Žmonija nuo seno yra atkreipusi dėmesį į tai jog danguje vis pasirodo šie keisti objektai, kurie dabar yra vadinami kometomis. Apie šiuos dangaus kūnus buvo prikurta begalė įvairiausių mitų, buvo bandoma juos personalizuoti paverčiant dievais, jie archajiniam žmogui visuomet pranašaudavo nelaimes ir siaubingas bei globalias katastrofas.

Senovės graikai įsivaizdavo kometą kaip skriejančią galva su besidraikančiais plaukais. Iš čia ir kilo kometos pavadinimas; sen. gr. kometes reškia “plaukuotas”. Įvairios tautos turėjo vis kitokias asociacijas, vienos kometose matė ugninį kalaviją, kitos nukirstas galvas arba ugninius drakonus, tačiau visuotinai buvo manoma jog kometos pasirodymas reiškia artėjančias nelaimes.

Nuo pačių seniausių laikų, kometos vertintos kaip dangaus siųsti, artėjančios nelaimės ar katastrofos, pranašai. Dažnai kometos pasirodymas sukeldavo atgailavimo protrūkį, nes tikėta, jog šie dangaus pranašai siunčia nelaimes dėl žmogaus atkritimo į nuodėmes. Tuo tikėjo Martynas Liuteris, kuris teigė, jog stabmeldžiai teigia, kad kometos yra gamtinis reiškinys, tačiau juk Visagalis Dievas nesukūrė nei vienos kometos kuri nepranašautų kokios nors nelaimės; ir Liuteris nebuvo vienišas tokiame savo tikėjime, tokių pasisakymų pasigirsdavo gana dažnai.

Štai popiežius Kalikstas III, popiežiavęs 1455 –1458 metais, turkų pergalę, jiems užėmus Konstantinopolį, siejo su tuo metu pasirodžiusia kometa. Šis popiežius net buvo paskyręs specialias maldos dienas, kuriose melstasi kad bet kokia neganda nukreipta prieš krikščionis atsigręžtų į turkus, o prie tuo metu egzistavusių litanijų buvo pridėta papildoma eilutė, kurioje buvo sakoma: "nuo turkų ir kometų saugok mus, Viešpatie".

Tomas Krameris, XVI amžiuje gyvenęs Kenterberio arkivyskupas, savo laiške Henrikui VIII rašė apie tuo metu pasirodžiusią kometą teigdamas, jog ši pasirodė ne šiaip sau, o prieš kažkokį artėjantį blogį ir vienas Dievas težino kokį blogį kometa pranašauja.

1682 metais Ralfas Torsbis, Karališkosios mokslininkų draugijos narys, apie tuo metu stebimą Halio kometą rašė, jog nors jis žino, kad kometos yra dangaus kūnai, tačiau bijo tų nelaimių kurias pastaroji pranašauja. O štai pora metų anksčiau Liudvikas XIV baiminosi, kad ši kometa pranašauja jo mirtį.

Imperatorius Napoleonas Bonapartas tikėjo, jog 1769 m. pasirodžiusi kometa pranašavo jo gimimą. Negana to, dar ir 1835 metais, Halio kometai buvo priskirta ir Austrijos imperatoriaus Franko mirtis ir didelis gaisras Niu Jorke.

Archajinis žmogus tikėjo, jog pasaulis yra sukurtas toks koks jis yra ir jis nekinta nuo pat sutvėrimo momento. Kinta tik tai kas sužeista nuodėmės. Šis tikėjimas buvo grindžiamas kosmogoniniais mitais, kurias bandyta paaiškinti tai ko nebuvo galima suvokti faktinėmis žiniomis. Kodėl taip buvo? Greičiausiai todėl, kad žmogus negebėjo suvokti kaip lėtai keičiasi pasaulis, todėl jis jam ir atrodė nekintamas.

Jei Žemėje dar kokie nors pokyčiai buvo matomi, pavyzdžiui nukristo medžio irimas, gyvūnų ir žmonių mirtys, kurie beje vertinti kaip pirmųjų tėvų nuodėmės padarinys, tai visa kas buvo regima dangaus skliaute, buvo suvokiama kaip nepajudinamai sukurta vieną kartą ir visiems laikams. Tokia nepajudinamo ir nemaraus dangaus koncepcija buvo sutinkama įvairios kultūrose. Dangaus skliautas buvo suvokiamas kaip tobulai Kūrėjo sutvertas darinys. Kometos šiame kontekste nebuvo suvokiamos kaip dangaus skliauto dalis, nes buvo tikima, kad visa kas nejuda danguje buvo toli už Mėnulio, tad kometos vertintos kaip Žemės atmosferos darinys.

Nuomonė, jog kometos yra Žemės atmosferos reiškinys, tarp gamtamokslininkų egzistavo gana ilgai. Įdomu tai, jog meteoritai taip pat buvo vertinti kaip Žemės atmosferoje atsirandantis egzistuojantis reiškinys, nors kai kurie mokslininkai ir teigė, jog meteoritai nieko bendra su dangumi neturi, nes akmenys iš dangaus nekrinta. Taigi, senovėje mokslininkai manė, jog kometos yra atmosferos reiškinys, tos pačios prigimties kaip debesys ir žaibai. Kai kurie mokslininkai teigė, jog jos yra kenksmingų garų debesys degantys ore.

1673 metais Augustinas Angelicus, buvęs Klementinos koledžo Romoje rektorius, parašė meteorologijai skirtą veikalą, kuriame teigė, jog kometos nėra dangaus kūnai. Anot jo, pastarosios atsiranda Žemės atmosferoje, žemiau Mėnulio. Augustino išvados rėmėsi manymu, jog viskas kas yra dangiška yra amžina ir nesuardoma, tad jei kometos akivaizdžiai turi pradžią ir pabaigą, jos negali būti dangaus kūnas.

Kometų judėjimą jis grindė angelų paskirtų šiam darbui veikimu. Taip Augustinas bandė sukritikuoti Tycho Brahę, kuris buvo vienas pirmųjų mokslininkų teigusių, jog kometos yra dangaus kūnai skriejantys toli už Mėnulio. 1577 metais, Tycho Brahė sugebėjo išmatuoti atstumą iki kometos ir nustatė, jog ši randasi gerokai toliau nei Mėnulis. Taip buvo nustatyta, jog kometos nėra žemiškos atmosferos reiškinys.

Vėliau kometas tyrė Kepleris, kuris padarė išvadą, kad jei Visata yra beribė, tada kometų joje turėtų būti daugiau nei žuvų jūroje. Jis taip pat teigė, jog kometos kerta Saulės sistemą ir nutolsta visam laikui. Tai, jog kometos yra Saulės sistemos dalis, pirmasis nustatė Edmondas Halis. Jis tiesiog atkreipė dėmesį į kometų pasirodymų periodiškumą ir tada teliko paskaičiavimai.

Kometų buvo bijoma, nes niekas nežinojo jų tikrosios prigimties. Tai kad vykstant tokiam slėpiningam reiškiniui kildavo socialinė panika ir visi šį ženklą susiedavo su tuo metu vykstančiais politiniais, socialiniais ir gamtiniais procesais yra natūralu. Panašiai į tokius gamtinius reiškinius reaguoja ir šio laikmečio žmonės.

Pamenu kai 1999 metais Lietuvoje vyko Saulės užtemimas, man teko viešėti Pranciškonų vienuolyne Kretingoje. Vienas pagyvenęs broliukas visą Saulės užtemimo dieną vaikščiojo melsdamasis rožančių ir vis kalbėdamas apie pasaulio pabaigą. Kitiems broliams taip ir nepavyko jam įrodyti, kad jokios pasaulio pabaigos nebus. Tokių atvejų esu matęs ir daugiau. Tiesiog žmonės dėl prasto pasaulio pažinimo, kartais yra linkę tikėti prietarais, nieko čia jau nepadarysi, tiesiog žmonės yra linkę tikėti pačiais keisčiausiais dalykais.

Komentarai (0)