Vienintelis išlikęs šio neįprasto lėktuvo prototipas dabar stovi apgriuvęs lauke netoli Maskvos, bet kadaise tai buvo Sovietų Sąjungos viltis prieš JAV povandeninių laivų atakas.

„Bartini Beriev VVA-14“, kurio pavadinime raidės yra „vertikalaus kilimo amfibija orlaivis“ akronimas, o 14 žymi variklių skaičių – buvo sukurtas kilti iš bet kurios vietos, kurioje nėra kilimo ir tūpimo tako, ir užtikrinti ilgalaikį skrydį šiek tiek aukščiau paviršiaus.

Sukurtas septintajame dešimtmetyje, orlaivis buvo atsakas į balistines raketas „Polaris“. Jungtinės Valstijos 1961 m. jomis apginklavo savo povandeninių laivų laivyną – tai buvo branduolinio atgrasymo priemonių dalis. Lėktuvo dizainerio Roberto Bartini mintyse amfibija VVA-14 turėjo būti tobula mašina, ieškanti ir naikinanti raketas gabenančius povandeninius laivus.

One of strangest aircraft of the Cold War was the USSR's Bartini-Beriev VVA-14 of the 1970's. Designed to hunt submarines, it could fly from land or water, using 'ground effect' for long endurance. It was to be VTOL too, this wasn't attained, but it made 107 conventional flights. pic.twitter.com/hCLShtg7so

— Trev Clark's Obscure Aviation History 🚁 (@clark_aviation) April 14, 2020

Tačiau planas nevirto realybe. Iš trijų numatytų prototipų pastatyti tik du, ir tik vienas skrido. Kai 1974 m. mirė Bartini, projektas mirė kartu su juo, o antrasis prototipas buvo išmontuotas.

Pirmasis, daugiausia nepažeistas, 1987 m. buvo išsiųstas į Centrinį oro pajėgų muziejų netoli Maskvos, bet kažkas atsitiko pristatymo metu. Lėktuvas buvo apiplėštas ir apgadintas, nuo to laiko jis nebuvo remontuojamas.

„VVA-14 buvo skraidantis laivas, kuris turėjo pakilti nuo vandens arba nusileisti vertikaliai, o paskui skristi kaip įprastas lėktuvas“, – sako sovietų aviacijos istorikas Andrijus Sovenko. 2005 m. Sovenko susitiko su Nikolajumi Pogorelovu, Roberto Bartinio pavaduotoju lėktuvo projektavimo etape.

„Pasak Pogorelovo, Bartini buvo vizionierius, turintis neįprastą protą ir charakterį. Atrodė, kad jis lenkia savo laiką – kažkas jį net pavadino ateiviu. Be jokios abejonės, Bartini paliko pėdsaką sovietų lėktuvų statyboje. Tačiau jis išgarsėjo daugiausia savo idėjomis ir koncepcijomis, ir tik kelios iš jų tapo realybe“, – sako Sovenko.

Bartini Beriev VVA-14, the Polaris hunter pic.twitter.com/lzuWJIjYvC

— Detty (@0ddette) July 19, 2021

Bartini, kuris iš Italijos emigravo į Sovietų Sąjungą po fašistų įsigalėjimo 1923 m., buvo numatęs keletą skirtingų VVA-14 versijų, įskaitant vieną su pripučiamais pontonais, leidžiančiais nusileisti ant vandens, ir kitą su sulankstomais sparnais, kurie leistų lėktuvui vykdyti misijas pakylant iš laivo jūroje.

Pirmasis prototipas į orą pakilo 1972 m. Vėliau buvo sumontuoti pontonai ir išbandytas konstrukcijos plūdrumas.

„Šis orlaivis neturėjo kėlimo variklių ar jokios įrangos povandeninių laivų paieškai. Jis buvo skirtas tik horizontalaus skrydžio charakteristikoms tirti ir orlaivių sistemoms išbandyti. Iš viso nuo 1972 iki 1975 metų jis atliko 107 skrydžius su virš 103 skrydžio valandų“, - sako Sovenko.

Dėl keistos išvaizdos jis gavo pravardę „Zmei Gorynič“ pagal drakoną iš rusų liaudies pasakų. „Žvelgiant į jį nuo žemės, VVA-14 sukėlė suprantamų asociacijų su „Zmei Gorynyč“: ji taip pat turėjo tarsi tris galvas, taip pat palyginti nedidelius sparnus“, – sakė Sovenko.

Antrasis prototipas turėjo gauti vertikalaus kilimo variklius, tačiau jie taip ir nebuvo montuojami į beveik užbaigtą lėktuvą, nes nebuvo sukurtas tinkamas variklio tipas. Tai pasmerkė projektą ir orlaivis buvo išardytas.

Bartini bandė įkvėpti VVA-14 naujos gyvybės, paversdamas ekranoplanu – tokio tipo orlaiviu, kuris naudoja ekrano efektą. Tai yra orlaivių tipas, kuris sklendžia naudodamasis ekrano efektu, t.y. sparno keliamosios galios padidėjimu, kai lėktuvas skrieja neaukštai virš žemės ar vandens paviršiaus išnaudojant tam tikrą oro pagalvės efektą. Bandymai, atlikti iškart po Bartini mirties, pademonstravo tokių orlaivių kūrimo potencialą, todėl SSRS tapo neabejotina šios srities lydere.

Tačiau nepaisant šio pasiekimo, projektas žlugo.

„Manau, kad sovietų kariškiai labai greitai suprato, kad VVA-14, kaip priešpovandeninio lėktuvo, efektyvumas būtų buvęs menkas. Jis galėjo gabenti tik labai nedaug raketų, o techniniai iššūkiai kuriant tokią neįprastą transporto priemonę buvo labai dideli. Galų gale kariuomenė pasikliovė įprastesniais orlaiviais“, – sako Sovenko.

Projektą nutraukus, originalus prototipas barža buvo perkeltas iš Taganrogo pietų Rusijoje, kur jis buvo pastatytas ir išbandytas, į mažą miestelį Lytkarino netoli Maskvos. Iškrautas į sausumą, jis buvo paliktas be priežiūros ir iš dalies sunaikintas bei išmontuotas.

Vėliau sraigtasparniu nugabentas į netoliese esantį Moniną Centriniame oro pajėgų muziejuje, kur smarkiai apgadintas orlaivis tebėra iki šiol.

„Iš tiesų, kai kurie originalaus prototipo fragmentai Monine stovi jau 33 metus, metalo laužo pavidalu. Kodėl muziejaus administracija nesiima priemonių atkurti šį labai įdomų orlaivį, aš nežinau", – sako Sovenko.

Trūkstamos dalys

Centrinis oro pajėgų muziejus dažniausiai veikia po atviru dangumi, kaip ir kiti jo kolekcijoje esantys orlaiviai – didžiausi pasaulyje sovietiniai lėktuvai – VVA-14 stovėjo lauke. Paslėptas periferinėje eksponato srityje, jis akivaizdžiai neturi sparnų.

Atrodo, kad dalis jų ir lėktuvo dalys guli šalia, kaip matyti „Google“ žemėlapiuose.

Muziejaus direktorius Aleksandras Zarubetskis „CNN Travel“ patvirtino, kad trūksta kelių lėktuvo komponentų.

„2012 metais atstovai iš Taganrogo orlaivių gamyklos, kurioje buvo pastatytas VVA-14, žadėjo padėti ieškant VVA-14 atsarginių dalių, tačiau finansavimo trūkumas neleido šių norų įgyvendinti“, – sakė jis.

Jis priduria, kad jei būtų užtikrintas finansavimas, restauravimas kainuotų apie 1,2 mln. USD.

The Bartini Beriev VVA-14 at the Central Air Force Museum, Monino Airfield. Russia. pic.twitter.com/5vBLZTTrZ0

— PJ de Jong (PJ) (@jong_pj) June 11, 2015

Jei VVA-14 būtų pilnai sukomplektuotas ir išbandytas, sako Sovenko, tai būtų buvęs tikrai unikalus orlaivis.

„Jis galėjo pakilti ir leistis tiek horizontaliai, tiek vertikaliai, ir ant žemės, ir ant vandens. Galėjo ilgai išlikti vandenyje kaip laivas ir vykdyti priešvandeninį karą. Ir, žinoma, galėjo skristi kaip įprastas lėktuvas“, – sako jis.

„Šis universalumas buvo pati neįprasčiausia ir išskirtinė savybė. Tačiau VVA-14 niekada iš tikrųjų neišnaudojo viso savo potencialo“.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

CNN Travel

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (1)