Šansas vienas iš milijardo – kas neleidžia branduoliniams ginklams netyčia sprogti? (Video) (1)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Apsaugos priemonės
„Šiuolaikiniai branduoliniai ginklai turi vadinamąsias naudojimo kontrolės priemones, kurios apsaugo nuo nepageidaujamo jų sprogimo“, – sakė Bleekas. „Pavyzdžiui, raketos kovinė galvutė turi patirti tam tikras sąlygas, kad galėtų tapti aktyvi, kad ji negalėtų – arba bent jau labai mažai tikėtina, kad galėtų – sprogti savo šachtoje arba povandeniniame laive“.
Be to, šiuolaikiniai branduoliniai ginklai buvo kruopščiai sukurti siekiant užtikrinti, kad kai jie neaktyvūs, medžiagos, kurias reikia sujungti, kad būtų sukurtas branduolinis sprogimas, būtų laikomos atskirai. Branduoliniame ginkle naudojami net šeši saugos įtaisai, siekiant užtikrinti, kad neįvyktų netyčinis detonavimas. Kai kurie iš šių saugos įtaisų, pvz., inerciniai jungikliai (kurie suveikia smūgio ar vibracijos atveju) arba akselerometrai (matuojantys konstrukcijos judesio vibraciją arba pagreitį), leis įjungti apsaugą tik tada, kai jie bus veikiami labai specifinių pagreičių ar vibracijų per tam tikrą laikotarpį.
Tuo tarpu pati branduolinė medžiaga taip pat turi apsaugos priemonę. „Branduoliniuose ginkluose yra tam tikras kiekis labai prisodrinto urano arba plutonio – jei turite pakankamai šios medžiagos pakankamai mažame tūryje (vadinamoji „kritinė masė“), ji automatiškai sprogs branduolinės reakcijos metu“, – sako Markas Bellas, Minesotos universiteto politikos mokslų docentas.
Kad branduolinis ginklas detonuotų, reikia imtis tyčinių veiksmų, kad medžiaga būtų sujungta. Paprastai tai daroma vienu iš dviejų būdų. Vienas iš būdų, naudojamų vadinamuosiuose ginklo tipo įrenginiuose, yra „iššauti vieną labai prisodrinto urano gabalą į kitą labai prisodrinto urano gabalą“, kad abu gabalai kartu sudarytų „kritinę masę“ ir sukeltų sprogimą. Tai yra paprasčiausias branduolinio ginklo tipas ir bomba, kurią JAV naudojo Hirošimoje Antrojo pasaulinio karo metais.
„Dručkio“ branduolinis užtaisas buvo ne iš urano, o iš plutonio. Tokio tipo bombose įprastinė sprogstamoji medžiaga, sudėta aplink radioaktyvias medžiagas, sprogsta ir suspaudžia pastarąsias iki prasideda grandininė reakcija. Tokio tipo bombą JAV naudojo Nagasakyje.
Sprendimas
Nors būtina nustatyti priemones, užtikrinančias, kad branduolinis ginklas nesprogtų savaime, dėl kitų priežasčių reikia skirti daugiau laiko ir apmąstymų.
„Dažniausiai labiau svarbu užkirsti kelią neteisėtam naudojimui, vagystėms ir pan., o ne užkirsti netyčinį sprogimą“, - sakė Bellas.
„Paprastam žmogui būtų sunku susprogdinti branduolinį ginklą“, – pridūrė Bellas. „Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose yra įtaisų, vadinamų „Permissive Action Links“ (PAL), įmontuotų į branduolinius ginklus, dėl kurių bet kam be atitinkamų įgaliojimų ar kodų labai sunku apginkluoti ar paleisti branduolinį ginklą.
Tačiau ir Bellas, ir Bleekas atkreipė dėmesį, kad kai kurie žmonės turi daug daugiau branduolinės galios savo rankose nei kiti.
„Mano nuomone, atsitiktinis arba neteisėtas branduolinės energijos panaudojimas yra daug mažiau tikėtinas nei tyčinis, bet neapgalvotas panaudojimas“, - sakė Bellas. „Iš esmės nėra jokių patikrinimų ir atsvarų, kurie neleistų, pavyzdžiui, JAV prezidentui įsakyti paleisti branduolinius ginklus. Tiesą sakant, visa sistema iš esmės sukurta siekiant užtikrinti, kad jie galėtų tai padaryti. Tai yra kas mane neramina kur kas labiau nei nerimas dėl avarijų ar spontaniškai sprogstančių branduolinių ginklų“.
