Spėlionės, kaip atrodo ateiviai, ne vieną dešimtmetį linksmina vaikus, filmų kūrėjus ir mokslininkus. Jeigu ateiviai tikrai egzistuoja, ar jie iš tiesų yra į mus panašūs? O gal jų išvaizda pranoksta mūsų pačią lakiausią vaizduotę?

Atsakymas į šį klausimą iš tiesų priklauso nuo to, kaip, mūsų nuomone, evoliucija veikia giliausiame lygmenyje, rašo „phys.org“.

Holivudas pastaraisiais metais mums sukūrė nemažai ateivių humanoidų. Iš pradžių tai buvo būtinybė, nes kuriant specialiuosius efektus reikėjo, kad kas nors įšoktų į guminį kostiumą ir suvaidintų ateivį. Ironiška, tačiau dabar, kai kompiuterinė grafika leidžia sukurti bet ką, ateiviai kine dabar atrodo dar žmogiškesni, nes kūrėjai nori, kad kino teatrų lankytojai užmegztų emocinį ryšį su jais, kaip, pavyzdžiui, Jameso Camerono filme „Įsikūnijimas“.

Dabar vienintelės gyvybės formos, kurias galima studijuoti, yra čia, Žemėje. Visos jos turi vieną pirmtaką, kuris gyveno prieš maždaug 3,5 mlrd. metų. Tačiau iš jo išsivystė vien tik maždaug 20 mln. gyvūnų rūšių. Jų kūnai skirstomi į maždaug trisdešimt kūno sandaros tipų, kurie grupuojami į smulkesnes grupes.

Tačiau prieš maždaug 542 mln. metų įvykusio Kambro sprogimo metu įvyko pirmoji gyvūnų diversifikacija, fundamentalių kūno sandaros tipų veikiausiai buvo dar daugiau. Paimkime kad ir penkiaakę Opabinia regalis ar į gėlę panašią Dinomischus.

Gyvybės juostos persukimas

Garsiojo minties eksperimento metu biologas Stephenas Jay'us Gouldas paklausė, kas būtų, jeigu galėtume atsukti „gyvybės juostą“ ir ją pažiūrėti iš naujo. Jo teigimu, evoliucijoje labai svarbi yra proga: pradžioje pakeisi mažą dalyką ir laikui bėgant pasekmės didės. Remiantis mums žinoma istorija, Pikaia gracilens išgyveno evoliuciją ir iš jos išsivystė žuvys, amfibijos, reptilijos, žinduoliai ir galiausiai mes, žmonės. O jeigu ji būtų neišgyvenusi?

Evoliucijos biologo Simono Conway'jaus Morriso teigimu, atsakymas slypi vadinamosios evoliucinės konvergencijos fenomene. Šio proceso metu iš esmės besiskiriantys gyvūnai vis labiau supanašėja. Pavyzdžiui, panaši aptaki delfino, tuno ir jau išnykusio ichtiozauro forma išsivystė veikiama to paties selekcinio spaudimo greitai judėti vandenyje.

Kokių ateivių biologinių aspektų mes galime tikėtis? Tikėtina anglies pagrindo biochemija, nes anglis suformuoja stabilias pamatines grandines, stabilius, bet lengvai nutraukiamus ryšius su kitais elementais.

Kiti elementai, ypač silicis ir siera, suformuoja ne tokius nestabilius ryšius į Žemės panašiose temperatūrose. Taip pat reikėtų vandens ar kokio tirpiklio. Tam, kad vyktų evoliucija, reikia tam tikro informacijos laikymo ir atkartojimo mechanizmo su tam tikru dažniu, kaip DNR, RNR ar kažkokio analogo. Nors pirmosios ląstelės Žemėje atsirado gana anksti, daugialąsčiams gyvūnams atsirasti prireikė beveik 3 mlrd. metų. Todėl tikėtina, kad gyvybė kitose planetose taip pat gali būti įstrigusi vienaląsčių stadijoje.

Į Žemę panašiose planetose taip pat tikėtina, kad Saulės ar Saulių spinduliuotė prisidėtų prie biocheminių procesų, nes jiems reikėtų energijos šaltinio. Gana dideliems daugialąsčiams pirminiams producentams efektyviam šviesos surinkimui reikėtų šviesą surenkančių lapų ar šakų sistemos. Panašios formos ir augimo būdai tuo pat metu išsivystė Žemėje, todėl galime tikėtis iš esmės panašių „augalų“ ir į Žemę panašiose planetose.

Išskyrus kelias išimtis, gyvūnai arba valgo pirminius producentus arba vieni kitus, ir egzistuoja galybė būtų tai padaryti. Maisto vartojimui reikalinga burna, todėl bet koks gyvūnas turi galvą. Dantys ir veikiausiai žandikauliai būtų reikalingi išlaikyti ir sukramtyti maistą. Judėjimui kietu paviršiumi reikia specialių struktūrų (žiuželių ar raumeningų kojų) ir pusiausvyros. Todėl yra galinė ir priekinė dalis. Paprastai reikalinga ir dvišalė simetrija: iš tiesų dauguma gyvūnų priklauso dvišalių gyvūnų grupei.

Kodėl ne milžiniški protingi „vabzdžiai“?

O kaipgi itin protingi gyviai, gebantys nukeliauti tarpžvaigždinius atstumus? Vabzdžiai priklauso nepalyginamai gausiausiai Žemėje gyvenančių rūšių grupei. Tad kodėl ateiviai neturėtų būti panašūs į juos? Deja, augimą apsunkina tai, kad vabzdžių skeletas yra išorėje. O sudėtingoms smegenims reikia tam tikro gyvūno dydžio.

Santykinai didelės smegenys, tam tikro lygio gebėjimas naudotis įrankiais ir sugebėjimai spręsti problemas yra sietini su Žeme, kur tokių gebėjimų išsivystymas stebėtas ne vieną kartą: beždžionės, banginiai, delfinai, šunys, papūgos, varnos ir aštuonkojai. Tačiau beždžionės įgijo gana geresnius įgūdžius naudotis įrankiais. Tam iš dalies įtakos turėjo jų gebėjimas vaikščioti ant dviejų kojų, kas leidžia naudoti priekines galūnes, o taip pat pirštų miklumas.

Specialistai nesutaria, ar protingi ateiviai – jeigu tokie egzistuoja – galėtų būti panašūs į mus. Gali turėti ar neturėti svarbos tas faktas, kad žmonės turi tik dvi akis ir dvi ausis (ko pakanka erdviniam regėjimui ir klausai) ir tik dvi kojas, kurių skaičius sumažėjo nuo pradinių stabilesnių keturių.

Daugelis kitų organų taip pat yra poriniai, kas sietina su evoliucijos metu įsišaknijusia ir neišvengiama biologine simetrija. O kiti mūsų kūno sudėjimo elementai veikiausiai nėra kas kitas, kaip tik evoliucinės progos rezultatas. Tai, kad mes turime rankas ir kojas su penkiais pirštais yra ankstyvo šio skaičiaus užsifiksavimo mūsų keturkojuose protėviuose padarinys, mums artimi gyvūnai „eksperimentavo“ su septyniais ar aštuoniais pirštais.

Iš tiesų daugelyje gyvūnų rūšių pastebėtas tam tikras atsitiktinis „užsifiksavimas“ vystymosi metu, dėl kurio kūnų sandara virto stereotipine ir nesikeičiančia evoliucijos metu. Šio atsitiktinumo funkcijos suvokimas yra vienas iš didžiausių evoliucinės biologijos iššūkių. Jis gali padėti mums suprasti, kaip kitos gyvybės formos nuo mūsų skiriasi.

Dabar protingų gyvybės formų kosmose mes ieškome naudodami radijo bangas ir gama spindulius. Šios pastangos daugiausia sutelkiamos į žvaigždžių sistemas su į Žemę panašiomis planetomis, nes manoma, kad jose yra didžiausia tikimybę rasti gyvybės. Juk galiausiai paprasčiau yra ieškoti gyvybės, kuri panaši į mus, o ne tos, kurios nežinome.

Komentarai (2)