Kinija buvo gyvybiškai svarbi, bet dažnai pamirštama sąjungininkų, kovojančių su Japonija, narė – likus dvejiems metams iki oficialios Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Daugiau nei dvejus metus prieš vokiečių tankams užpuolant Lenkiją ir prieš ketverius metus iki Japonijos Perl Harboro bombardavimo, kai kurių istorikų nuomone, Antrojo pasaulinio karo pradžia įvyko Kinijoje 1937 m.

Aštuonerius metus trukęs šalies karas su Japonija pasėjo sėklą puolimui prieš Perl Harborą, bet galiausiai prisidėjo prie sąjungininkų pergalės Ramiajame vandenyne – už neįtikėtinai didelę kainą kinams.

Kinijos ir Japonijos santykiai prieš Antrąjį pasaulinį karą

Ištisus dešimtmečius po Pirmojo Kinijos ir Japonijos karo 1894–1895 m. Kinija ir Japonija išliko neramios kaimynės. Kinijoje įsiplieskus pilietiniam karui tarp Chiang Kai-shek valdančiosios Kinijos nacionalistų partijos ir Mao Zedongo komunistinių pajėgų, Japonijos imperatoriškoji armija 1931 m. įsiveržė į išteklių turtingą Mandžiūrijos regioną šiaurės rytų Kinijoje ir įvedė marionetinę vyriausybę.

Vėlesniais metais imperialistinė Japonija dar labiau įsiveržė į šiaurės Kiniją, nes nacionalistinė vyriausybė ir toliau laikė Mao komunistinius kovotojus didesne grėsme. Tik po to, kai komunistų generolai 1936 m. gruodį dvi savaites laikė Chiang Kai-shek nelaisvėje, jis nenoriai sutiko su komunistinėmis pajėgomis prieš Japoniją sudaryti nelengvą sąjungą.

Didėjant įtampai su Kinija, 1937 m. liepos 7 d. japonų kariai surengė naktines mokymo pratybas 16 km į pietvakarius nuo Pekino prie akmeninio tilto, pavadinto XIII amžiaus Venecijos pirklio Marko Polo vardu.

Po to, kai japonų eilinis Shimura Kikujiro negrįžo į bazę, kai pasiklydo tamsoje, Kinijos sargybiniai neleido japonams patekti į gretimą Vanpingo miestą ieškoti savo dingusio bendražygio. Tai, kas tapo žinoma kaip Marko Polo tilto incidentas, įžiebė kibirkštį, kuri tapo Antruoju Kinijos ir Japonijos karu.

Antrasis Kinijos ir Japonijos karas

Per kelias savaites technologiškai pranašesnės Japonijos pajėgos užėmė Pekiną. 1937 m. lapkritį japonai užėmė komercinį Šanchajaus centrą, bet įnirtingas mūšis, aiškiai parodė, kad Kinija ketina imtis ryžtingos gynybos.

Japonijos imperatoriškoji armija reagavo į Kinijos pasipriešinimą vis didesniais žiaurumais, iš kurių labiausiai žinomas įvyko po to, kai 1937 m. gruodžio mėn. ji įžengė į Kinijos nacionalistų sostinę Nankiną. Per šešias savaites Japonijos kariuomenė išžudė 200 000-300 000 kareivių bei civilių gyventojų ir seksualiai prievartavo dešimtis tūkstančių moterų.

Kai 1938 m. Japonija veržėsi į pietus ir vakarus, Kinijos pralaimėjimas atrodė neišvengiamas. „Jie neturi sąjungininkų, neturi ginklų ir pasitraukė į Kinijos gilumą“, – sako Rana Mitter, knygos „Forgotten Ally: China’s World War II, 1937-1945“ autorė.

Tačiau karas vis labiau pavirto į aklavietę, nes Japonijos pajėgos padarė mažai pažangos už uostamiesčių ir miestų teritorijų, esančių į pietus nuo Pekino. Šiaurės ir centrinės Kinijos komunistai kariavo partizaninį karą prieš japonus Mandžiūrijoje ir Šiaurės Kinijoje ir laikėsi trapių paliaubų su nacionalistais.

Sąjungininkų pajėgos pradeda remti Kiniją, kai prasideda karas Europoje

Užsienio pagalba į Kiniją pradėjo plūsti Japonijai sustojus karo fronte. Sovietų diktatorius Josifas Stalinas pergalingą Japoniją laikė tokia grėsme SSRS, kad tiekė ginklus Kinijos nacionalistams, nepaisant jų mūšių su komunistais.

1940 ir 1941 metais JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas suteikė Kinijai kreditus karinėms reikmėms įsigyti ir įtraukė šalį į Lend-Lease programą. 1941 m. rugpjūtį Jungtinės Valstijos dar labiau apribojo Japonijos galimybes kovoti Kinijoje, sustabdydamos prekybą orlaiviais, nafta ir metalo laužu – embargas buvo viena iš priežasčių, kodėl Japonija užpuolė Perl Harborą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()