Uždraustoji zona

Po 1997 m. pietinėje salos dalyje buvo nustatyta draudžiamoji zona. Kartais leidžiama keliauti į draudžiamos zonos dalis, tačiau tik gavus Karališkųjų Montserato policijos pajėgų leidimą. Nuo 2014 m. teritorija buvo padalinta į keletą pozonių su skirtingais patekimo ir naudojimo apribojimais, atsižvelgiant į ugnikalnio aktyvumą: kai kurios sritys netgi yra atviros 24 valandas ir apgyvendintos.

Pavojingiausia zona, kuriai priklauso ir buvusi sostinė Plimutas, lieka uždrausta atsitiktiniams lankytojams dėl ugnikalnių ir kitų pavojų, ypač dėl nepakankamos priežiūros sunaikintose teritorijose. Lankytis šioje vietovėje leidžiama lydint vyriausybės įgaliotam gidui.

Šiaurinė Montserato dalis iš esmės nebuvo paveikta ugnikalnių veiklos, ji išlieka sodri ir žalia. 2005 m. buvo atidarytas naujas John A. Osborne oro uostas šiaurėje. Mažojoje įlankoje statomas naujasis sostinės miestas, vyriausybės centras šiuo metu yra Brades mieste.

Vulkanas tapo vienu iš labiausiai stebimų ugnikalnių pasaulyje nuo jo išsiveržimo pradžios, o Montserato ugnikalnių observatorija atlieka išsamius matavimus ir praneša apie savo veiklą Montserato vyriausybei ir gyventojams. Observatoriją valdo Britanijos geologijos tarnyba pagal sutartį su Montserato vyriausybe.

Gyvenimas po katastrofos

Montserato ekonomiką nuniokojo 1995 m. išsiveržimas ir jo padariniai. Šiuo metu salos veiklos biudžetą didžiąją dalį sudaro Didžiosios Britanijos vyriausybės dotacijos, kurios sudaro maždaug 25 mln. svarų sterlingų (30 mln. eurų) per metus.

Papildomos sumos užtikrinamos pajamų ir nekilnojamojo turto mokesčiais, licencijomis ir kitais mokesčiais bei importuojamų prekių muitais.

Visiškas Plimuto sunaikinimas sukėlė rimtų ekonominių problemų Montserato salai. Plimutas buvo iki šiol didžiausia gyvenvietė saloje, kurioje gyveno apie 4000 gyventojų, todėl čia buvo beveik visos salos parduotuvės ir paslaugos, be to, buvo jos vyriausybės būstinė. Kai kurie prarasti įrenginiai vėliau buvo atstatyti kitur Montserate, tačiau tai nesutrukdė emigruoti. 1995–2000 m. du trečdaliai visų salos gyventojų buvo priversti bėgti, daugelis jų apsigyveno Jungtinėje Karalystėje, todėl 1997 m. saloje gyveno mažiau nei 1 200 žmonių. 2016 m. gyventojų skaičius išaugo iki beveik 5 000.

Muzikantų rojus

1979 m. „The Beatles“ prodiuseris George'as Martinas atidarė „AIR Studios Montserrat“, todėl sala tapo populiari tarp muzikantų, kurie dažnai ten lankydavosi įrašinėti, pasinaudodami salos klimatu ir gražia aplinka. Daugiau nei dešimtmetį George'o Martino studija buvo daugelio žinomų roko muzikantų, tokių kaip „Dire Straits“, „The Police“, „Rush“, Elton John, Michael Jackson ir „The Rolling Stones“, įrašų šeimininkė.

Tačiau 1989 m. rugsėjo 17 d. uraganas Hugo nusiaubė salą kaip 4 kategorijos uraganas, apgadinęs daugiau nei 90 % salos infrasuktūros. „AIR Studios Montserrat“ buvo uždaryta, o turizmo ekonomika iš esmės buvo sunaikinta. Lėtai atsigaunanti turizmo pramonė vėl buvo sunaikinta 1995 m. išsiveržus Soufrière Hills ugnikalniui, nors per penkiolika metų ji iš dalies pradėjo atsigauti.

Uraganas Hugo

Uraganas Hugo buvo galingas atogrąžų ciklonas, kuris 1989 m. rugsėjį padarė didelę žalą Karibų jūros šiaurės rytuose ir JAV pietryčiuose. Jo tiesioginiai padariniai nužudė 67 žmones ir padarė 11 milijardų dolerių žalos.

Audros padaryta žala buvo didesnė nei bet kuris Atlanto uraganas iki tol. Hugo buvo priskirtas 5 kategorijos uraganui – aukščiausiam įvertinimui pagal Saffir-Simpson skalę. Per penkias dienas Hugo pasiekė Gvadelupą, Sent Krua, Puerto Riką ir Pietų Karoliną. Dėl Hugo poveikio masto Hugo vardas daugiau nebenudojamas Atlanto uraganų pavadinimams.

Ateities perspektyvos

Pusėje salos vis dar niūrus vaizdas, tačiau praėjus beveik 30 metų po pirmojo išsiveržimo salos gyventojai pradeda keisti požiūri į Sufrière Hills kalną.

„Mes išmokome gyventi su ugnikalniu“, – sakė buvęs (2014-2019) salos premjeras Donaldsonas Romeo. „Ilgas, beviltiškas laikotarpis, prasidėjęs nuo išsiveržimų, baigėsi. Pelenai į pinigus“, – šypsodamasis pasakė jis.

Tačiau „pelenai į pinigus“ realizuojasi lėtai. Kalbos apie geoterminę plėtrą, kaip ir daugelis projektų saloje, vyksta jau daugiau nei dešimtmetį, tiek Montserate, tiek JK nerimaujant dėl ​​netinkamo pagalbos pinigų valdymo.

Vis dėlto Romeo sako, kad sala yra pasirengusi pagaliau atgaivinti santykius su Londonu.

Salos privatus sektorius jau pradėjo „kasti pinigus“ iš ugnikalnio. Maždaug 2010 m. prasidėjo smėlio kasyba salos draudžiamojoje zonoje – vietovėje, kuriai labiausiai gresia ugnikalnių veikla, kur žmonėms nebeleidžiama gyventi. „Tai tarsi aukso kasykla Monserate“, – sakė Monserato žemės ūkio, prekybos, būsto, žemės ir aplinkos ministras Claude'as Hoganas.

„Manau, kad smėlio kasybos operacija yra naudinga šaliai“, - sakė Wade'as, vairuodamas sunkvežimį, važiuojantį keliu palei Plimuto griuvėsius. „Aš manau, kad tai yra kažkas perspektyvaus, nes mes nieko neeksportuojame, nieko neauginame, neturime gamyklų, kurios ką nors gamina. Mums pasisekė, kad ugnikalnis aprūpina mus smėliu, kurį galime siųsti į kitas šalis“.

Tačiau geoterminės energijos plėtra juda lėčiau. Šiuo metu saloje veikia keturi dyzeliniai generatoriai, o elektros energijos tiekimas nuolat nutrūksta.

Nedidelį, bet augantį Montserato turistų skaičių traukia gamtos grožis. 2015 metais regioninė kruizinė linija pradėjo reguliariai sustoti Montserate. Vietiniai vairuotojai ir kelionių organizatoriai kiekvieną antradienį renkasi mažame salos uoste, norėdami užsidirbti iš turistų, norinčių pamatyti ugnikalnį.

Licencijuoti vairuotojai, tokie kaip Wade'as, gavo leidimą nuvežti lankytojus apžiūrėti Plimuto griuvėsių, nes daugelis vietinių tikisi, kad pritrauks daugiau turistų, atvykstančių pasižvalgyti po „Karibų Pompėją“.

Komentarai ()