Kraupusis „Skeletų ežeras“ – šimtai žmonių kaulų, dūlančių aukštai Himalajų kalnuose: ežero paslaptis iki šiol glumina mokslininkus (Foto, Video) ()
Aukštai Indijos Himalajuose, snieguotame slėnyje stūksantis atokus ežeras nusėtas šimtais žmonių griaučių. Bet niekas nežino kaip jie ten atsidūrė ar mirė – praėjus beveik 80 metų po to, kai Himalajų ežeras pirmą kartą užkariavo pasaulio vaizduotę, paslaptis ir toliau glumina.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Roopkundo ežeras yra 5 029 metrai virš jūros lygio, stačio šlaito apačioje Trisule, viename iš aukščiausių Indijos kalnų, Uttarakhando valstijoje.
Roopkundas yra plačiai žinomas dėl šimtų senovinių žmonių skeletų, rastų ežero pakraštyje. Ištirpus sniegui ežero dugne matomos žmonių skeletų liekanos.
Priklausomai nuo sezono ir oro, ežeras, kuris didžiąją metų dalį lieka užšalęs, plečiasi ir traukiasi. Tik tada, kai tirpsta sniegas, matomi gerai išsilaikę griaučiai, kartais su minkštais kūno audiniais. Iki šiol čia aptikta maždaug 600–800 žmonių skeleto liekanų.
1942 metais juos atsitiktinai aptiko patruliuojantis Indijos miškų pareigūnas HK Madhwal. Bet tik 6-ojo dešimtmečio pabaigoje visuomenei buvo paskelbta apie makabrišką kalnų radinį, sukėlusi didelį susidomėjimą ir paskatinęs keletą tyrimų, kurie tęsiami iki šiol.
Daugiau nei pusę amžiaus antropologai ir mokslininkai tyrinėjo palaikus ir bandė atsakyti į daugybę klausimų – kas buvo šie žmonės? Kada jie mirė? Kaip jie mirė? Iš kur jie atsirado?
Viena sena teorija palaikus sieja su Indijos karaliumi, jo žmona ir jų palydovais, kurie visi žuvo per milžinišką galingą pūgą prieš maždaug 870 metų.
Kita teorija teigia, kad kai kurie palaikai yra Indijos karių, kurie 1841 m. bandė įsiveržti į Tibetą ir buvo sumušti. Tuomet daugiau nei 70 iš jų buvo priversti rasti kelią namo per Himalajų kalnus ir pakeliui mirė.
Taip pat buvo manoma, kad skeletai priklauso japonų kareiviams ar Tibeto Šilko kelio prekiautojams, kurie mirė dėl epidemijos arba dėl išorės priešų.
Vėliau, 2004 m. atlikus teismo ekspertizę, geriausia teorija teigia, kad tai grupė Indijos piligrimų, tiek vyrų, tiek moterų, kurie, IX-ajame amžiuje nukentėjo nuo milžiniškos krušos. Tokia išvada taip padaryta dėl aptiktų mirtinų sužalojimų ant kaukolių.
Manoma, kad jie buvo kartą per 12 metų vykstančio induistų piligriminės kelionės Nanda Devi Raj Jat Yatra dalyviai – ši piligriminė kelionė yra sena tradicija, besitęsianti iki šiol. Roopkundas yra pakeliui į Homkundą – galutinį šios sunkios kelionės pėsčiomis tikslą.
Ankstesni skeletų tyrimai parodė, kad dauguma mirusių žmonių buvo aukšti – „daugiau nei vidutinio ūgio“. Dauguma jų buvo vidutinio amžiaus suaugusieji, nuo 35 iki 40 metų. Kūdikių ar vaikų nebuvo. Kai kurie žmonės buvo pagyvenusios moterys. Visi buvo pakankamai geros sveikatos.
Be to, paprastai buvo daroma prielaida, kad skeletai buvo vienos grupės žmonių, kurie žuvo iš karto per vieną katastrofišką incidentą IX amžiuje.
Tęsinys kitame puslapyje:
Naujausiame penkerių metų trukmės tyrime, kuriame dalyvavo 28 bendraautoriai iš 16 institucijų Indijoje, JAV ir Vokietijoje, nustatyta, kad visos šios prielaidos gali būti neteisingos.
Mokslininkai genetiškai išanalizavo ir anglies datavimo metodu nustatė prie ežero rastų 38 kūnų, įskaitant 15 moterų, liekanas – kai kurios jų yra maždaug 1200 metų senumo.
Jie nustatė, kad mirusieji buvo genetiškai įvairūs, o jų mirties laiką skyrė net 1000 metų.
„Vis dar neaišku, kas nutiko Roopkundo ežere, tačiau dabar galime būti tikri, kad šių asmenų mirties negalima paaiškinti vienu įvykiu“, - teigia pagrindinė tyrimo autorė ir Harvardo universiteto doktorantė Eadaoin Harney.
Tačiau įdomiau tai, kad genetikos tyrimas parodė, kad mirusieji yra įvairūs žmonės: vienos žmonių grupės genetika buvo panaši į dabartinių Pietų Azijoje gyvenančių žmonių, o kitos „glaudžiai susijusios“ su žmonėmis, gyvenančiais dabartinėje Europoje, ypač gyvenančių Graikijos Kretos saloje.
Be to, žmonės, atvykę iš Pietų Azijos, „neatrodo kilę iš tos pačios populiacijos“.
„Kai kurie iš jų turi protėvius, kurie būtų labiau paplitę grupėse iš šiaurinio subkontinento, o kiti turi protėvius, kurie būtų labiau paplitę iš pietinių grupių“, - sako ponia Harney.
Taigi ar šios įvairios žmonių grupės per kelis šimtus metų keliavo prie ežero mažesnėmis grupėmis? Ar kai kurie iš jų mirė vieno įvykio metu?
Vietovėje nerasta jokių ginklų ar prekybos prekių – ežeras nėra prekybos kelyje. Genetiniai tyrimai nerado jokių senovės bakterijų sukėlėjų buvimo įrodymų, galinčių paaiškinti mirties priežastį.
Bet kaip žmonės iš Viduržemio jūros rytinės dalies atsidūrė prie atokaus ežero aukščiausiuose Indijos kalnuose?
Atrodo mažai tikėtina, kad žmonės iš Europos būtų keliavę iš Roopkundo dalyvauti induistų piligriminėje kelionėje.
O gal tai buvo genetiškai izoliuota žmonių populiacija iš tolimų rytinių Viduržemio jūros regiono protėvių, kurie regione gyveno daugelį kartų?
„Mes vis dar ieškome atsakymų“, - sako ponia Harney.
