trunkantį planetos atšalimą ir išsausėjimą. Šiuolaikiniai klimatologų tyrimai rodo, jog atominė žiema daugeliui metų sutrikdytų pasaulinę žemdirbystę. Dėl to milijardai žmonių mirtų vadu, o išgyvenusiųjų žmonių grupeles naikintų infekcijos ir kitos grėsmės. Esminis klausimas – kaip po atominio karo elgtųsi suodžiai: priklausomai nuo to gali labai stipriai skirtis vėlesnį įvykių raida, o šiuolaikinis mokslas to dar nesugeba įvertinti.
Natūralios pandemijos išnaikino daugiau žmonių nei karai. Tačiau vargu, ar tokios pandemijos yra egzistencinė grėsmė: paprastai bent dalis žmonių būna atsparūs patogenui, o išgyvenusiųjų palikuonys taip pat bus atsparesni. Be to, evoliucija nėra palanki parazitams, kurie išnaikina savo šeimininkus – būtent dėl to sifilis, beplisdamas Europoje, iš mirtinos ligos pavirto lėtine infekcija.
Deja, infekcijos atsiranda ne tik natūraliais būdais, ne tik gamtoje. Vienas iš įdomesnių pavyzdžių yra pelių raupų sukėlėjo modifikavimas pridedant vieną geną: po tokios modifikacijos virusas tapo gerokai agresyvesniu ir užkėsdavo net paskiepytus individus. Neseniai atlikus paukščių gripo tyrimą pademonstruota, kad ligos užkrečiamumą galima padidinti sąmoningai.
Šiuo metu grėsmė, kad kažkas imsis ir sukurs bei paskleis kokią nors mirtiną ir greitai plintančią infekciją yra menka. Tačiau biotechnologijoms pingant bei tobulėjant atsiras vis daugiau menkai kontroliuojamų grupių, kurios gali imtis grėsmingos iniciatyvos.
Daugelis vyriausybių atliekamų biologinių ginklų tyrimų yra skirti kontroliuojamos infekcijos kūrimui – visos žmonijos išnaikinimas kariniu požiūriu nėra naudingas. Bet visada atsiras žmonių, kurie norės ką nors padaryti vien dėl to, jog tai įmanoma. O kiti siekia „aukštesnio“ tikslo. Pavyzdžiui, Aum Shinrikyo kultas siekė sukelti apokalipsę kartu su savo gana mirtina dujų ataka panaudojant ir biologinį ginklą. Esama žmonių, kurie įsitikinę, jog Žemei be mūsų būtų geriau.
Biologinio ginklo aukų skaičiaus ir epidemijų kiekis, panašu, susiję laipsniškai: daugumos protrūkių aukų kiekis yra labai mažas, bet labai retos atakos gali nusinešti daug gyvybių. Žinant dabartinius bioterorizmo sukeltos pasaulinės pandemijos tikimybę, grėsmė atrodo labai nedidelė. Tačiau tai – tik bioterorizmas: vyriausybės biologiniais ginklais yra išnaikinusios daugiau žmonių už teroristus (manoma, kad Japonijos biologinių ginklų programa Antrojo pasaulinio karo metais kainavo iki 400 000 gyvybių). O technologijoms tobulėjant tampa lengviau sukurti pavojingesnių patogenų.
Intelektas – neįtikėtinai galingas. Vos mažutis kadaise atsiradęs užduočių sprendimo ir grupės koordinavimo gebėjimo skirtumas yra priežastis, dėl kurios mes taip nutolome nuo beždžionių. O dabar beždžionių išlikimas priklauso nuo žmonių sprendimų, o ne nuo to, kaip jos pačios gyvena. Intelektas yra didžiulis pranašumas ir žmonėms ir organizacijoms, taigi, labai daug pastangų skiriama siekiant padidinti mūsų individualų ir kolektyvinį intelektą – tam naudojami ir smegenis aktyvinantys vaistai, ir dirbtinio intelekto programinė įranga.
Bėda ta, jog pritingi sutvėrimai labai sėkmingai siekia nurodytų tikslų, tačiau jei nurodymai yra blogi, tai intelekto panaudojimas gali baigtis katastrofiškai. Nėra priežasties manyti, kad intelektas pats savaime skatins elgtis moraliai ir pagarbiai kitų atžvilgiu. Iš tiesų visai įmanoma įrodyti, jog tam tikri superintelektualių sistemų tipai nepaklustų moralės taisyklėms net kai tos taisyklės sistemoms būtų žinomos.
Dar daugiau susirūpinimo kelia tai, kad žmonėms bandant dirbtinio intelekto programai išaiškinti viską, susiduriama su rimtomis praktinėmis ir filosofinėmis problemomis: žmogiškos vertybės yra sunkia apčiuopiami, sudėtingi dalykai, kurių mes patys dorai nesugebame nusakyti, o jeigu ir galėtume, galbūt nesuprastume savo pageidavimų esmės.
Intelektas, kurio pagrindas yra programinė įranga, gali labai greitai pavirsti iš silpnesnio už žmogų į kažką siaubingai galingo. Priežastis, dėl kurios jis gali išaugti daug greičiau nei biologinis intelektas – gebėjimas veikti greičiau panaudojant galingesnius kompiuterius: dalis intelekto gali būti perkelta į kitus kompiuterius, gali būti išbandomos skirtingos versijos, kurios būtų labai greitai modifikuojamos, o nauji algoritmai dirbtinį intelektą galėtų papildyti ir patobulinti neįtikėtinu greičiu.
Buvo iškelta idėja, kad „intelekto sprogimas“ taps įmanomu tuomet, kai programinė įranga taps pakankamai ištobulinta, kad galėtų pati kurti programinę įrangą. Jei toks šuolis įvyktų, veikiausiai atsirastų didžiulis skirtumas tarp protingos sistemos (ar tą sistemą valdančių žmonių) ir likusio pasaulio. Ir jeigu nurodyti tikslai nebus geri, tuomet turėtume labai veiksmingą katastrofos receptą.
Tiesa, kalbant apie superintelektą, įdomu yra tai, jog mes nežinome, ar įmanomi greiti ir galingi intelekto sprogimai: o gal mūsų dabartinė civilizacija ir taip tobulėja didžiausiu įmanomu greičiu. Tačiau esama pagrindo manyti, jog kai kurios technologijos intelekto tobulėjimą gali paspartinti gerokai labiau, nei su tuo galėtų susitaikyti dabartinės žmonių visuomenės. Be to, mes nelabai nutuokiame, kiek pavojingos būtų skirtingos superintelekto formos arba kiek veiksmingos būtų jų pažabojimo priemonės. Labai sunku kalbėti apie ateities technologijas, kurių dar neturime arba intelektą, kuris yra pranašesnis už mūsų. Iš visų šiame sąraše esančių grėsmių didžiausia tikimybė, kad superintelektas yra arba pati didžiausia grėsmė, arba tik mūsų įsivaizduojama grėsmė.
Nanotechnologijos – tai manipuliavimas medžiagomis atominiu ar molekuliniu tikslumu. Pačios savaime jos nėra pavojingos – tiesą sakant, daugeliu atvejų jos netgi labai naudingos. Tačiau bėda ta, jog, kaip ir biotechnologijų atveju, didėjančios galimybės reiškia ir didėjantį piktnaudžiavimo, nuo kurio sunku apsisaugoti, potencialą.
Didžiausią baimę kelia ne savaime besidauginančių nanorobotų „pilka pliurzė“, naikinanti viską savo kelyje – tam reikėtų labai jau protingo projektavimo. Labai sunku išmokti mašiną daugintis: biologiniai objektai iš prigimties tai daro kur kas geriau. Galbūt ateis diena, kai kokiam nors maniakui tai pavyks, tačiau esama ir daug lengviau pasiekiamų destruktyvių nanotechnologinių baisybių.
Pati akivaizdžiausia grėsmė – tai, jog iki atomo tiksli gamyba, panašu, yra ideali greitai ir pigiai tokių dalykų, kaip ginklai, gamybai. Pasaulyje, kur bet kokia valstybė gali pigiai „prisištampuoti“ didžiulį kiekį autonominių ar pusiau automatinių ginklų (ir prisistatyti gamyklų, kuriose būtų gaminama dar daugiau), ginklavimosi varžybų tempas tampa nevaldomas ir didėja rizika, kad viena valstybė nuspręs smogti „prevencinį smūgį“, kad kita valstybė per daug nesustiprėtų.
Ginklai gali būti ir maži, smogiantys labai tiksliai – pavyzdžiui, „išmanieji nuodai“, kurie veiktų tarsi nervus paralyžiuojančios dujos, tačiau labai selektyviai. Gana realistiškas atrodo ir stebėjimo robotų spiečių scenarijus: tokie robotai nuolat stebėtų, kad tik koks visuomenės narys nepadarytų ką nors neteisėto.
Ateities nanotechnologijų egzistencinę grėsmę žmonijai sunku įvertinti, tačiau panašu, kad tokios pažangios technologijos tikrai pasižymi gebėjimu sudrumsti nusistovėjusią tvarką, nes leis mums gauti viską, ko tik širdis geidžia.
Turbūt daugiausiai nerimo kelia tai, kad mūsų tyko kažkas mirtinai pavojingo, tačiau mes apie tai nė nenutuokiame.
Tyla danguje gali būti vienos iš nežinomų grėsmių ženklas. Ar tai, jog dar nesusitikome su nežemiškomis civilizacijomis, reiškia, jog planetos su intelektualiomis būtybėmis yra labai retos, ar intelektualios rūšys linkę pačios save susinaikinti? Jeigu Didysis filtras mūsų laukia ateityje, kitos civilizacijos jau galėjo būti su juo susidūrusios ir iš anksto apie jį žinojo, tačiau tai nepadėjo joms išsigelbėti.
Kad ir kokia būtų ta grėsmė, dėl kurios nesusitinkame su (kaip manoma, išnykusiomis) pažangiomis civilizacijomis, panašu, kad ta grėsmė yra praktiškai neišvengiama, netgi kai žinoma, jog ji egzistuoja ir imamasi visų būdų užkirsti jai kelią. Apie tokias grėsmes mes dar nieko nežinome – nė viena iš išvardintų anksčiau jų kriterijų neatitinka, tačiau panašu, kad jos turėtų egzistuoti.
Kai kam gali kilti klausimas – o kodėl sąraše nėra globalinio atšilimo ar meteorų smūgių. Klimato permainos, kad ir kokios stiprios jos būtų, vargu ar išnaikins visą gyvybę planetoje (bet klimatas neabejotinai gali prisidėti prie kitų mus išnaikinti besikėsinančių kataklizmų). Tuo tarpu meteorai tikrai gali išnaikinti visus iki vieno, tačiau kad taip įvyktų, mums turėtų labai, labai nepasisekti. Vidutinė žinduolio rūšis išgyvena apie milijoną metų. Todėl natūralaus išnykimo dažnis yra kartas per milijoną metų. Ta grėsmė yra gerokai mažesnė nei atominio karo, kuris, praėjus 70 metų nuo atominio ginklo sukūrimo, vis dar yra didžiausia grėsmė žmonijos egzistencijai.
Dėl informacijos gausos ir stokos mes esame linkę pernelyg daug bijoti grėsmių, apie kurias dažnai išgirstame žiniasklaidoje ir visiškai neįvertiname beprecedenčių grėsmių. Jeigu norime, kad mūsų palikuonys pamatytų saulėtekį po milijono metų, mums reikės visas grėsmes vertinti vienodai objektyviai.
Jeigu išnyktų žmonija, praradimas mažų mažiausiai prilygtų visų protingų būtybių susierzinimui dėl negalėjimo pasiekti savo tikslų. Bet veikiausiai netektis būtų kur kas didesnė. Žmonių išnykimas reikštų ir žinių, sukauptų mūsų ir mūsų protėvių praradimą, ir visų ateities kartų (o jų kiekis galėtų būti astronominis) išnykimą kartu su visa verte, kurią jos galėtų sukurti. Jei išnyks sąmoningi ir intelektualūs sutvėrimai, gali būti, kadVisata apskritai praras savo vertę, nes nebus kam tą vertę suvokti. Tai – itin svarbi moralinė priežastis imtis priemonių apsisaugoti nuo egzistencinių grėsmių.
Suvokdamas šią svarbą, „The Guardian“ žurnalistas Andersas Sandbergas atrinko penkias, jo manymu, didžiausias grėsmes žmonijos egzistencijai.
Dalis egzistencinių grėsmių buvo atrasta arba sukurta per pastarąjį šimtmetį: superugnikalniai atrasti praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje, o iki Manheteno projekto apie atominį karą net minties nebuvo. Tai reiškia, kad ir ateityje galime arba atrasti, arba prisikurti naujų grėsmių. Be to, kai kurios grėsmės šiandien atrodo rimtos, bet kas žino – gal pasigilinus paaiškės, kad bijome be reikalo. Bėgant laikui kinta ir katastrofos tikimybė – kai kuriais atvejais dėl to, kad apie katastrofos galimybę žinome iš anksto ir imamės reikiamų priemonių apsisaugoti.
Galų gale, vien dėl to, kad kažkas yra galimai kenksminga ir įmanoma, tai nebūtinai reiškia, jog mums dėl to reikėtų sukti galvas: kai kurios grėsmės yra tokios, kad nuo jų, kaip besistengtum, neapsisaugosi – pavyzdžiui, nuo gama spindulių pliūpsnio. Bet jeigu grėsmė yra tokia, kad apsisaugojimas nuo jos yra mūsų rankose, tuomet kažką daryti tikrai verta. Pavyzdžiui, dabar kanalizacija, vakcinos ir antibiotikai atlieka tą vaidmenį, kurį viduramžiais atlikdavo Dievas.
Atominis karas
Kol kas prieš žmones panaudoti tik du atominiai ginklai – branduolinės bombos numestos ant Hirosimos ir Nagasakio. Branduolinių ginklų sankaupos įvairiose valstybėse smarkiai sumažėjo, lyginant su šaltojo karo laikų pabaigos laikais. Tačiau tai – toli graži ne priežastis manyti, jog atominio karo tikrai nebus. Tikimybė ne tokia jau ir menka.
Kubos atominės krizės metu atominio karo grėsmė buvo labai reali. Jeigu manytume, jog viena tokia krizė gali įvykti kartą per 69 metus ir atominiu karu ji gali virsti vienu atveju iš trijų, tuomet atominio karo tikimybė būtų vienas karas per 200 metų.
Bet neskubėkite džiaugtis – Kubos krizė nebuvo vienintelė, kuomet galėjo prasidėti atominis karas – ji tik geriausiai žinoma. JAV ir Sovietų Sąjungos istorijoje gausu atvejų, kuomet grasinimai atominiu ginklu buvo pasiekę iš tiesų neprotingą lygį, be to, būta ir nemažai klaidų, kurių baigtis galėjo būti tragiška. Dabar tarptautinė įtampa yra sumažėjusi, tačiau nepanašu, kad atominio karo tikimybė yra mažesnė nei 1 per 1000 metų.
Pasaulinis atominis karas tarp galingiausių pasaulio valstybių tiesiogiai arba netiesiogiai išnaikintų šimtus milijonų žmonių – tai būtų sunkiai suvokiamo masto katastrofa. Tačiau to nepakanka, kad atominis karas būtų vadinamas egzistencine krize.
Atominio karo sukeltų permainų grėsmės žmonijos dažnai pervertinamos – taip, karo zonoje grėsmė yra mirtina, tačiau vertinant globaliai, tai yra santykinai ribota problema. Svarstant apie hipotetinį viską naikinantį ginklą buvo iškelta kobalto bombos, kuri gyvų nepaliktų, idėja, tačiau vertinant praktiškai tai būtų labai brangi, sunkiai pagaminama bomba. Be to, ir fizikiniu požiūriu vargu, ar tokią bombą įmanoma būtų sukurti.
Tikroji grėsmė yra atominė žiema – kitaip tariant, suodžiai, išmesti į stratosferą ir sukeliantys daug metų trunkantį planetos atšalimą ir išsausėjimą. Šiuolaikiniai klimatologų tyrimai rodo, jog atominė žiema daugeliui metų sutrikdytų pasaulinę žemdirbystę. Dėl to milijardai žmonių mirtų vadu, o išgyvenusiųjų žmonių grupeles naikintų infekcijos ir kitos grėsmės. Esminis klausimas – kaip po atominio karo elgtųsi suodžiai: priklausomai nuo to gali labai stipriai skirtis vėlesnį įvykių raida, o šiuolaikinis mokslas to dar nesugeba įvertinti.
Bioinžinerinė pandemija
Natūralios pandemijos išnaikino daugiau žmonių nei karai. Tačiau vargu, ar tokios pandemijos yra egzistencinė grėsmė: paprastai bent dalis žmonių būna atsparūs patogenui, o išgyvenusiųjų palikuonys taip pat bus atsparesni. Be to, evoliucija nėra palanki parazitams, kurie išnaikina savo šeimininkus – būtent dėl to sifilis, beplisdamas Europoje, iš mirtinos ligos pavirto lėtine infekcija.
Deja, infekcijos atsiranda ne tik natūraliais būdais, ne tik gamtoje. Vienas iš įdomesnių pavyzdžių yra pelių raupų sukėlėjo modifikavimas pridedant vieną geną: po tokios modifikacijos virusas tapo gerokai agresyvesniu ir užkėsdavo net paskiepytus individus. Neseniai atlikus paukščių gripo tyrimą pademonstruota, kad ligos užkrečiamumą galima padidinti sąmoningai.
Šiuo metu grėsmė, kad kažkas imsis ir sukurs bei paskleis kokią nors mirtiną ir greitai plintančią infekciją yra menka. Tačiau biotechnologijoms pingant bei tobulėjant atsiras vis daugiau menkai kontroliuojamų grupių, kurios gali imtis grėsmingos iniciatyvos.
Daugelis vyriausybių atliekamų biologinių ginklų tyrimų yra skirti kontroliuojamos infekcijos kūrimui – visos žmonijos išnaikinimas kariniu požiūriu nėra naudingas. Bet visada atsiras žmonių, kurie norės ką nors padaryti vien dėl to, jog tai įmanoma. O kiti siekia „aukštesnio“ tikslo. Pavyzdžiui, Aum Shinrikyo kultas siekė sukelti apokalipsę kartu su savo gana mirtina dujų ataka panaudojant ir biologinį ginklą. Esama žmonių, kurie įsitikinę, jog Žemei be mūsų būtų geriau.
Biologinio ginklo aukų skaičiaus ir epidemijų kiekis, panašu, susiję laipsniškai: daugumos protrūkių aukų kiekis yra labai mažas, bet labai retos atakos gali nusinešti daug gyvybių. Žinant dabartinius bioterorizmo sukeltos pasaulinės pandemijos tikimybę, grėsmė atrodo labai nedidelė. Tačiau tai – tik bioterorizmas: vyriausybės biologiniais ginklais yra išnaikinusios daugiau žmonių už teroristus (manoma, kad Japonijos biologinių ginklų programa Antrojo pasaulinio karo metais kainavo iki 400 000 gyvybių). O technologijoms tobulėjant tampa lengviau sukurti pavojingesnių patogenų.
Superintelektas
Intelektas – neįtikėtinai galingas. Vos mažutis kadaise atsiradęs užduočių sprendimo ir grupės koordinavimo gebėjimo skirtumas yra priežastis, dėl kurios mes taip nutolome nuo beždžionių. O dabar beždžionių išlikimas priklauso nuo žmonių sprendimų, o ne nuo to, kaip jos pačios gyvena. Intelektas yra didžiulis pranašumas ir žmonėms ir organizacijoms, taigi, labai daug pastangų skiriama siekiant padidinti mūsų individualų ir kolektyvinį intelektą – tam naudojami ir smegenis aktyvinantys vaistai, ir dirbtinio intelekto programinė įranga.
Bėda ta, jog pritingi sutvėrimai labai sėkmingai siekia nurodytų tikslų, tačiau jei nurodymai yra blogi, tai intelekto panaudojimas gali baigtis katastrofiškai. Nėra priežasties manyti, kad intelektas pats savaime skatins elgtis moraliai ir pagarbiai kitų atžvilgiu. Iš tiesų visai įmanoma įrodyti, jog tam tikri superintelektualių sistemų tipai nepaklustų moralės taisyklėms net kai tos taisyklės sistemoms būtų žinomos.
Dar daugiau susirūpinimo kelia tai, kad žmonėms bandant dirbtinio intelekto programai išaiškinti viską, susiduriama su rimtomis praktinėmis ir filosofinėmis problemomis: žmogiškos vertybės yra sunkia apčiuopiami, sudėtingi dalykai, kurių mes patys dorai nesugebame nusakyti, o jeigu ir galėtume, galbūt nesuprastume savo pageidavimų esmės.
Intelektas, kurio pagrindas yra programinė įranga, gali labai greitai pavirsti iš silpnesnio už žmogų į kažką siaubingai galingo. Priežastis, dėl kurios jis gali išaugti daug greičiau nei biologinis intelektas – gebėjimas veikti greičiau panaudojant galingesnius kompiuterius: dalis intelekto gali būti perkelta į kitus kompiuterius, gali būti išbandomos skirtingos versijos, kurios būtų labai greitai modifikuojamos, o nauji algoritmai dirbtinį intelektą galėtų papildyti ir patobulinti neįtikėtinu greičiu.
Buvo iškelta idėja, kad „intelekto sprogimas“ taps įmanomu tuomet, kai programinė įranga taps pakankamai ištobulinta, kad galėtų pati kurti programinę įrangą. Jei toks šuolis įvyktų, veikiausiai atsirastų didžiulis skirtumas tarp protingos sistemos (ar tą sistemą valdančių žmonių) ir likusio pasaulio. Ir jeigu nurodyti tikslai nebus geri, tuomet turėtume labai veiksmingą katastrofos receptą.
Tiesa, kalbant apie superintelektą, įdomu yra tai, jog mes nežinome, ar įmanomi greiti ir galingi intelekto sprogimai: o gal mūsų dabartinė civilizacija ir taip tobulėja didžiausiu įmanomu greičiu. Tačiau esama pagrindo manyti, jog kai kurios technologijos intelekto tobulėjimą gali paspartinti gerokai labiau, nei su tuo galėtų susitaikyti dabartinės žmonių visuomenės. Be to, mes nelabai nutuokiame, kiek pavojingos būtų skirtingos superintelekto formos arba kiek veiksmingos būtų jų pažabojimo priemonės. Labai sunku kalbėti apie ateities technologijas, kurių dar neturime arba intelektą, kuris yra pranašesnis už mūsų. Iš visų šiame sąraše esančių grėsmių didžiausia tikimybė, kad superintelektas yra arba pati didžiausia grėsmė, arba tik mūsų įsivaizduojama grėsmė.
Nanotechnologijos
Nanotechnologijos – tai manipuliavimas medžiagomis atominiu ar molekuliniu tikslumu. Pačios savaime jos nėra pavojingos – tiesą sakant, daugeliu atvejų jos netgi labai naudingos. Tačiau bėda ta, jog, kaip ir biotechnologijų atveju, didėjančios galimybės reiškia ir didėjantį piktnaudžiavimo, nuo kurio sunku apsisaugoti, potencialą.
Didžiausią baimę kelia ne savaime besidauginančių nanorobotų „pilka pliurzė“, naikinanti viską savo kelyje – tam reikėtų labai jau protingo projektavimo. Labai sunku išmokti mašiną daugintis: biologiniai objektai iš prigimties tai daro kur kas geriau. Galbūt ateis diena, kai kokiam nors maniakui tai pavyks, tačiau esama ir daug lengviau pasiekiamų destruktyvių nanotechnologinių baisybių.
Pati akivaizdžiausia grėsmė – tai, jog iki atomo tiksli gamyba, panašu, yra ideali greitai ir pigiai tokių dalykų, kaip ginklai, gamybai. Pasaulyje, kur bet kokia valstybė gali pigiai „prisištampuoti“ didžiulį kiekį autonominių ar pusiau automatinių ginklų (ir prisistatyti gamyklų, kuriose būtų gaminama dar daugiau), ginklavimosi varžybų tempas tampa nevaldomas ir didėja rizika, kad viena valstybė nuspręs smogti „prevencinį smūgį“, kad kita valstybė per daug nesustiprėtų.
Ginklai gali būti ir maži, smogiantys labai tiksliai – pavyzdžiui, „išmanieji nuodai“, kurie veiktų tarsi nervus paralyžiuojančios dujos, tačiau labai selektyviai. Gana realistiškas atrodo ir stebėjimo robotų spiečių scenarijus: tokie robotai nuolat stebėtų, kad tik koks visuomenės narys nepadarytų ką nors neteisėto.
Ateities nanotechnologijų egzistencinę grėsmę žmonijai sunku įvertinti, tačiau panašu, kad tokios pažangios technologijos tikrai pasižymi gebėjimu sudrumsti nusistovėjusią tvarką, nes leis mums gauti viską, ko tik širdis geidžia.
Nežinomi nežinomieji
Turbūt daugiausiai nerimo kelia tai, kad mūsų tyko kažkas mirtinai pavojingo, tačiau mes apie tai nė nenutuokiame.
Tyla danguje gali būti vienos iš nežinomų grėsmių ženklas. Ar tai, jog dar nesusitikome su nežemiškomis civilizacijomis, reiškia, jog planetos su intelektualiomis būtybėmis yra labai retos, ar intelektualios rūšys linkę pačios save susinaikinti? Jeigu Didysis filtras mūsų laukia ateityje, kitos civilizacijos jau galėjo būti su juo susidūrusios ir iš anksto apie jį žinojo, tačiau tai nepadėjo joms išsigelbėti.
Kad ir kokia būtų ta grėsmė, dėl kurios nesusitinkame su (kaip manoma, išnykusiomis) pažangiomis civilizacijomis, panašu, kad ta grėsmė yra praktiškai neišvengiama, netgi kai žinoma, jog ji egzistuoja ir imamasi visų būdų užkirsti jai kelią. Apie tokias grėsmes mes dar nieko nežinome – nė viena iš išvardintų anksčiau jų kriterijų neatitinka, tačiau panašu, kad jos turėtų egzistuoti.
Kai kam gali kilti klausimas – o kodėl sąraše nėra globalinio atšilimo ar meteorų smūgių. Klimato permainos, kad ir kokios stiprios jos būtų, vargu ar išnaikins visą gyvybę planetoje (bet klimatas neabejotinai gali prisidėti prie kitų mus išnaikinti besikėsinančių kataklizmų). Tuo tarpu meteorai tikrai gali išnaikinti visus iki vieno, tačiau kad taip įvyktų, mums turėtų labai, labai nepasisekti. Vidutinė žinduolio rūšis išgyvena apie milijoną metų. Todėl natūralaus išnykimo dažnis yra kartas per milijoną metų. Ta grėsmė yra gerokai mažesnė nei atominio karo, kuris, praėjus 70 metų nuo atominio ginklo sukūrimo, vis dar yra didžiausia grėsmė žmonijos egzistencijai.
Dėl informacijos gausos ir stokos mes esame linkę pernelyg daug bijoti grėsmių, apie kurias dažnai išgirstame žiniasklaidoje ir visiškai neįvertiname beprecedenčių grėsmių. Jeigu norime, kad mūsų palikuonys pamatytų saulėtekį po milijono metų, mums reikės visas grėsmes vertinti vienodai objektyviai.
(31)
(0)
(31)