„Tėvo dvarelyje povai vaikštinėja“ – gerai žinomas lietuvių folkloro motyvas. Lietuviško Zodiako ženkluose (Vaiškūnas 2012) yra nemaža simbolių, susijusių su paukščiais.

Naudojantis programa „Stellarium“ ir visus lietuviško Zodiako personažus sustačius į jiems skirtas vietas galima stebėti jų judėjimą dangaus skliautu. Įdomiausia, kad vadinamieji paukštiniai ženklai Zodiako juostoje eina vienas po kito. Tačiau atidus šių ženklų judėjimo dangaus skliautu stebėjimas rodė nesutapimus.

Gervė, esanti Mergelės žvaigždyne, „skrido“ pažeme, o besparniai Dvyniai buvo gerokai aukštesniame dangaus skliauto lygmenyje. Nesutapimus galėjo lemti Žemės precesija. Pasinaudojus programa „Stellarium“ ir laiką atsukus atgal, ženklai sustoja į savo vietas – „paukštinė“ Zodiako juostos dalis keliauja aukštesniuoju dangaus skliauto lygmeniu, o „žvėriškoji“ ir „žmogiškoji“ dalys juda pažeme.

Zodiako personažai greičiausiai buvo sukurti prieš maždaug 6 000 metų, nes „paukštinė“ Zodiako dalis tuo metu gražiausiai „skrenda“ dangumi (žr. paveikslėlį žemiau).

Tai neturėtų stebinti, nes pasaulio kūrimo arba kosmogoniniai mitai yra ypač archajiški, kai kurių iš jų šaknys siekia žmonijos priešistorę (Laurinkienė 2002). Tai laikotarpis, kai Mesopotamijoje (Tarpupyje) atsirado pirmieji Zodiako žvėrių atvaizdai (Vaiškūnas 2012, p. 32). Tame ankstyvajame laike į tam tikras vietas įsistato ir lūžio taškai (Vaiškūnas 2012, p. 135) – simboliai, kurių abstrakti išvaizda kėlė klausimų monografijos „Skaitant dangaus ženklus: lietuviško Zodiako pėdsakais“ autoriui J. Vaiškūnui.

Viename gale – Žuvų žvaigždynas, kurio simbolyje esanti laužtinė rodyklė rodo, kad po juo esantys žvaigždynai kops dangiškąja skliauto dalimi, kad nuo tam tikro laiko bus gyvenama pagal Saulės kalendorių, kuris bus patogus plėtoti žemdirbystę. O Svarstyklių simbolyje esančios dvi saulės rodo, kad Saulė keliauja į požemių karalystę, – tai mūsų mitologijoje irgi ryškiai patvirtinta (Vaiškūnas 2012, p. 101), kad laikas taikytis prie Mėnulio kalendoriaus, kuris yra tinkamesnis medžioklei. Ten ir susikaupė visi vadinamieji žvėriškieji ir medžiokliniai ženklai. Taigi lūžio taškuose esančių Žuvų ir Svarstyklių žvaigždynų heliakinis (susijęs su Saule, gr. heliakos – saulėtas) patekėjimas nurodo ir gyvenimo būdo pakeitimo laiką.

Tautosakoje paukščių kelionė į Dausas siejama su Paukščių Taku. Šiame straipsnyje pateiksime versiją, kad Paukščių Takas paukščiams yra ne vedlys į Dausas, o jų buvimo Dausose pasekmė. Paukščių Tako pavadinimas, matyt, kilęs iš to paties laikotarpio, kai buvo sukurtas lietuviškas Zodiakas.

Tradiciškai Paukščių Tako pavadinimas siejamas su tuo, kad migruodami paukščiai orientuojasi pagal horizonte esančią blyškią šviesą. Mokslininkai, norėdami tuo įsitikinti, atliko tyrimus ir nustatė, kad paukščiai iš tikrųjų orientuojasi pagal žvaigždes ir per naktį keičia skridimo kryptį (Mouritsen ir Larsen 2001), todėl ne be pagrindo sakoma:

„Kaip gervė giedros skrist į dausas laukia“ (Vaiškūnas 2009).

Reikia manyti, kad skirtingų vietų paukščiai skirtingai ir orientuojasi, nes skiriasi jų migracijos keliai (Ahlenius 2014). Mokslininkai net mano, kad paukščių migracijai didesnę reikšmę turi ilgalaikis sezoninis vėjas, padedantis įveikti ilgus atstumus (Shamoun-Baranes ir kt. 2010). Tačiau yra ir manančių, kad vėjo įtaka nėra tokia didelė ir kad paukščių migracijos keliai susiformavo paskutinio ledynmečio laikotarpiu (Gauthreaux ir kt. 2006). Vis dėlto šiuolaikinio mokslo nustatyti paukščių migracijos ypatumai negali būti laikomi senojo Paukščių Tako pavadinimo ištakomis. Ar paukščiai orientavosi pagal Paukščių Taką ir skrisdavo tik pietų kryptimi, anų laikų žmonės tiksliai pasakyti negalėjo.

Komentarai (0)