Kinija ne vienintelė – kokius šnipinėjimo balionus turi Rusija? Skelbiama, kad juos jau panaudojo Ukrainoje (Foto) ()
Virš Kijevo buvo pastebėti šeši Rusijos oro balionai, o dauguma jų buvo numušti po oro gynybos įsikišimo, trečiadienį (vasario 15 d.) pranešė Ukrainos sostinės karinė administracija. O kokius balionus turi Rusija?
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Sovietų Sąjungoje buvo labai populiarūs aerostatai, įskaitant bevariklius balionus, bet vėliau jie beveik visiškai išnyko. Tačiau prasidėjus Šaltajam karui, sovietų stebėjimo balionai sugrįžo. Šiuolaikinėje Rusijos kariuomenėje tokių oro balionų niša išlieka ribota, bet šnipinėjimo balionai vėl sulaukė pasaulio dėmesio, todėl gali būti, kad jie gali tapti platesnio atgimimo dalimi.
Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio tūkstančiai oro balionų dreifavo virš Varšuvos pakto šalių, kurie buvo paleisti iš Vakarų; daugelis jų skrido į Sovietų Sąjungos teritoriją. Tai buvo postūmis sukurti specialių oro balionus perimančių orlaivių seriją, apie kurią plačiau galite paskaityti čia.
Tačiau tai taip pat paskatino sovietus pradėti kurti savo karinius balionus. Atitinkamai, 1956 m. buvo įkurtas OKB-424 projektavimo biuras, taip pat žinomas kaip Dolgoprudny automatikos projektavimo biuras (DKBA), ypač siekiant sukurti naujus karinius aerostatus.
Pirmoji OKB-424 užduotis buvo nukopijuoti į sovietų teritoriją nukritusį JAV fotožvalgybos balioną. Per ateinančius 60 metų DKBA pagamino apie 20 rūšių laisvai plaukiojančių balionų modelių, kurių tūris svyravo nuo 325 m3 iki 3,4 mln. m3, ir kurių kiekvienas galėjo gabenti įvairią misijų įrangą. Didžiausia iš jų buvo septintojo dešimtmečio „Ukolka“ balionų serija, kurios talpa buvo apie 3,4 mln. m3 ir galinti pakelti 300 kg naudingąjį krovinį net į 45 000 m aukštį.
Kam kariškiai naudoja balionus?
|
Sovietams grįžus prie didelio masto karinių oro balionų naudojimo Šaltojo karo metais, dėl skirtingų misijų išryškėjo keletas pagrindinių tipų, o kai kurie iš jų naudojami iki šiol.
Du koviniai oro balionai BAB-325 (Boyevoi Aerostat, Blizhniy; kovinis aerostatas, trumpojo nuotolio) ir BAD-3500 (Dalniy, tolimojo nuotolio; skaičiai rodo baliono gaubto tūrį kubiniais metrais) buvo pristatyti 1960 m., ginkluoti padegamomis bombomis. Mažesnis iš jų nešė 100 kg bombų, didesnis – net 1200 kg bombų. Balionai BAB-325 ir BAD-3500 buvo masiškai gaminami Rostovo prie Dono sraigtasparnių gamykloje, šiandieninėje „Rostvertol“ įmonėje.
Ypač plačiai buvo naudojami fotožvalgybiniai balionai AF-3 (Aerostat Fotorazverdchik). Jie veikė „bumerango principu“. Nufotografavęs balionas grįžo į savo teritoriją, naudodamas įvairius oro srautus skirtinguose aukščiuose.
Pirmasis agitacinis balionas arba AG-1 (Agitatsionnyi) nešė iki 5 kg propagandinių lapelių ir barstė juos iki 400 km atstumu. Vėlesnis AG-6M, kuris vis dar naudojamas, turi strateginį diapazoną; jis gali pristatyti 120 000 lankstinukų (iš viso sveriančių 200 kg), įveikti beveik 16 000 km atstumą ir išsklaidyti juos iš 5000 m aukščio, apimant apie 130 km2 plotą.
Panašios konstrukcijos kaip agitaciniai balionai, bet turi skirtingą naudingą apkrovą, yra ARP (Aerostat Radio-Pomekh) radijo trikdžių balionai, kurie numeta metalo drožles – radarus atspindinčios medžiagos ryšulius, galinčius apakinti ir suklaidinti radarus ir jų operatorius. Taip pat vis dar naudojamas balionas, kuriame derinamos trukdymo ir agitacinės funkcijos, ARP-AGM, kuris gali pristatyti 100 kg metalo drožles arba propagandinius lankstinukus iki 1000 km atstumo.
Kita šių balionų paskirtis – kaip taikiniai pratybų metu arba kaip masalas konfliktų metu. Sovietiniai oro balionai pirmą kartą buvo naudojami kaip didelio aukščio taikiniai oro gynybos pratybose 1961 m. Šiuo metu oro gynybos artilerijos ir priešlėktuvinių raketų pratybose naudojami maži Au-23 oro balionai-taikiniai. Po balionu pakabinti įvairaus radaro skerspjūvio kampiniai atšvaitai, imituojantys įvairius orlaivius.
Neseniai iš Ukrainos pasirodė pranešimų, kad konflikte naudojami rusiški balionai su radiolokaciniais atšvaitais, kuriais siekiama suklaidinti Ukrainos radarų sistemas. Ukrainos ginkluotosios pajėgos teigė, kad keli šie oro balionai buvo numušti prieš Rusijos valdomų Irano tiekiamų „Shahed“ tipo kamikadzės bepiločių orlaivių ataką.
Tarpžemyniniai balionai
Nuo septintojo dešimtmečio DKBA sukūrė du didelius oro balionus kariuomenei, kurie vis dar naudojami ir šiandien. Abu gali gabenti įvairaus tipo naudingus krovinius: padegamąsias bombas, drožles, radijo ir radiacinės žvalgybos įrangą, taikinių imitatorius, propagandinę medžiagą ir kt. Mažesnis yra AN-S, kur AN reiškia Aerostat Nositel (krovinis arestatas), o S reiškia Srednevysotnyi, vidutinio aukščio; jis gali dreifuoti septynias dienas 9000–12 000 m aukštyje. Devintajame dešimtmetyje buvo pradėta eksploatuoti modernizuota AN-S1 versija.
Didesnis balionas yra AN-V (Vysotnyiui, didelio aukščio), kuris gali dreifuoti 30 000 m ar dar didesniame aukštyje. Vėliau buvo sukurtos susijusios AN-V1, AN-V1A, AN-V1B ir AN-VM versijos. Paskutinis iš jų yra didžiausias šiuo metu Rusijoje naudojamas karinis balionas.
Kitas stratosferinis kovinis balionas yra VAL-120, tačiau jo ryšys su AN-S ir AN-V nėra visiškai aiškus. Nors jo charakteristikos yra artimos AN-V/VM charakteristikoms, tai yra atskiras projektas. VAL-120 MBA (Vysotnyi Aerostat Laboratoriya didelio aukščio laboratorinis aerostatas; MBA reiškia Mezhkontinentalnyi Boyevoi Aerostat, interkontinentinis kovinis balionas) buvo sukurtas septintojo dešimtmečio viduryje; modernizuotas VAL-120M buvo gaminamas dideliais kiekiais iki 1990-ųjų pradžios.
Šiek tiek stebėtina, kad pagrindinė VAL-120 MBA karinė užduotis buvo numesti padegamąsias bombas JAV teritorijoje; šiuo tikslu oro balionų spiečius turėjo pakilti iš Kamčiatkos pusiasalio Rusijos Tolimuosiuose Rytuose ir skristi į rytus.
Tęsinys kitame puslapyje:
Prieš keletą metų oficialūs VAL duomenys skelbė apie 130 000 m3 baliono tūrį, o tai taip pat atitinka duomenis apie VAL-120 MBA iš karinio centro Volske. Tačiau DKBA svetainėje dabar pateikiamas kitoks skaičius – 180 000 m3, nors visos kitos charakteristikos išlieka nepakitusios.
Pagal dabartinę teksto versiją DKBA svetainėje, VAL balionas turi būti naudojamas vandens zonoms, valstybių sienoms, greitkeliams, gyvenamiesiems sektoriams, žemės ūkiui ir miškininkystei, sporto, socialiniams ir pramoginiams renginiams stebėti, taip pat reklaminei veiklai. Ankstesnėje svetainės versijoje, be kosminių tyrimų ir nanopalydovų paleidimo į žemas orbitas, taip pat buvo paminėta signalo žvalgyba, trukdymas, ir kiti tikslai. Bombų gabenimas nebuvo įtrauktas į sąrašą, bet tikriausiai pateko į „kita“ kategoriją.
Kaip veikia balionas?
Kariuomenėje naudojami dideli bevarikliai balionai yra pagaminti iš plonos, maždaug 20–40 mikronų storio polietileno plėvelės, ir, žinoma, yra vienkartiniai. Balionas laikomas suvyniotas. Prieš pat paleidimą jis užpildomas grynu vandeniliu sunkvežimyje sumontuotu generatoriumi. Kilimui balionas pripučiamas tik iš dalies – vos keli procentai visos talpos. Didėjant aukščiui dujos plečiasi ir palaipsniui užpildo visą gaubtą.
Dar tuščia baliono apvalkalo dalis tvirtinama spaustukais, kurie gaubtui išsipučiant po vieną nukrenta. Užsegimai išlaiko balioną susuktą, todėl balioną galima pripūsti pučiant stipriam vėjui. Balionas pakyla iki nustatyto aukščio, numesdamas dalį savo balasto.
Po pačiu balionu, ant rėmo, yra konteineriai, ant kurių pakabinama oro baliono skrydžio valdymo įranga, ryšio įranga, krovinys ir balastas. Pavyzdžiui, VAL oro balionui naudojama valdymo sistema „Albatros“, kuri pagal tam tikrą programą arba pagal komandą iš antžeminio valdymo stoties įjungia atitinkamą misijos įrangą, duoda komandą mesti naudingąjį krovinį (nuo propagandinių lapelių iki bombų), arba duodama komanda numesti misijos įrangą (pvz., žvalgybos įrangą) parašiutu ir kt.
Bevariklis balionas neturi nei variklio, nei jokių vairų. Vienintelis būdas nukreipti oro baliono skrydį yra pakeisti aukštį taip, kad pasiektų oro srovę, kuri nuneš balioną reikiama kryptimi. Laikui bėgant dėl nedidelių nuotėkių balionas susitraukia ir leidžiasi žemyn. Jei reikia padidinti skrydžio aukštį, atitinkama balasto dalis automatiškai išmetama elektromagnetiniais vožtuvais. Pavyzdžiui, VAL balionas turi keturis konteinerius su 100 kg balasto. Teisingai naudojant oro sroves, aerostatas gali grįžti į savo teritoriją („bumerango“ režimas).
Kur yra Rusijos dislokuoti kariniai balionai?
1957 m. sovietų oro pajėgų struktūroje buvo įkurta Aeronautikos tarnyba, arba Vozdukhoplavatelnaja Služba. Tais pačiais metais Volske netoli Saratovo buvo įkurtas Aeronautikos mokslinių tyrimų centras. Laikui bėgant centro Volske apimtis buvo sumažinta. Šiuo metu jis žinomas kaip 13-asis aeronautikos bandymų centras ir yra Rusijos Federacijos gynybos ministerijos 929-ojo valstybinio skrydžių bandymų centro Achtubinske dalis.
Sovietmečiu oro pajėgose buvo nepriklausomos aeronautikos eskadrilės, atsakingos už oro balionus. Paskutiniuoju Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpiu jų buvo septynios ar aštuonios, išsibarsčiusios po visą šalį. Įdomu tai, kad viena iš šių eskadrilių buvo dislokuota netoli Odesos Ukrainoje; iki šios dienos ten saugomi balionai AN-V1, AN-S1 ir ARP-AGM bei pririšami aerostatai AZ-55, nors jų būklė nežinoma.
Dabartinėje Rusijos ginkluotųjų pajėgų struktūroje aerostatus valdo tik du padaliniai – 13-asis VIT Volske ir tarnybinis postas Kliučių oro bazėje Kamčiatkoje.
Nors Volskas yra giliai Europinėje Rusijoje, oro balionų vienetas Kamčiatkoje yra reikšmingas, nes jo bazė yra tik maždaug 2000 km nuo Aliaskos. Tai rodo, kad jos vaidmuo apima galimas šnipinėjimo misijas JAV oro erdvėje arba aplink ją.
Nors pastarąją savaitę dėmesys buvo sutelktas į Kinijos stebėjimo balionus, nereikėtų pamiršti, kad kita potenciali priešiška tauta taip pat turi tokių pačių stebėjimo priemonių. Be to, žinoma, kad šie daliniai atlieka oro balionų paleidimą, todėl ateityje neturėtų būti atmestas Rusijos oro balionų įsiveržimas į Šiaurės Amerikos oro erdvę.
