„Amerikos balso“ žurnalistas Danilo Galperovichius ekonomisto Sergejaus Aleksašenko paklausė: jei žlugo sovietinė ekonomika, kodėl tas pats negali ištikti putiniškosios?

＜⋯＞

— Jeigu dėmesį atkreiptume ne į praėjusius karo metus, įvestas sankcijas, ir taip toliau, o į ateitį, tai artimiausiais metais lėtai prastės rusų gyvenimo lygis, tačiau ne taip, kad sukeltų politinius pokyčius. Ar yra koks nors faktorius, galintis pakeisti situaciją iš lėtai šliaužiančios, paliekančios Rusiją vis toliau ekonominio vystymosi užnugaryje, į griūvančią, kaip buvo SSRS, kai 1987 metai dar buvo kupini sociopolitinio optimizmo – perestroika, glasnost ir pan., – o po keturių metų, būtent todėl, kad politika kartu su politika ėmė byrėti, šalies nebeliko.

— Danila, padalinsiu klausimą į dvi dalis. Pirma, tokios ekonominės katastrofos, kokia įvyko SSRS pabaigoje, negali būti, nes sovietų ekonomika buvo planinė, o tai reiškia, kad jos pusiausvyra buvo palaikoma valdininkų sprendimais. Ir tam tikrą laiką šią pusiausvyrą pavyko palaikyti, tačiau būtent tada, 1986-1987 metais įvyko keletas įvykių, priimti keli sprendimai – tai ir karas Afganistane, ir Černobylis, ir sausasis įstatymas, ir valstybinių įstaigų įstatymas – kuris atliko labai svarbų ekonomikos destabilizavimo vaidmenį. To rezultatas – dešinė ranka nežinojo, ką daro kairė ir sistemos pusiausvyra sutriko. Valdininkai nebespėjo,kaip sakoma, keisti sprendimų. Juo labiau, kad norint grąžinti sistemos pusiausvyrą, reikia keisti kai kurių prekių kainas. O politinė pozicija – taip pat ir Michailo Sergejevičiaus Gorabačiovo – buvo kainų kaip galima ilgiau nejudinti. Galiausiai disbalanso lygis viršijo visas leistinas ribas ir 1991 metais įvyko tikra ekonominė katastrofa. Ir tai, ką matėme 1992-ųjų metų sausį, buvo tos, ankstesnius du metus vykdytos, politinės politikos pasekmė. Tačiau pagrindiniu politinių pokyčių faktoriumi tapo ne ekonomika, o politiniai procesai. Visų pirma, Jelcino ir Gorbačiovo kova, Baltijos šalių pasitraukimas iš SSRS sudėties, sąjunginiam biudžetui lėšas pervesti nustojusių sovietinių respublikų suverenitetų paradas. Vienu žodžiu, politinio elito skilimas tapo pokyčių faktoriumi. Ir, kaip sakoma, paskutinę vinį į SSRS karstą įkalė GKČP, pabandęs perimti valdžią į savo rankas, tačiau nepajėgęs. Jie paprasčiausiai nesuprato, ką reikia daryti. Gorbačiovą trims dienoms nuo valdžios nušalino, o ką daryti toliau, jie nežinojo.

Todėl, vertindamas dabartinę situaciją, užtikrintai sakau, kad, nepaisant to, kaip vertiname Putino ekonomiką, jos pagrindas yra rinkos principai, tai yra, kainas nustato rinka ir jos laisvai kinta. Ir tai reiškia, kad bet koks disbalansas bus taisomas kainų pokyčiais. Yra nedidelis kainų segmentas, kurį reguliuoja ir kontroliuoja vyriausybė, tačiau bendrai, kainos Rusijoje laisvos ir tai yra pagrindinis sistemos pusiausvyros išlaikymo faktorius. Todėl tokio disbalanso, koks buvo SSRS, būti negali. Net jeigu kas nors visai dings, pavyzdžiui, iPhone'ai, juos įveš paraleliniu importu, juoduoju importu, lagaminais. Kainuos jie tris kartus brangiau, keturis kartus brangiau, penkis kartus brangiau… Tačiau jų bus. Jei paklausa išliks, jie gulės parduotuvių lentynose visiškai beprotiškomis kainomis. O vieninteliu politinių pokyčių trigeriu yra elito skilimas. Dabartinėje situacijoje, kai Putinas valdžioje ir jo veiklos rezultatus didelė dalis elito vertina kaip katastrofiškus, skilimas turėtų įvykti ateities klausimu – kur eiti. Ne kaip dalintis pinigus – dėl šito jie susitars, – o klausimas, kur eiti toliau, kaip eiti, su kuo, ateities klausimas, iš tikrųjų ir skaldo elitą. Tai yra, arba didžioji elito dalis priešpastato save Putinui, ir vienaip ar kitaip jį nušalina nuo valdžios, arba Putinas nustoja egzistuoti fiziškai – visi mes žmonės, visi mes mirtingi. Todėl man atrodo, kad lyginti šią situaciją su SSRS pabaiga absoliučiai nekorektiška.

— Sakote, kad karo metu didžioji dalis BVP dalis yra karinė ir iš karto sunaikinama. Visgi, kiek tai gali Rusiją pastūmėti į SSRS situaciją, kai dėl viršininkų idėjų ekonomika tapo taip orientuota į karinę sritį, kad žmonės tai pajuto labai giliai.

— Danila, pakartosiu, kad negalima brėžti paralelių tarp Rusijos ir SSRS ekonomikų, jos iš principo skiriasi, ir tie dėsningumai, kurie veikė SSRS, dabar Rusijoje nebeveikia. Ekonomikos pervedimas į karinę būseną, akivaizdu, Rusijos ekonomiką veikia, tačiau, tarkime taip, nekatastrofiškai. Šis poveikis bus tuo stipresnis, kuo ilgiau tęsis karas.

Anksčiau klausėte apie bedarbystę. Formaliai Rusijoje bedarbystės nėra, tačiau jeigu paskaičiuosite, kad 320 tūkstančių mobilizavo į armiją, dar 400, o gal ir 500 tūkstančių išvyko, štai ir 700 tūkstančių darbingų žmonių. O dar 400 000 išvažiavo per rudens mobilizacijos bangą, dar per pavasario šaukimą, štai ir milijonas. Milijonas pasitraukė iš darbo jėgos. Milijonas – 1,5％šalies darbo jėgos. Tai reiškia, kad ekonomikoje atsilaisvino 1,5％ darbo vietų. Galima ginčytis, kokia dalis dirba savarankiškai, kokia dalis direktoriai, kokia – vadybininkai, kokia dalis samdomi darbuotojai, tačiau gerai suprantame, kad iš darbo rinkos staiga dingus 1,5％ darbo jėgos, tikėtis nedarbo augimo sunku. Juo labiau, kad ekonomika nusmuko ne taip stipriai. Paskui ekonomika persikreipia – gynybos įmonės dirba trimis pamainomis, gauna daugiau pinigų, pasirengusios mokėti didesnius užmokesčius, ir bazinių mašinų gamybos specialybių darbuotojai – šaltkalviai, tekintojai, frezuotojai – nėra lojalūs savo darbdaviui, kur daugiau moka, ten jie ir eina. Ir suprantame, kad Sankt Peterburge, Jekaterinburge, Novosibirske, visur, kur yra stambios karinių ir civilinių mašinų gamybos įmonės, gynybos įmonės darbo jėgą pertrauks sau. O tai reiškia, kad civilinėse įmonėse jų aiškiai trūks, ir nebus iš kur jų gauti, nes jie migruoja. Toliau galima svarstyti, milijono išvykusių – mobilizuotieji gal ne taip, tačiau dauguma iš tų 700 tūkstančių išvykusių iš Rusijos, yra kūrybingi žmonės, kuriantys naujas kompanijas, naujas idėjas, – perskaičiuoti į augimo procentus neįmanoma. Tačiau jeigu žmonės pragyvens ten 5 metus, įsikurs, ras darbą, būstą, vaikus leis į darželius, mokyklas, universitetus, tikėtis, kad jie po 5 metų grįš Rusijon – ganėtinai naivu. Kai kas grįš, kai kas ne. Kam reikalai klosis gerai, tikriausiai negrįš. Tai toks ilgalaikis smūgis Rusijos ekonomikai. Jau nekalbu apie tai, kad iš tų 300-320 tūkstančių mobilizuotųjų, ir trijų šimtų tūkstančių kontraktinės armijos, 100 tūkstančių žuvo Ukrainoje, ką gi, tai irgi darbo jėgos nuostoliai. Apibendrinant, jei Rusijoje politinis režimas nepasikeis, Putinas vers tuos 100 tūkstančių žuvusiųjų pakeisti, paimti iš civilinės ekonomikos tūkstančius darbingų vyrų. Tokie procesai veikia ekonomiką, tačiau sakyti, kad galima juos dabar pat įvertinti statistiškai, būtų netiesa.

＜⋯＞