Pasaulio istorija kupina įvairiausių žymių paslapčių, o kai kurios iš jų lieka neatskleistos. Nuo Čingischano kapo vietos iki Bizantijos ginklo, įkvėpusio „Sostų karų“ kūrėjus, pasigaminimo instrukcijų – šis sąrašas apima labiausiai smalsumą žadinančias istorijos paslaptis. Kai kurios jų šimtmečius buvo neįmintos ir atskleistos atsitiktinai, pavyzdžiui, pačioje akivaizdžiausioje vietoje paslėpta didžiulė auksinė Budos statula. Įdomu tai, kad šis atvejis nėra vienintelė milijonų verta paslaptis sąraše.

Tiesa, pasineriant į akyliausiai istorijoje saugotų paslapčių ir didžiųjų klausimų pasaulį nereikėtų tikėtis sulaukti daugybės atsakymų, rašoma ranker.com.

Niekam nepavyko surasti Čingischano kapo

Vieta, kur palaidotas Čingischanas, yra nežinoma. Kaip byloja legenda, jo laidotuvių palyda žudė visus, kuriuos sutikdavo pakeliui, kad nuslėptų Čingischano palaidojimo vietą. Egzistuoja įvairių spėlionių dėl to, kur palaidotas Čingischanas, bet šios vietos niekam surasti nepavyko.

Užkariautojas Čingischanas mirė daugiau nei prieš 800 metų. Nepaisant daugybės paieškų, jo kapo niekas nesurado. Mongolų vadas to ir norėjo: jis nurodė, kad laidotuvės būtų slaptos ir netgi įsakė savo kariuomenei palaidojimo vietą nuslėpti – žudyti visus, kurie pasitaikydavo laidotuvių procesijos kelyje.

Kaip pasakoja legenda, Čingischano kariai tūkstančiu žirgų jodinėjo per jo kapą, kad niekas šios vietos nepajėgtų surasti. Nors dauguma sutinka, kad Čingischano kapas yra Mongolijoje, tai vis vien reiškia nepaprastai didelį paieškų plotą. Šiandien mongolai nerodo didelio susidomėjimo ir noro aptikti Čingischano kapą. Daugeliui žmonių mongolų vado kapo paieškos laiko nepagarbos ženklu – jis pats nenorėjo, kad jo palaidojimo vieta būtų atskleista, todėl mongolai nori gerbti paskutinę užkariautojo valią.

Didžiulė auksinė Budos statula, kadaise paslėpta pačioje akivaizdžiausioje vietoje

Paaiškėjo, kad beveik 2,8 m aukščio betono mišinio Budos statula, kurios oficialus pavadinimas yra „Phra Phuttha Maha Suwan Patimakon“, iš tiesų viduje yra iš vieno aukso.

Daugiau nei šešis šimtus metų beveik 2,8 m aukščio betono mišinio Budos statula stovėjo Tailande, Bankoke. Oficialiai vadinama „Phra Phuttha Maha Suwan Patimakon“, statula buvo tokia sunki, kad buvo įtaisyta lauke ir stovėjo ten ilgus metus, o ją dengė paprasčiausias skardinis stogas. Tačiau 1955 m., perkeliant statulą į kitą vietą, ji netyčia buvo numesta. Betono mišinio gabalai nubyrėjo, o apstulbę stebėtojai suvokė, kad iš tiesų Budos statula yra auksinė.

Paskaičiuota, kad statulos vertė yra maždaug 220 mln. eurų. Betono mišiniu ji galėjo būti padengta XVIII a. siekiant apsaugoti nuo užpuolikų birmiečių. Tad tokiu atveju gudrus planas suveikė: niekas ilgus metus nepastebėjo pačioje akivaizdžiausioje vietoje paslėptos auksinės statulos.

Niekas nežino, kaip pasigaminti slaptą Bizantijos ginklą

Graikiška ugnis, jūrų ugnis, skysta ugnis – taip vadintas Bizantijos imperijoje išrastas ginklas. Jis buvo toks pavojingas, kad užgesinti jo sukeliamą ugnį pavykdavo tik smėliu arba actu. Jo gaminimo technologiją įminti bandoma jau daugiau nei tūkstantį metų, bet atkurti slaptojo recepto niekam nepavyko.

Graikiška ugnis iš esmės buvo katapultoje įtaisomam mechanizmui skirtas degus skystis, naudojamas Bizantijos imperijos karių nuo maždaug 670 m. iki pat galutinės imperijos griūties 1453 m. Šis ginklas ne tik galėjo tebedegti būdamas vandenyje, bet, panašu, nuo vandens dar labiau įsiliepsnodavo. Bandant liepsnas užgesinti, jos tik dar smarkiau plisdavo. Tad Bizantijos kariai pritvirtindavo katapultas su šio degaus skysčio įtaisais prie savo laivų, kad tiesiog sudegintų priešų laivus šiems dar net nepriartėjus.

Iš pradžių buvo pasitelkiama katapulta ir molio indai – juose buvo degus skystis, priešas buvo apmėtomas tarsi granatomis. Vėliau mechanizmas buvo patobulintas – Bizantijos kariai, pasinaudodami pumpuojančiu mechanizmu, galėdavo degiu skysčiu apipurkšti priešo laivus.

Tačiau šio degaus mišinio ingredientai buvo tokia akylai imperijos saugoma paslaptis, kad niekas nežino, iš ko iš tiesų jis buvo pagamintas, o bet kokie bandymai atkurti graikišką ugnį iki šiol buvo nesėkmingi.

Šis Bizantijos imperijos ginklas netgi įkvėpė sukurti išgalvotą ginklo versiją – „Sostų karuose“ („Game of Thrones“) naudojamą ginklą.

Žmogaus su geležine kauke tapatybė išlieka neatskleista

XVII a. devintajame dešimtmetyje Prancūzija buvo absoliutinė monarchija, kurią valdė karalius Liudvikas XIV. Jis netgi iki gyvos galvos įkalino žmogų, kuris turėjo nešioti geležinę kaukę, slepiančią jo tapatybę.

Tačiau kas buvo paslaptingasis vyriškis su geležine kauke, kurį vėliau išgarsino Alexandre‘o Dumas romanas? Ar tai galėjo būti paties Karaliaus Saulės vaikas? O gal tai buvo karaliaus pusbrolis, planavęs suskilimą prieš monarchą? Ar, kaip svarstė A. Dumas ir Voltaire‘as, tai galėjo būti karaliaus brolis dvynys, uždarytas ir paslėptas siekiant apsaugoti valdovo teisėtumą?

Ši paslaptis išlieka, nors, vieno istoriko tvirtinimu, patys patikimiausi mokslininkai tvirtina, kad kalinys buvo tiesiog nereikšmingas patarnautojas. Tačiau nei jis, nei kiti negali paaiškinti, kokiu būdu šis žmogus užsitraukė tokią rūsčią bausmę.

Tutanchamono kapas galėjo būti ne ta vieta, kurioje faraonas iš tiesų turėjo atgulti amžinojo poilsio

Ilgą laiką niekas nežinojo, kur buvo palaidotas faraonas Tutanchamonas. Gali būti, kad tai buvo vienintelis faraonas, kurio kapas iki naujųjų laikų nebuvo išplėštas.

Faraonas Tutanchamonas mirė prieš daugiau nei tris tūkstančius metų, tačiau jo kapo archeologams nepavyko atrasti iki pat 1922 m., kai Howardas Carteris aptiko Tutanchamono palaidojimo kambarius žymiajame Egipto Karalių slėnyje. Archeologai iki tol klaidingai manė jau visiškai išžvalgę Karalių slėnį. Tačiau tada jiems pavyko surasti grobikų nepaliestą Tutanchamono kapą.

Kodėl faraono Tutanchamono kapas tūkstantmečius išliko nepaliestas? Viena teorija teigia, kad kapas iš pradžių visiškai nebuvo skirtas šiam faraonui, tačiau staiga mirus jauno amžiaus Tutanchamonui jam palaidoti buvo panaudotas būtent šis kapas.

Senovės Romoje buvo vartojamos iš augalų pagamintos kontraceptinės priemonės

Niekas nežino senovės Romoje vartotos kontraceptinės priemonės gamybos recepto. Manoma, kad ji galėjo būti gaminama iš jau išnykusių augalų.

Senovės Romos gydytojams itin dažnai teko susidurti su dviem sritimis: karu ir lytiniu gyvenimu. Pasak mokslininkų, jie netgi sukūrė kontraceptinę priemonę, kuri buvo gaminama pagal slaptą receptą iš silfio – salierinių šeimos augalo, panašaus į pankolį. Retas augalas, paprastai augęs šiaurės Afrikoje, netrukus tapo nepaprastai vertingas. Iš tiesų jis pasidarė toks vertingas, kad romėnai privertė jį išnykti, o kontraceptinės priemonės receptas buvo sunaikintas.

Tebediskutuojama, kiek iš tiesų augalas buvo veiksmingas apsisaugant nuo nėštumo, bet šiandien to jau nebesužinosime.

Manhatano projektas kainavo milijardus, tačiau buvo laikomas paslaptyje

Kaip, turint omenyje jo kainą ir apimtį, pavyko išlaikyti Manhatano projektą paslaptyje? Kas galėjo būti sunkiausia? Penktajame dešimtmetyje nuslėpti beveik tris milijardus JAV dolerių nuo Kongreso, o ypač – nuo karo išlaidų efektyvumo guru Harry Trumano. Nors projekto įgyvendinimas buvo sudėtingas, visgi tikslą pasiekti jam pavyko.

Dar prieš įsitraukdamos į Antrąjį pasaulinį karą Jungtinės Valstijos pradėjo įgyvendinti itin slaptą ir brangiai kainuojančią iniciatyvą, kurios kodinis pavadinimas buvo Manhatano projektas. Šio projekto tikslas buvo sukurti patį galingiausią ir viską naikinantį ginklą, padėsiantį kovoti su nacistine Vokietija. Jungtinės Valstijos ne be pagrindo baiminosi, kad Adolfas Hitleris taip pat gali mėginti sukurti tokio pobūdžio ginklą.

Manhatano projektas turėjo išlikti paslaptyje, nepaisant to, kad jame buvo įdarbinta 130 tūkst. žmonių, darbai vyko 30 skirtingų vietų, o jo sąskaita gerokai viršijo du milijardus dolerių – šiandien tai būtų mažiausiai 27 milijardai dolerių (apie 23,6 milijardo eurų).

Visgi Jungtinėms Valstijoms pavyko sukurti atominę bombą išlaikant tai paslaptyje.

Britų žvalgyba sukūrė netikrą tapatybę, kad apmulkintų nacius

Antrojo pasaulinio karo metu britų žvalgybos pareigūnai įvykdė operaciją „Mincemeat“ („Faršas“): sukūrė netikrą tapatybę benamio lavonui. Jis buvo perrengtas Karališkojo jūrų laivyno uniforma, sukurtas jo vardas ir istorija, o prie riešo antrankiais pritvirtintas portfelis su suklastotais dokumentais – netikrais britų planais įsiveržti į Graikiją. Kūnas buvo nuleistas prie Ispanijos krantų, kad čia jį galėtų surasti vokiečiai.

Admirolas Wilhelmas Canaris, Vokietijos karinės žvalgybos Abvero (vok. Abwehr) vadovas, nuo 1939 m. slapta suteikdavo Didžiosios Britanijos žvalgybai informacijos ir užtikrino, kad Vokietijos karinė vadovybė leisis įtikinama šio plano.

Tikrasis Vakarų sąjungininkių kitas žingsnis turėjo būti įsiveržimas į Siciliją (operacija „Husky“) 1943 m. liepos 9 d. tokiu būdu pavyko atitraukti vokiečius, įtikinus juos apie planus įsiveržti į Graikiją, ir sėkmingai įsiveržti į Siciliją.

Antrojo pasaulinio karo metu britai galėjo pasigirti ne vienu žvalgybiniu pranašumu, įskaitant „Enigma“ kodus. Jiems taip pat pavyko išlaikyti daugybę paslapčių karo metu, įskaitant ir minėtą ambicingąją operaciją „Faršas“, kuri rėmėsi ir Jamesą Bondą sukūrusio Iano Flemingo idėjomis.

Komentarai (1)