Ekonomistas Rubenas Enikolopovas apie Rusijos ekonomikos perspektyvas ir slaptas jos galimybes

Karo pradžioje ekspertai pranašavo greitą Rusijos ekonomikos krachą, netgi rašė apie produktų kortelių įvedimą. Visgi kol kas ji laikosi, nors pirmi įtrūkimai ryškėja — pavyzdžiui, auga biudžeto deficitas. Sklinda gandai apie „karo obligacijas“, vietinių atsiskaitymų perėjimą prie juanio ir tyčinį rublio silpninimą. Republic šia tema pakalbino Rusijos ekonomikos mokyklos mokslo darbuotoją, Pompeu Fabra universiteto Barselonoje profesorių Rubeną Enikolopovą

„Rusijos ekonomikos rinkos dedamoji smarkiai neįvertinta“

— Kokia dabar Rusijos ekonomikos situacija, lyginant su 2022 metų vasariu? Kodėl ji visgi nežlugo?

— Svarbu atskirti 2022 metų vasario pradžią ir galą. Lyginant su pradžia — Rusijos ekonomikai, žinoma, gerokai prasčiau. Tačiau praėjusio vasario gale lūkesčiai buvo kur kas rimtesni. Pagrindiniai faktoriai, paveikę ekonomiką šiais metais, — oficialus beprecedenčių sankcijų įvedimas, neformalus daugybės tarptautinių kompanijų pasitraukimas iš Rusijos ir įvairūs bendradarbiavimo apribojimai, o taip pat stipriai padidėjusi darbo RF rizika. Ir tuo pačiu Rusijos ekonomika per metus Rusijos ekonomika pasirodė daug geriau, nei tikėtasi. Yra kelios šio fenomeno priežastys.

Pirmoji ir svarbiausia priežastis — dėl bendro nervingumo ir neapibrėžtumo staigiai pabrango energijos ištekliai. Tuo tarpu 2022 metais rusiškų dujų ir naftos tiekimo sankcijos buvo nerimtos, bendros eksporto apimties praktiškai nepaveikė. Dėl to biudžetas susitraukė nežymiai.

Antroji priežastis — įvairios sankcijos susidūrė tarpusavyje. Trumpalaikės, pavyzdžiui, aktyvų užšaldymas, turėjo susilpninti rublį ir susilpninti Rusijos finansų sistemą. Ilgalaikės visų pirma buvo susijusios su aukštųjų technologijų produkcija. Dėl jų importas į Rusiją gerokai sumažėjo. Šis procesas buvo palankus rubliui ir finansiniam RF stabilumui, nes didžioji dalis pinigų už energijos išteklius liko ekonomikoje — už jos ribų nebuvo kam juos leisti.

Trečia priežastis — profesionalūs RF CB veiksmai. Jie ėmė kontroliuoti kapitalo judėjimą — investuotojai neteko galimybės išvesti pinigų iš Rusijos. Dėl to rublio kursas atsirišo nuo finansinės veiklos ir buvo užtikrinamas vien prekybos balansu (įvežamų ir išvežamų prekių santykiu.—Republic). Atitinkamai, santykinai mažėjantis importas ir augantis eksportas rublio kursą stabilizavo.

Ketvirta priežastis — Rusijos ekonomika jau seniai yra labai keistomis, nuolat kintančiomis sąlygomis. Tai vyksta nuo tada, kai ji tapo rinkos ekonomika. Dėl to Rusijos privatus verslas — lankstus ir labai adaptyvus. Visada sakiau, kad Rusijos ekonomikos rinkos dedamoji smarkiai neįvertinama. Taip, svarbus politinių ryšių ir kitų išorinių faktorių vaidmuo, tačiau mechanizmai vis viena rinkos. Ji nėra planinė, nesubjaurota kasminutiniu valstybės kišimusi, kaip Kubos ar Venesuelos — analogijos nuolat brėžiamos su šiomis šalimis, nes joms irgi taikomos sankcijos.

— Jei reikėtų paraleles pravesti jums, su kokia ekonomika lygintumėte Rusijos?

— Jei žiūrėtume į šalis, kurių ekonomikoje didelę dalį sudaro iškasenos ir kurioms taikomos sankcijos, tai artimiausias būtų Iranas. Tačiau jame savotiška vidaus politika ir ekonomika, į kurią smarkiai kišasi valstybė. Man atrodo, įdomesnis būtų palyginimas su apartheido laikų PAR, 1970–1980-ųjų metų. Tada Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalys taikė sankcijas prieš didelę, į eksportą orientuotą ekonomiką. Iš tiesų, viso valstybės labai skiriasi, tiesioginių analogijų geriau vengti. Galima išmokti atskirų dalykų, tačiau visiškai atitinkančios šalies nėra.

— Svarstant Europos radikalų požiūriu, norint prispausti Rusijos ekonomiką, visų pirma reikia taikyti griežtesnes sankcijas energetiko sektoriui?

— Tokios priemonės visų pirma būtų skaudžios Europos šalims. Svarbu atsiminti, kad visos sankcijos yra abipusės, nemokamas sūris tik spąstuose. Sankcijos bumerangu grįžta jas taikantiems. Be to, tai vyksta ir tiesiogiai — pavyzdžiui, didėja dujų kaina, tiek ir netiesiogiai — pavyzdžiui, Šveicarija praranda savo neutralitetą. Žinoma, Europos ir Šiaurės Amerikos šalių lyderiai apie šią kainą žino ir protingai vertina, ar galės ją sumokėti. Griežtesnėms energijos išteklių kainoms jie dar nepasirengę. Rusija — vis dar labai stambus eksportuotojas, svarbus pasaulio ekonomikai. Pašalinti iš jos rusišką naftą ir dujas — neleistina prabanga.

— Daugelis užeina į internetą, mato, kad Rusijos dalis pasaulio BVP yra mažesnė, nei 2%, ir galvoja — o kodėl negalima tiesiog paimti ir pašalinti jos iš visur?

— Tegul pažiūri į Rusijos dalį energijos išteklių eksporte. RF ekonomika labai nediversifikuota. Taip, BVP požiūriu, tai šalis vidutiniokė, turinti žinoti savo vietą. Tačiau energijos išteklių rinkoje jos vaidmuo labai svarbus. Pavyzdžiui, RF išgaunama apie 12% pasaulio naftos ir apie 14% dujų. Tiesiog imti ir atsisakyti to negalima. Todėl energetikos komplekso sankcijoms ruošiamasi ilgai ir atidžiai.

Be to, tai ne vien Europos ir JAV klausimas. Naftą, kurią jie nustojo pirkti, Rusija nukreipė į Kiniją, Indiją ir kitas Azijos rinkas. Buvo pasitelkti diplomatiniai svertai. Su daugeliu pasaulio šalių [Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybės] nepakalbėjo pakankamai, nesuderino tarpusavio veikimo, ir nepasiūlė kompensacijų už prisijungimą prie sankcijų prieš Rusiją.

— Kokias šalis turite omenyje?

— Visų pirma arabų šalis. Joms 2022 metai lijo aukso lietumi — naftos kainos pašoko, jų išteklių visur reikėjo. Todėl jos situacija patenkinto, tačiau negavusios nieko mainais, nesirengia taikyti sankcijų RF. Prisijungimas prie sankcijų prieš Rusiją tampa dar vienu didelių skirtingų valstybių politinių žaidimų mainų objektu. Be to, daugumoje Azijos ir Afrikos šalių įvykiai vertinami kiek kitaip. Jiems tai yra regioninis karas, ne pasaulinis. Kažkokie europiečiai žudo vienas kitą. Rusija — ne SSRS, ne pasaulinė galybė. Jos pergalės klausimas labai svarbus Europoje, ypač Rytų Europoje, o kitose pasaulio dalyse — ne itin. Todėl jose sankcijos vertinamos kitaip.

— Vadovaujantis tokia logika, JAV irgi neturėtų dalyvauti regioniniame kare…

— JAV — tai Europa.

— Puiki citata antraštei.

— Suprantate, apie ką aš čia. Jos pernelyg integruotos į Europą ir jos reikalus. Be to, JAV — visavertė pasaulinė imperija, kuriai aktualu viskas, kas vyksta planetoje.

— Grįžkime prie Rusijos. Kokie svarbiausi Rusijos ekonomikos sektoriai labiausiai nukentėjo nuo viso to, kas vyko pastaruosius metus?

— Čia viskas paprasta. Labiausiai nukentėjo sektoriai, tiesiogiai priklausę nuo produkcijos importo iš užsienio. Pavyzdžiui, aviacijos gamintojai, negalintys dirbti be vakarietiškų detalių. Procesas iš pradžių stabtelėjo, paskui staigiai krito jo kokybė — atsirado kiniški analogai. Kituose sektoriuose viskas buvo ne taip pastebima, tačiau raginu itin atsargiai vertinti bravūriškas reliacijas apie tai, kaip Rusija narsiai tvarkosi su sankcijomis. Taip, visokie aifonai tebevežami. Tačiau aukštųjų technologijų ir jų komplektuojančiųjų detalių tiekimas smarkiai kenčia. Tai daro įtaką ne tik galutiniam naudotojui, bet veikia visą gamybos grandinę Rusijoje.

Matoma, kad nuo visiško kracho apsaugojo pandemijos metu sukaupta didelė saugumo pagalvė. 2020 metais trūkinėjo stambios logistikos grandinės, ir siekdamos apsisaugoti nuo sienų uždarymo rizikos, gamybos įmonės kaupė prekių atsargas. 2022 metais jos pravertė. Tačiau tokie resursai neatsinaujina, jie pamažu ges. Vokiškoms staklėms kiniškos detalės netinka. Ši problema auga kaip sniego kamuolys ir augs kelis ateinančius metus. Vertinant Rusijos ekonomikos bendras perspektyvas, tai baisiausia — ji atkirsta nuo technologijų.

— 2022 metų kovą Joe Bidenas sako, kad greitai doleris kainuos 200 rublių. Tačiau 2022 metų vasario 20-tą doleris kainavo 77,44 ₽, o 2023 metų kovo 22-ą — 76,93₽. Karo laiko Rusijos ekonomikai stabilaus kurso palaikymas naudingas?

— Apibrėžkime sampratas. Pas mus ekonomika kol kas ne planinė, niekas nieko nepalaiko. Kursas nusistato savarankiškai — iki karo tam įtaką darė prekybos operacijos. Investuotojai vertino ateitį ir sprendė — palikto pinigus Rusijoje ar siųsti į užsienį. Nuo tada, kai CB ėmė kontroliuoti kapitalo judėjimą, šis modelis išnyko, nes lėšų išvežti nebevalia. Dėl to dabar kursą lemia išskirtinai eksporto ir importo balansas. Importas gūžiasi, eksportas auga — rublis tvirtėja. Jei Bidenas iš tiesų būtų norėjęs, kad doleris kainuotų 200 rublių, būtų reikėję atverti visus vartus ir imti parduoti Rusijai viską.

— Tai yra, dabar rublio kursas atitinka rinką?

— Kreivai, šleivei, tačiau taip, jo nuolat niekas nekontroliuoja. Tai ne trys valiutų kursai, kaip Irane. Pas mus jis vienas, nustatomas eksporto-importo balanso. Perspektyvos ne labai džiugios — kol energijos išteklių kainos žemos, o importas pamažu atsigauna. Rublis veikiausiai kris. Matau daug jo silpnėjimo scenarijų, ir praktiškai nė vieno – stiprėjimo.

RF biudžetui naudingesnis silpnas rublis, nes didžioji dalis pajamų gaunama iš eksporto, o išlaidos – rubliais. Savaime suprantama, vyriausybė ir CB nešaus sau į koją, eksporto neribos, todėl iš visų jėgų stengsis susilpninti jį kitais būdais. Pavyzdžiui, įvestu paraleliniu importu.

— Ateityje egzistuoja tik įvairūs rublio kurso silpnėjimo variantai?

— Žinoma, visada lieka neprognozuojami scenarijai, pavyzdžiui, žemės drebėjimas Saudo Arabijoje, nutraukiantis naftos tiekimą. Tačiau tai – iš fantastikos srities. Pastarosiomis savaitėmis plintantis nerimas dėl pasaulinės krizės naftos ir dujų kainą tik mažina.

„Šia prasme Rusija yra ne savarankiškas tarptautinis žaidėjas, Kinijos ir JAV santykių įkaitė“

— Pagyrėte Centrinį banką už tai, kad jis padėjo išlaikyti Rusijos ekonomiką. Kaip, išskyrus kapitalo judėjimo kontrolę, pasireiškė jo veiksmai?

— 2022 metų kovo pradžioje RF piliečius apėmė panika. Iš pradžių jie stengėsi pasiimti valiutą, tačiau paskui ėmėsi ir rublių, nes smuko pasitikėjimas bankų sistema. Dėl to CB smarkiai pakėlė palūkanų normą, dėl ko gerokai padidėjo palūkanos už depozitus. Tai privertė žmones lėšas grąžinti, ar bent jau jų neišsiimti — tapo aišku, kad naudingiau uždirbti iš procentų, nei laikyti pinigus po čiužiniu. Taip nutrūko bet kokį banką galinti sužlugdyti panikos grandinė.

Kapitalo judėjimo kontrolė buvo įvesta maksimaliai profesionaliai, tačiau tai buvo gan akivaizdus sprendimas. Palūkanų normos padidinimas buvo prieštaringas veiksmas. Vardan bankų sistemos gelbėjimo, esu tikras, buvo įveiktas stambus verslo lòbis.

— O kodėl žmonės iš verslo galėjo su tuo nesutikti?

— Tie, kas skolinasi, visada priešinasi procentų didinimui. Pasiklausykite O. Deripaskos, iš karto matosi, kas daugiau pinigų skolinasi, o kas daugiau skolina. Ekonomika traukiantis, bet koks sprendimas prieštaringas. Manau, normos apkėlimas buvo neakivaizdžiai geras veiksmas.

— Svarstant alternatyvios istorijas rėmuose, ką blogiausia galėjo padaryti Centrinis bankas 2022 metais?

— Išspausdinti daugiau pinigų. Finansų sistemoje verslas remiasi pasitikėjimu, kurį pora neteisingų žingsnių galima prarasti labai greitai. Taip pat reikėjo veikti priešingai realybei — visų pirma, sumažinti palūkanų normą. Neįvesti kapitalo judėjimo kontrolės buvo sunku dėl politinių priežasčių, leisti laisvą pinigų pervedimą į Vakarus? To nepadarytų net kvailiausias Centrinis bankas.

— Pirmoje 2022 metų pusėje Rusijos pareigūnai ne kartą kalbėjo apie posūkį į Rytus kaip apie naują Rusijos išorinės ekonomikos strategiją. Jūsų vertinimu, ar pavyko Rusijai per tuos metus persiorientuoti į Azijos rinkas?

— Daug kur, taip. Nafta pradėjo eiti į Aziją. Ne iš gero gyvenimo, suprantama, tačiau, manau, šį variantą galima vertinti kaip geriausią iš blogiausių. Rusija didžia dalimi perorientavo energijos išteklių eksprtą į Kiniją ir Indiją. Kaip ilgalaikė perspektyva, tai veikiau yra grėsmė. Nes tada RF tampa praktiškai priklausoma nuo vienos šalies.

— Bet juk galima sakyti, kad anksčiau buvo priklausomybė nuo Europos Sąjungos?

— Anksčiau buvo ir ES, ir Kinija. Daugiau alternatyvų nėra. Praradome prieigą prie Amerikos ir Europos, pabėgome į Kiniją. O jei atkirs Kiniją? Taip Kinijai suteikiama stipri derybų pozicija. Nesu sinologas, tačiau mano pasaulėvaizdyje Kinija iš principo neturi draugų. Jie nieko neaukos, jie turi tik partnerius. Kinai — strategiškai mąstantys žmonės, galvojantys tik apie naudą savo šaliai. Todėl jie iš Rusijos sunks vis daugiau, prekiaudama sau naudingomis sąlygomis.

— O Indija?

— Žinoma, Indijos vaidmuo naftos perorientavime svarbus. Tačiau tai vis viena nesulyginamos apimtys. Kol kas yra priklausomybė tik nuo Kinijos.

— Tęsiant jūsų analogiją, atkirs Kiniją, eisime į Indiją…

— Logistiškai tai labai sudėtinga. Pabandykite iš Rusijos pasiekti Indiją, nepereidami Kinijos. Kaip tai atlikti?

— Taip, naftotiekio nepaklosi. Tada, kiek, jūsų vertinimu, Kinija padeda su paraleliniu importu?

— Labai atsargiai. Kinijai nesinori rizikuoti gauti antrines sankcijas, jų būdas aiškus, jame stabilumas aukščiau vis kito. Jai svarbi funkcionuojanti Rusija, todėl Kinija jos stipriai nespaus, nerizikuos santykiais su JAV. Šia prasme Rusija ne savarankiškas tarptautinis žaidėjas, o savotiškas Kinijos ir JAV santykių įkaitas.

— Ruošdamasis interviu, pažiūrėjau kai kuriuos patriotinius ekonomikos kanalus. Juos lig šiol žioruoja viltis, kad juanis visiškai pakeis dolerį. Kaip jums tokia idėja?

— Tam tikra prasme tai vyksta jau dabar, tačiau ne iš gero gyvenimo. Juanis — valiuta, kurios kursą visiškai kontroliuoja Kinijos liaudies respublikos nacionalinis bankas. Dėl to rizika itin didelė. Jei laikote santaupas juaniais, visiškai esate Kinijos komunistų partijos ir drg. Si Dzinpingo rankose. Kaip jie nuspręs, tiek pinigų ir turėsite.

— Nuo JAV dolerio priklauso visas pasaulis, Rusija nėra unikali. Todėl smarkiai trūkčioti JAV irgi negali, nes neįmanoma žaisti prieš visą planetą, net jei esi supervalstybė. Kinijos atveju, pasaulis nuo juanio priklausomas daug menkiau, nei RF, todėl jos pozicija pažeidžiamesnė.

„Traukiasi investicijos į ateitį“

— Prieš savaitę „Interfax“ pasirodė naujiena, kad Finansų ministerijoje svarstoma vadinamųjų patriotinių obligacijų idėja. Kiek vėliau ministerijos spaudos tarnyba šią informaciją paneigė, tačiau valdžia sakė, kad ir mobilizacijos nebus. Todėl apie tokią praktiką norėtųsi pakalbėti. Kuo karinės obligacijos skiriasi nuo įprastų?

— Tuo, kad jos ne tokios pelningos. Neturiu supratimo, ką omenyje turėjo Finansų ministerija, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji tokių planų nepatvirtino turinti. Tačiau istorinių pavyzdžių netrūksta. Karinių obligacijų prasmė visuomet būdavo ta, kad valstybė apeliuoja į patriotinius žmonių jausmus, ir tie atiduoda savo pinigus už mažesnius procentus, nei yra rinkoje.

Nežinau, ar tai buvo informacijos nutekinimas ar realūs svarstymai, tačiau suprantama kodėl tokios idėjos kyla. Vyriausybė ieško pinigų, nes deficitas ganėtinai didelis, o išlaidos auga. Tai aprašo politinė ekonomika — karo metu visų šalių deficitas būna didelis, nes taupyti nepavyksta. Jei turite pakankamai pinigų, tai karo ministrui neįmanoma paaiškinti, kodėl jų neišleidžiate. Problemos matomos jau dabar, rezervai pamažu eikvojami. Jei karas tęsis tokiu pat tempu, tai Rusijos nacionalinės gerovės fondas (NGB) baigsis maždaug iki 2024 metų pavasario. Vienintelis normalus būdas užkamšyti biudžeto skyles — skolintis rinkoje, kuo Finansų ministerija aktyviai užsiima.

Taigi, norint kariauti, reikia arba ištuštinti rezervus, arba skolintis, arba spausdinti pinigus. Trečiasis variantas katastrofiškas, tačiau kiekviena konflikto diena jį artina. Nelaukiu, kad jis bus priimtas šiais ar kitais metais, tačiau 2025–2026-ais infliacija gali įsisukti iki tokio lygio. Todėl logiška, kad Finansų ministerija, siekdama šį momentą nustumti kuo toliau, sugalvos kokį nors būdą gauti pinigų, pavyzdžiui, sužaidus patriotiniais žmonių jausmais.

— Ar yra nors kokia galimybė žmonėms iš šių obligacijų uždirbti?

— Taip, iš karo obligacijų procentų galima uždirbti, tačiau jie mažesni, nei siūlo rinka.

— Ar istorijoje buvo sėkmingų karo obligacijų panaudojimo pavyzdžių?

— Antrojo pasaulinio karo metu leista daugybė obligacijų — tiek JAV, tiek Didžiojoje Britanijoje. Pinigai buvo surinkti, Hitleris nugalėtas, skola sumokėta, defoltas neįvyko. Sėkmė!

— Kaip dar valstybė gali iš piliečių išprašyti lėšų karui?

— Apkarpyti socialines išlaidas.

— Juk tai ne prašymas.

— Taip, tačiau lėšos vis viena paimamos. Vyriausybė lyg sako: „Atsimenate, mes jums žadėjome pinigų? Oi, ne, nepavyks“. Tai prašymas be galimybės atsisakyti. Savanoriška-priverstinė priemonė. Iš tiesų nekarinių išlaidų apkarpymas jau vyksta. Labiausiai – politiškai ne tokiose sprogiose sferose: švietimas, infrastruktūra, sveikatos apsauga. Ši metodika tyli, jos pasekmės išryškės tik vėliau. Mažinamos investicijos į ateitį, krizių metu jas visada lengviau apkarpyti. Analogiškai elgiasi ir kompanijos, nes neigiamas efektas pasireiškia ne iš karto.

— Tai yra, egzistuoja tik du pinigų išprašymo iš gyventojų variantai: obligacijos ir išlaidų mažinimas?

— Tai jau yra daug. Obligacijos — gyventojai turi pinigų, kuriuos atiduoda valstybei. Išlaidų mažinimas — valstybė skolinga gyventojams pinigų, tačiau jų mažėja. Yra ir trečias variantas — mokesčių didinimas. Jis jau vyksta, tiesiog vadinamas „savanoriškomis verslo įmokomis“.

„Visiško Rusijos ekonomikos kolapso būti negali“

— Tyrimuose sutariama, kad autoritariniai režimai linkę išpūsti savo ekonominius rodiklius. Kaip, žinant tai, vertinti, pavyzdžiui, Rosstato naujienas, kad 2022 metais Rusijos BVP sumažėjo 2,1％, kai per pandemiją – 2,7％?

— Tai sudėtingas klausimas. Įtarimų išties visada būna. Rosstatą galima kaltinti daug kuo, tačiau BVP duomenų jis kol kas nepadirbinėjo. Yra tik ekonomikos vertinimų nekorektiškumas. Pavyzdžiui, infliacijoje niekaip neatsižvelgiama į prekių kokybę ir asortimentą. Rodikliuose tai niekaip neatspindima, tačiau vartotojai tai jaučia kasdien. Visiškai akivaizdu, kad Rusijoje sumažėjo parduodamų daiktų ir teikiamų paslaugų. Šia prasme BVP mažesnis, tačiau Rosstato publikacijose tyčinio manipuliavimo vis dar nėra.

— Kaip, dirbant su tokiais rodikliais, galima sumažinti klaidų tikimybę?

— Į tai labai sunku atsižvelgti tiek su ekonomika visai nesusijusiam žmogui, tiek ir profesionalui. Apskaityti prekių kokybę ir kiekį sudėtinga techniškai. Egzistuoja ir BVP lygio vertinimo alternatyvos — Sbero statistika, Centrinio banko tyrimai. Jie parodo mastą. Dėl to galima ginčytis, kiek nukrito BVP — 2,1％, 2,2％ ar 2,3％. Tačiau galima tiksliai pasakyti, kad ne 10％.

Kita problema, kad per metus smarkiai sumažėjo informacijos prieinamumas. Ekonomikai šis procesas gan liūdnas. CB vadovė Elvira Nabiulina netgi ginčijosi su kitais valdžiai artimais žmonėmis. Ji stengėsi paaiškinti, kad statistikos slėpimas — labai blogai Rusijos verslui, nes taip didėja neapibrėžtumas. Tačiau ji pralaimėjo — laimėjo besilaikantys tokių geopolitinių sumetimų, kaip „priešas neturi žinoti, kas pas mus vyksta, pavyzdžiui, apie tai, kokios sankcijos jautresnės“. Kaip sakiau, Rusijos ekonomika labiau rinkos, nei atrodo, todėl šis slaptumas verslui kenkia. Mes su jumis tai suprantame, tačiau Kremliuje, aišku, taip negalvoja. Jie turi raudonus aplankus, kur viskas atspindima.

— Galvojate, kad duomenys raudonuose aplankuose visiškai teisingi?

— Geras klausimas. Čia reikia atsukti laiką atgal. Netikiu, kad iki 2022 metų vasario raudonuose aplankuose duomenys apie ekonomiką skyrėsi nuo viešai prieinamos statistikos. Dabar, manau, juose daugiau informacijos, nei prieinama viešai. Čia yra dar viena problema, neskaitant sąmoningo manipuliavimo — uždari duomenys nekritikuojami ir neaptarinėjami, ir dėl to degraduoja.

— Kaip naujoji ekonomikos realybė veikia smulkųjį verslą?

— Jam blogai. Tačiau, nepaisant to, man atrodo, kad jo santykinis vaidmuo dabar padidės, nes sunkiausiose situacijose ši lanksti ekonomikos dalis greičiausiai prisiderina prie kintančių sąlygų. Tai ypač pasakytina apie pusiau legalų paralelinį importą — jis yra pilkojoje zonoje, kur smulkus ir vidutinis verslas konkurenciškai pranašesnis.

Smulkusis verslas krizių metu visų pirma stabilizuoja žmonių gyvenimo kokybę. Veikia kaip savotiškas buferis. Ryškiausias ir ekstremaliausias pavyzdys — šaudyklės 1990-aisias. Dabar aktyvuojasi teikiantys tarpininkavimo paslaugas, taip sudarantys sąlygas iš Rusijos toliau bendrauti su išoriniu pasauliu.

Šaudyklė – audimo staklių detalė. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje šis techninis terminas įgijo iš principo naują reikšmę ir gan greitai tapo plačiai naudojamas. Permainų epochoje, pereinant nuo „komunizmo“ prie „kapitalizmo“, milijonai buvusios SSRS piliečių buvo priversti užsidirbti gyvenimui, kaip išmanė, taip pat ir tokiu nelengvu bei pavojingu darbu, kaip mažų prekių partijų gabenimu iš užsienio, o kartais ir prekyba jomis.

— Paminėjote 1990-uosius metus, dabar su jais dažnai lyginama tai, kas vyks artimiausiais metais vyks Rusijos ekonomikoje. Kaip manote, ar tokia analogija tinkama?

— Visos analogijos apgaulingos. 1990-ieji — buvo visai kas kita, visiškas sovietinės planinės ekonomikos modelio kolapsas ir kankinamas persitvarkymas į rinkos. Pasikartosiu, dabar Rusijos ekonomika yra rinkos ekonomika. Todėl visiško jos kolapso būti negali. Tokios sistemos smunka, tačiau dėl savo lankstumo prisitaiko. Todėl palyginimas man atrodo nėra korektiškas.

Galima metaforinė analogija su 1990-aisiais — didelės struktūrinės pertvarkos etapas. Krizė ne laikina, o ilgam. Prie jos reikia derinti ekonomiką. Tai ne 1998 ar 2008 metai, kai sunkumai ilgainiui išnykdavo. Žvelgsime tiesai į akis, dabartinė situacija vargu ar greitai praeis.

republic.ru