Incidentas neprivertė Si atšaukti vizito į Maskvą, tačiau nemenku šaukštu deguto jo derybose su Putinu tapo

Maskvoje užbaigtas derybas su Kinijos lyderiu Si Dzinpingu Vladimiras Putinas pavadino „sėkmingomis“. Tiesą sakant, nieko kito tikėtis nebuvo įmanoma. Gi nepavadinsi lig dangaus išpiarinto susitikimo su KLR vadovu žlugusiu ar jokiu. Tuo tarpu jo rezultatai Kremliui būtent tokie, t.y., jokie. Geriausiu atveju juos galima pavadinti ganėtinai kukliais.

Tiesiog priminsiu, kad, kaip susitikime su KLR vadovu sakė pasak pats Putinas, 2022 metais Rusijos ir Kinijos prekių apyvarta buvo $185 mlrd. dolerių. O jau kitą dieną derybose su Si, RF vyriausybės vadovas Michailas Mišustinas pareiškė, kad 2023 metais prekių apyvarta tarp šių šalių turi pasiekti $200 mlrd. Nieko nepasakysi, ambicingi planai.

Pagrindinis taip ilgai laukto Kinijos lyderio vizito į Maskvą rezultatas yra tai, kad jokios strateginės sąjungos tarp Rusijos ir Kinijos Putinui sukurti nepavyko. Jis gali kiek tinkamas svajoti apie tokią sąjungą, tačiau — deja ir ach.

Šis Si vizitas iš tiesų tapo gestu ne į Maskvos pusę, o, visų pirma, Vašingtono pusėn. Pekinas aiškiai norėjo pranešti Amerikai, kad mes, girdi, žmonės sąmoningi ir linkę bendradarbiauti, tačiau jeigu pernelyg suspausite — tai, aure, kokį draugą turime. Ir spendžiant iš Si Dzinpingo kelionės į Maskvą rezultatų, tai ir buvo pagrindinis jos tikslas.

Kokius Rusijos ir Kinijos derybų rezultatus paminėti verta? Jose, kaip žinia, svarstytas ganėtinai nekonkretus ir Ukrainai visiškai nepriimtinas Kinijos (pažymėtina, ne Rusijos) taikaus sureguliavimo planas. Ukrainai jis nepriimtinas dėl akivaizdžių priežasčių. Žinoma, jis už taiką ir draugystę, bet jame nenumatomas okupuotų Ukrainos teritorijų išlaisvinimas.

Kaip žinia, mažiau, nei prieš dvi savaites iki Si Dzinpingo vizito į Maskvą, pagrindiniai konkurentai ir nesutaikomi priešininkai Persijos įlankos regione, Iranas ir Saudo Arabija, aktyviai tarpininkaujant Pekinui, atkūrė diplomatinius santykius. Si gali puikuotis didžiausio planetos taikdario laurais, tačiau pikti liežuviai primena, kad sauditai ir iraniečiai derėtis dėl santykių atkūrimo pradėjo dar 2021 metais Irake, paskui tęsė jas 2022 metais Omane ir tik finalinis derybų akordas nuskambėjo Kinijoje.

Šiaip ar taip, tačiau, kaip ir Kinijos tarpininkavimo Irano ir SA derybose atveju (šios dvi šalys — pagrindinės naftos tiekėjos Kinijos rinkai), kaip bandydamas užgesinti Rusijos ir Ukrainos karą, kaip ir visus pastaruosius 40 metų, Pekinas veikia itin pragmatiškai, vadovaudamasis išskirtinai savo interesais.

Si vizitas į Maskvą laikytas valstybiniu ir buvo organizuotas aukšiausiu protokolo lygiu, tačiau Kremliaus senbuvis Andrejus Kolesnikovas pastebėjo, kad Kinijos delegacija buvo gan negausi: „Kinai, įprastai atvykstantys tuntais, šį kartą, „Kommersant“ duomenimis, neišnaudojo ir taip mažos savo kvotos“.

Rytuose bendrai, ir Kinijoje ypatingai, didelė reikšmė suteikiama simboliniams gestams.

Neatmestina, kad Kinijos delegaciją KLR vadovas nutarė paskutiniu momentu, kai atėjo informacija apie Centrinės Afrikos respublikoje aukso kasykloje dirbusius ir vagneriečių nužudytus devynis ir sužalotus du kinus.

Tiesa, glaudžiai su Maskva ir jos PKK „Wagner“ bendradarbiaujanti CAR vadovybė, kaip mat šio nusikaltimo įvykdymu apkaltino Patriotų koalicijos už permainas (PKP) sukilėlius. Tačiau PKP pareiškė su tuo niekaip nesusijusi, pabrėždami, kad tokiais reikalais neužsiima ir, girdi,tik grobia kinus kad gautų išpirką. Be to, PKP sakė, kad per aukso kasyklos šturmą žuvusių kinų darbuotojų kūnus į šalies sostinę Bangi atgabeno kaip tik vagneriečiai.

Incidentas neprivertė Si atšaukti vizito į Maskvą bent jau dėl formalių priežasčių — dar netgi nebuvo pradėtas jo tyrimas. Tačiau derybose su Putinu jis neabejotinai tapo dideliu šauktu deguto.

Įdomi detalė. Provalstybinė Rusijos žiniasklaida apie šį rezonansinį nusikaltimą CAR lig šiol sutartinai tyli. Ne tik vagneriečių dalyvavimas jame nėra paneigiamas ar patvirtinamas — apie jį nerašoma visiškai, kas irgi kelia tam tikras mintis.

Kaip Putinas šią problemą rengiasi išspręsti su Si Dzinpingasu — didelis klausimas. Galima būti tikriems tik, kad savo opričnininkų jis neišduos. It tai irgi nepadės jo taip geidžiamam bendradarbiavimui su Kinija. Kaip bebūtų, lig šiol nežinomas nė vienas atvejis, kad vagneriečiai už kokius nors, kad ir baisiausius, karo nusikaltimus, būtų patraukti teisman. Užtenka prisiminti, kad šios PKK nariai, kaltindami žmogų priklausomybe Islamo valstybei, vaizdo įraše kankinę ir paskui nupjovę jam galvą Sirijoje, už tai nebuvo kaip nors nubausti. Niekas iš vagneriečių nebuvo patrauktas atsakomybėn ir už kitus nusikaltimus, pavyzdžiui, toje pačioje Ukrainoje.

Žinant Putino stilių ir bendravimo manierą, galima spėti, kad jis, kaip įprasta, Si pasakė, kad „tai ne mes“, o paskui pažadėjo atlikti išsamų tyrimą, tikėdamasis, kaip visada, viską sutvarkyti tyliai.

Tačiau reikalas ne vien incidentas CAR, kuris, žinoma, smarkiai sugadino derybų Maskvoje atmosferą. Jis pats savaime tapo gerokai rimtesnių Rusijos ir Kinijos santykių problemų pasireiškimu.

Reikalas tas, kad per paskutinius 45 metų Kinija, išmintingai vadovaujama savo „komunistų“ (labiausiai pagal pavadinimą) partijos, tapo stambiausiu imperialistiniu plėšrūnu. Per tuos dešimtmečius KLR ekonomika sparčiai nužingsniavo nuo kareivinių socializmo iki smulkiaprekinės kapitalistinės gamybos, o paskui ir iki naujo globalaus monopolizmo. Dabar globalus kiniškas kapitalas, kaip Markso ir Engelso laikais, kuria „nuolat augantį produktų pardavimo poreikį“ ir „gainioja /savo/ buržuaziją po visą Žemės rutulį“.

Po Deng Siaopingo reformų Kinijos ekonomika labai greitai iš įprastos kapitalistinės tapo klasikine imperialistine, kaip ją XX amžiaus pradžioje aprašė anglų ekonomistas J. A. Hobsonas, pirmasis panaudojęs patį imperializmo terminą, ir jo austras kolega Rudolfas Hilferdingas. Remdamasis jų tyrimais, šią temą savo garsiajame veikale „Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija“ išvystė ir Vladimiras Uljanovas–Leninas. Svarbiausiais ekonominiais imperializmo požymiais Leninas įvardina supermonopolizmą ir kapitalo išvežimą, o ne klasikiniame kapitalizme vyraujantį prekių išvežimą. Šie požymiai, ir, visų pirma, kapitalo išvežimas į menkai išsivysčiusias šalis, idealiai atspindi ir dabartinį Kinijos ekonomikos modelį, ir Rusijos. Tik tiek, kad jų mastai ir galimybės nesulyginamos: dabar Rusija — mažiau, nei 2% pasaulio BVP, o Kinija — ~20%.

Dabar sunku rasti vietą mūsų planetoje, kur savo prekėmis ir investicijomis nesistengtų įsiskverbti šiuolaikinis kiniškas kapitalas. Jei pagrindiniu pigių kiniškų prekių vartotoju tapo JAV ir mažesniu lygiu ES, tai pagrindine kiniškų investicijų vieta tapo Afrika.

Juodasis kontinentas, aiškus daiktas, domina ne tik Pekiną. Ir Kinijos, ir europiečių, o dabar ir Rusijos, dėmesį lemia du pagrindiniai faktoriai — milžiniški gamtos ištekliai — nafta, dujos, auksas, deimantai, o taip pat dar vienas itin svarbus resursas, kurio ten kol kas perteklius — pigi darbo jėga.

Pažymėtina, kad Kinijos ekonomikos „stebuklas“ ilgai egzistavo būtent dėl šio, darančio įtaką visų kitų prekių savikainai, ištekliaus pigumo. Tačiau per pastaruosius 10 metų darbo jėga Kinijoje smarkiai pabrango. Užteks paminėti, kad ir minimali, ir vidutinė alga KLR jau didesnė, nei RF. Dėl to verslūs Padangijos atstovai pradėjo aktyviai investuoti į Afriką, kur dabar Kinijos kapitalo dalis jau labai rimta. Dėl to nesunku atspėti, kad Rusijos bandymų ten sugrįžti, padedant vagneriečiams, kinai nepakęs.

Tuo tarpu Putinas pastaraisiais metais taip pat aktyviai lenda į Afriką, kaip įprasta, itin beceremoniškai. 2023 metų liepą yra numatytas jau antras Rusijos-Afrikos vadovų susitikimas. Pirmasis toks susitikimas įvyko 2019 metų spalį Sočyje. Rusija iš Afrikos nori gauti lygiai tą patį, ką ir kinai — natūralius išteklius ir pigią darbo jėgą.

Tik bėda, kad kinai visur, kur atsiduria — ar Lotynų Amerikoje, ar Juodajame kontinente, atsineša dideles investicijas. Rusija, neturinti tiek lėšų, kiek Kinija, geriausiu atveju siūlo pasenusius ginklus, o taip pat specifines „paslaugas“ savo samdinių, kurie, kaip eilinį kartą rodo įvykiai CAR aukso kasykloje, objektus ne tik – ir netgi ne tiek – saugo, kiek juos „nugręžia“…

Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad Rusija ir Kinija Afrikoje ne sąjungininkai, o konkurentai. Incidentas CAR aukso kasykloje — tik pirmasis jų būsimų nesutarimų šiame regione skambutis.

Žinoma, Putinas norėtų šias prieštaras kažkaip užglaistyti, įtikinti Si, kad mes, giedi, susitarsime. Tačiau to galimybė itin menka. Pekino ir Maskvos interesų susidūrimas šiame regione praktiškai neišvengiamas, nes rusiškas imperializmas Afrikoje nori lygiai to paties, ko ir kiniškas. Skiriasi tik jų ekonominis ir karinis potencialas.

Dar viena džiugi šių derybų pasekmė — Putino sutikimas pereiti prie atsiskaitymo Afrikoje juaniais. Tai yra, priklausomybė nuo dolerio, kuris visgi yra pasaulinė konvertuojama valiuta — kas, Putino nuomone, blogai, o priklausomybė nuo juanio, kurį atidžiai kontroliuoja Kinijos valdžia — nuostabu… Na, ką gi, tai irgi jo pasirinkimas.

Si išreiškė užtikrintumą Putino pergale 2024 metų rinkimuose. Kai kurie stebėtojai įvertino tai kaip chano suteiktą „auksinį ženklą“ valdyti „didžiąją kunigaikštystę“. Galima traktuoti ir taip. Tačiau faktas, kad toks Rusijos prezidentas, kaip Putinas, Kinijai neabejotinai yra naudingas.

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.