Pildosi „Diena po rytojaus“ scenarijus – netrukus į gabalus subyrės Himalajų ir Tibeto kalnynai: kas vyksta? (Foto) ()
Amžinojo įšalo atšilimas Himalajų Činghajaus ir Tibeto plokščiakalnyje per pastaruosius dešimtmečius buvo dvigubai didesnis nei vidutinis pasaulinis, o tai kelia rimtą pavojų vietos infrastruktūros stabilumui.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Remiantis moksliniais tyrimais, paskelbtais žurnale „Communications Earth & Environment“, dėl šio amžinojo įšalo atšilimo iki 2050 m. padidės infrastruktūros remonto ir keitimo poreikis, nes 38 proc. kelių, 39 proc. geležinkelių ir elektros linijų bei 21 proc. pastatų iškils pavojus.
Činghajaus ir Tibeto plokščiakalnis, dar žinomas kaip Tibeto kalnynas užima net 2 500 000 kvadratinių km plotą – tai maždaug penkis kartus daugiau už Prancūziją. Tibeto plokščiakalnis driekiasi nuo Vakarų Kinijos iki Pakistano, apima Nepalo, Indijos, Rytų Tadžikistano ir Pietų Kirgizijos sritis.
„Amžinasis įšalas yra „visam laikui įšalusi dirva“. Daug jo turime ten, kur šalta: arti ašigalių ir kalnuotuose regionuose“, – „Newsweek“ sakė Dartmuto universiteto žemės mokslų profesorius Mathieu Morlighemas.
Manoma, kad dėl klimato kaitos kylant pasaulinei temperatūrai, amžinasis įšalas visame pasaulyje pradeda sparčiai tirpti.
„Didelį susirūpinimą kelia tai, kad amžinasis įšalas tapo nestabilus ir beveik visur atitirpsta dėl sparčiai šylančio klimato, kuris aukštosiose šiaurinėse platumose šyla daugiau nei 3 kartus daugiau nei vidutinis pasaulinis atšilimo greitis“, – sako Montanos universiteto ekologas Johnas S. Kimballas.
„Kai atitirpsta amžinasis įšalas, žemė tampa nestabili. Tam dirvožemiui daug lengviau judėti. Daug kur nuslenka gruntas, atsiveria keliai, paveikiami oro uostai, traukinių bėgiai, naftotiekiai ar net pastatai“, - sakė Morlighemas.
Kimballas teigia, kad amžinojo įšalo atšilimas turi daug neigiamų padarinių. Vietiniu mastu amžinojo įšalo atšilimas gali lemti nestabilią arba besikeičiančią žemę, kuri gali pažeisti pastatų pamatus, kelius, vamzdynus ir kitą infrastruktūrą. Dėl amžinojo įšalo atšilimo žemės judėjimas, taigi ir galima žala, paprastai būna didesnė ten, kur tirpsta daugiau gruntinio ledo.
„Kai kuriose vietovėse amžinojo įšalo atšilimas gali destabilizuoti dirvožemį iki masinio masto, dėl kurio gali atsirasti nuošliaužų. Šios nuošliaužos gali būti stiprios, sugadinti pastatus ir kitą infrastruktūrą, bet taip pat gali nuplauti didelius dirvožemio medžiagų ir kitų nuolaužų kiekius į gretimus vandens kelius, pabloginti vandens kokybę“, - sakė Kimballas.
„Amžinasis įšalas, kurį atidengė pradinis nuošliaužos įvykis, atitirps dar greičiau, o tai sukels dar daugiau ir didesnių nuošliaužų ir tolesnio dirvožemio praradimo. Nuošliaužos gali būti ypač pavojingos kalnų kraštovaizdžiuose dėl didesnio reljefo ir statesnių šlaitų“.
Tačiau regioniniu mastu amžinojo įšalo atšilimas visoje Arktyje prisideda prie plačiai paplitusio ežerų ir kitų vandens telkinių džiūvimo.
„Borealinėje Arktyje amžinasis įšalas yra veiksminga kliūtis paviršiniam dirvožemio drenavimui. Tai padeda išlaikyti daugybę ežerų ir šlapžemių, kurie yra svarbios laukinės gamtos buveinės; vandens tiekimą komunalinei ir pramoninei veiklai bei transportavimui ir poilsiui", - sakė Kimball.
„Tačiau vėlesniais amžinojo įšalo atšilimo etapais dirvožemio drenažas gali pasiekti tašką, kuriame ežerai greitai išdžius. Stebėjimai iš palydovų ir Žemės stebėjimai rodo, kad šiaurinio pusrutulio amžinojo įšalo zonoje paviršiaus džiūvimo tendencija yra didelė, įskaitant Činghajaus-Tibeto plokščiakalnį“.
Visų pirma Činghajaus ir Tibeto plokščiakalnyje gėlavandeniai kalnų ežerai ir ledynų bei amžinojo įšalo tirpsmas maitina tris ilgiausias Azijos upes ir yra pagrindinis vandens šaltinis apie 20 procentų pasaulio gyventojų. Drėgmė, gaunama iš kalnų ežerų ir upelių, taip pat padeda išlaikyti trapią pusiau sausų pievų ekosistemą. Ledynams ir amžinajam įšalui toliau tirpstant, ežerai, upės ir kiti vandens telkiniai visoje plynaukštėje pradės džiūti.
„Dėl sausesnio kraštovaizdžio ir atmosferos mažėja pievų produktyvumas ir prisidedama prie dirvožemio erozijos, kuri gali sukelti dykumėjimą. Dykumėjimas gali paskatinti mažiau kritulių ir sniego, todėl dar labiau sumažės vandens tiekimas“, - sakė Kimballas.
Pasauliniu mastu, atitirpęs amžinasis įšalas iš tikrųjų prisideda prie klimato atšilimo, dar labiau pablogindamas atšilimą kitose pasaulio vietose.
„Tikimės, kad visame šiauriniame regione, klimatui šylant, į atmosferą bus išleista 50–230 milijardų tonų anglies“, – „Newsweek“ sakė Šiaurės Arizonos universiteto ekosistemų ekologijos profesorius Tedas Schuuras.
