Medžiai juosia ovalią teritoriją, kurioje niekas neauga ir kur niekas niekada neaugo. „Kai čia atvykau, radau 60 asmenų iš Bukarešto, kurie mėgino atverti vartus į kitą dimensiją.“ – pasakojo gidas Alexas.

Hoia Baciu – tai vietovė Transilvanijos gilumoje, esanti šalia antrojo pagal dydį Rumunijos miesto Klužo-Napokos. Šis miškas vadinamas neoficialiai vadinamas baisiausiu visame pasaulyje, o ši vieta – baisiausia šio baisiausio miško dalis, nepaklūstanti mokslininkų tyrimams, burianti raganas iš visos Rumunijos ir tuos, kurie mėgina išvalyti mišką pasitelkdami jogą ir kitokias praktikas. Žodžiu, iš gidų galima išgirsti tiek, kad net gyvai nemačius pačio miško, oda pašiurpsta. 

Kaip bebūtų keista, tenka pripažinti, kad turistai, į Rumuniją atvykstantys ieškoti su grafu Drakula susijusių patirčių, tikėtina, liks nuvilti – Rumunija nutolusi nuo legendos apie grafą Drakulą, o Vladas Draculas – nacionalinis herojus. Brano pilis – vienas labiausiai turistus traukiančių su Drakulos tema susijusių objektų.

Tiesa, ši pilis mažai ką turi bendro su rašytojo Bramo Stokerio kūriniu. Be to, čia tvyro tikrų tikriausia nacionaliniam paveldui būdinga pedantiškumu dvelkianti tvarka. Taigi Independent.co.uk žurnalistė Sophie Buchan nusprendė leistis į naktinę ekskursiją po Hoia Baciu mišką, norėdama išsiaiškinti, koks gi tas rudeninės Transilvanijos keliamas siaubas.

Miške kartu su 200 avių banda dingusio piemens garbei pavadintas Hoia Baciu miškas tarptautinės bendruomenės dėmesio sulaukė 1968 m., kai karybos specialistas Emilis Barnea nufotografavo tai, ką jis pavadino neatpažintu skraidančiu objektu (NSO), kabojusiu ore.

Ši istorija nepanaši į kitas tokio pobūdžio istorijas apie NSO vien todėl, kad E. Barnea visiškai nebuvo naudinga pranešti apie tai, ką jis matė. Maža to, jis rizikavo netekti visko, ką turėjo, nes komunistinė valdžia tikėjimą paranormaliais reiškiniais prilygindavo beprotybei ar valstybinei diversijai. Taigi nieko keisto, kad E. Barnea neteko darbo šalyje, kurioje nebuvo jokio gailesčio kitaip mąstantiesiems.

Mūsų dienomis šiame miške besilankantieji teigia patiriantys keistų ir itin nemalonių simptomų: pykinimą, nerimą, lankytojai jaučiasi stebimi, genda elektronikos prietaisai. Drąsos čia pasirodyti nepritrūkę pabėgioti reguliariai pasakoja apie čia matytus vaiduoklius, bet bent jau didelė jų dalis - pernelyg lakios vaizduotės vaisius ir daug istorijų apie šį mišką.

Pavyzdžiui, gidas Alexas demonstruoja miške užfiksuotus įtartinus šešėlius. Vienoje iš nuotraukų – vyras, dėvintis tradicinį Šiaurės Rumunijos gyventojų drabužį. Tenka pripažinti, kad nuotraukoje užfiksuota būtybė labai panaši į vietinį vaiduoklį, tačiau labiausiai tikėtina, kad yra pro rūką matomas vienas iš klaidžiojančių drąsuolių. 

Gidas prisipažįsta, kad stengiasi nuo šio miško „gyventojų“ laikytis sveiku atstumu. Išgirstame pasakojimą apie penkerių metų mergaitę, dingusią šiame miške. Žmonės pasakojo ją matę po daugybės metų, apsirengusią tais pačiais drabužiais. Taigi panašu, kad net ir Alexas nėra atsparus Hoia Baciu legendoms.

Kai žurnalistė paklausė, ar galėtų likti nakvoti palapinėje šiame miške, jis atsakė, kad tai būtų neįmanoma. Tiesa, kaip neigiamo atsakymo priežastį jis įvardijo ne itin stovyklavimui palankų spalio mėnesio orą.

Aiškėja, kodėl gidas Alexas iš tikrųjų nemėgsta nakvoti šiame miške. Kai pirmą kartą jis liko čia nakčiai, užmigę palapinėje jie su draugais buvo pažadinti keisto labai stipraus garso, primenančio arklio ar briedžio kanopų daužymąsi. Kaip bebūtų keista, kiekvieną kartą, kai tik kas nors iš jų iškišdavo galvą iš palapinės, garsas dingdavo. Kitą kartą Alexas tikino likęs nakvoti hamake, kad būtų kuo arčiau keistus garsus skleidžiančių šaltinių. Vis tik šį jo patirtis baigėsi jam į veidą atsitrenkusiu šikšnosparniu.

Taigi lengvajai daliai atėjo pabaiga, kai prieblandą pakeitė tamsa, saulės neliko nė ženklo ir atsidūrėme visiškai vieni tamsiame tankiame miške. Ar tikrai likome vieni?

Kreipiame savo žibintuvėlius į kreivus medžius – daugelis jų savo forma primena zigzagus ar spirales. Įdomu pastebėti, kad šio fenomeno čia smalsumo dažnai atvedami mokslininkai taip ir nesugebėjo paaiškinti. Kaip bebūtų keista, visų spiralės formos medžių kamieno kerojimosi kryptis vienoda – pagal laikrodžio rodyklę.

Paprašiau Alexo papasakoti apie kraupiausią ekskursijų metu nutikusį dalyką. „Na, vienas vyras išprotėjo pamanęs, kad sutiko demoną. Jis ant krūtinės pasidarė didžiulę demono tatuiruotę, kuri, anot jo, turėjo nubaidyti demonus. – kraupius pasakojimus tęsė gidas. Vis tik baugiausias dalykas nutiko mano kolegai. Kartą jis kaip gidas dalyvavo naktinėje ekskursijoje vos su vienu turistu. Tai buvo liguistų polinkių turintis vyras, visą naktį jam pasakojęs apie tai, kad jį apsėdusi mirties manija, kaip jam patinka būti šalia mirštančių žmonių, stebėti, kaip jie miršta. Mariusui tai buvo tikrai ilga naktis.“

Alexas ir Mariusas gerai žinomi Japonijoje, kur 2015 m. 20 mln. žmonių žiūrėjo dokumentiką apie vaiduoklių medžioklę Hoia Bacu. Jie nuėjo netrumpą kelią nuo 2012 m., kai ėmė mąstyti apie galimybę imtis verslo ir vedžioti turistus į mišką. Net jų draugai stebėjosi šių dviejų vyrukų drąsa.

„Jie sakė, kad net vietiniai bijo eiti į mišką, o užsieniečiai galvos, kad vedamės juos į tamsią ir baisią vietą, kur jie neteks inkstų“, - pasakojo gidais tapę Alexas ir Mariusas.

Stabtelime prie arką savo kamienu piešiančio medžio. Nejučia kyla minčių apie galimai čia esančius vartus į kitą dimensiją. Kai kertame šią mistinę ribą, Alexas ragina sugalvoti norą, patikindamas, kad, vietinių gyventojų manymu, miško energija gali būti panaudota gerais tikslais.

Galiausiai horizonto linijoje išvystame Klužo-Napokos kontūrus. Jokių ateivių, jokių vaiduoklių, jokių baimės kupinų akimirkų. Tik keistas nuovargio pojūtis, apie kurį prasitarė viena ekskursijos dalyvė. Tada staiga prisiminiau itin prasmingus, prieš leidžiantis į ekskursiją ištartus Alexo žodžius:

„Miške vaidenasi tik tais atvejais, kai žmonės čia atsiveda savų vaiduoklių“.

Komentarai ()