Esu Vitalijus Vasilčenko, redaktorius. Gimiau ir užaugau Ukrainos Kryme, tačiau dėl pusiasalio aneksijos nebuvau ten daugiau nei dešimtmetį. Šiandienis mano laiškas — apie Krymo išvadavimą.

Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis tvirtina, kad 2022 metų rusų įsiveržimas — 2014 metais Krymo užgrobimu pradėtos agresijos tąsa. Pasak jo, pusiasalio išlaisvinimas „padės istorinį tašką bet kokiems Rusijos bandymams laužyti gyvenimus ukrainiečiams ir visoms Europos, Azijos tautoms, kurias Kremlius kada nors pretendavo pavergti“.

Ukrainos žvalgybos valdybos viršininkas Kirilas Budanovas anksčiau pasakojo žurnalistams, kad Rusijos aneksuota Autonominė Krymo respublika bus sugrąžinta „jėga ir diplomatija“. O laisvinti Krymą UGP pradės jau 2023 metų vasarą. Su tokiu vertinimu sutinka ir kai kurie aukšti Amerikos atsargos kariškiai.

Nuo 2022 metų vasario Ukrainos kariai reguliariai atakuoja rusų karinius objektus pusiasalyje (pavyzdžiai: vienas, du, trys, keturi). Spalio pradžioje įvyko sprogimas ant pusiasalį su Rusija jungiančio ir savotišku aneksijos simboliu tapusio Krymo tilto.

2022 metų gale Kryme pradėjo rausti apkasus ir statyti fortifikacijos liniją: rengiasi atremti Ukrainos kariuomenės puolimą.

Tuo pat metu, pusiasalyje transliuojančių propagandinių rusiškų televizijos ir radijo kanalų eterius, reguliariai nutraukia Zelenskio ir Budanovo kreipimaisi, kuriais žadama visai greitai „išvaduoti Krymą nuo okupantų“ (pavyzdžiai: vienas, du).

Kaip Ukraina rengiasi vaduoti Krymą?

Teoriškai — kariniais ir diplomatiniais būdais.

Dėl suprantamų priežasčių, artėjančios operacijos detales Ukrainos politikai ir kariškiai atsisako, nurodydami, kad tai karinė paslaptis. Todėl dauguma pasvarstymų apie Krymo išlaisvinimą jėga, kol kas remiasi jų viešais pareiškimais.

Daugelis Rusijos-Ukrainos karo komentatorių sutaria, kad Maskva iš karto po Krymo aneksijos 2014 metais, jį militarizavo (nors ten ir anksčiau buvo Juodosios jūros laivyno bazė) — ir pusiasalis tapo 2022-ųjų metų įsiveržimo placdarmu. Todėl jo grąžinimas Ukrainai — bet kokios būsimos taikos su Rusija, o taip pat Ukrainos stabilaus saugumo laidas.

Realus pusiasalio išvadavimo plano kūrimas Kyjive pradėtas dar iki 2022 metų vasario 24-osios. 2021-ųjų kovą Volodymyras Zelenskis priėmė „Laikinai okupuoto Krymo deokupacijos ir reintegracijos strategiją“. Vien iš jo sėkmingiausių krypčių — vidaus ir užsienio politikos aspektu — tapo tarptautinis valstybių vadovų susirinkimas „Krymo platforma“, tais pačiais metais įvykęs Kyjive. 46 šalys ir tarptautinės organizacijos, tarp kurių buvo ES, NATO, JAV, Kanada, Japonija, Turkija, Sakartvelas ir Australija, pasirašė finalinę „Krymo platformos“ deklaraciją: jos pripažino RF įvykdytos pusiasalio „laikinos okupacijos taikų nutraukimą“ savo ilgalaikiu tikslu, o pačią Rusiją (pirmą kartą oficialiame tarptautiniame dokumente) — valstybe okupante.

Kiti „Strategijos“ punktai veikiau formalizavo tai, ką Ukrainos valdžia jau darė. Pavyzdžiui, žmogaus teisių pažeidimų stebėjimą (konkrečiai, Krymo totorių persekiojimą) ir ekologines problemas, naujų ekonominių sankcijų kūrimą ir okupacijos metu užgrobto Ukrainos piliečių turto teisinę apsaugą – prorusiška Krymo valdžia masiškai „nacionalizavo“ ne tik Ukrainos valstybinį turtą, bet ir smulkaus bei visutinio verslo įmones.

Antrasis „Krymo platformos“ vadovų susitikimas įvyko в 2022-ųjų rugpjūtį, jau visu mastu vykstant karui. Ir jame, savaime suprantama, vyravo jau visai kitokia retorika: apie „taikų laikinos okupacijos nutraukimą“ kalbėti jau neteko. Visgi finalinėje antros „Krymo platformos“ deklaracijoje teiginių apie pusiasalio išvadavimą kariniu būdu taip ir neatsirado.

Pirmaisiais įsiveržimo mėnesiais net Zelenskis pripažino, kad atkariauti Krymą vargu ar pavyks. Oficiali Ukrainos pozicija šiuo klausimu buvo aptakus „diplomatinis sureguliavimas“ per kitus 10–15 metų.

Visgi užtikrintas ir sėkmingas UGP kontrpuolimas 2022-ųjų rudenį, įskaitant ir Chersono išvadavimą, Ukrainos visuomenei tapo svarbia psichologine (o tam tikra prasme ir politine) riba. Dabar Kyjivas principingai atsisako kaip nors derėtis su „šalimi-teroriste“ ir asmeniškai Putinu*. Negana to, jau 2022 metų rugsėjį absoliuti dauguma ukrainiečių (87％) bet kokias teritorines nuolaidas Rusijai vertina kaip neįmanomas, netgi atsižvelgiant į „karo užtęsimo ir Ukrainos nepriklausomybės praradimo grėsmes“.

Apie diplomatinio „Krymo klausimo“ sprendimo atsisakymą Ukrainos valdžia neužsimena, tačiau esamomis aplinkybėmis remtis vien juo nebenori. Nedaug kas tiki, kad Putinas aneksuotą Krymą sutiks perduoti taikiai.

Pasak buvusio Ukrainos gynybos ministro Andrejaus Zagorodniuko, Krymo išlaisvinimas Ukrainos karinėmis pajėgomis, veikiausiai prasidės, kai Ukraina susigrąžins kitų Rusijos okupuotų teritorijų Donecko, Luhansko, Zaporižės ir Chersono srityse kontrolę. Kaip mano žymiausi pasaulyje karo analitikai ir tarptautinio saugumo ekspertai, Krymo išlaisvinimas jėga gali tapti visiškai realistiška perspektyva. Strategiškai būtina Krymo deokupavimo jėga pradžios sąlyga, UGP vadas Valerijus Zalužnas įvardino Melitopolio išlaisvinimą.

2022 metų vasarą Ukrainos prezidento administracijos vadovo padėjėjas Michailas Podoliakas keliais Twitterio įrašais anonsavo aneksuoto Krymo gyventojų evakuacijos maršrutus, o taip pat paragino pusiasalio gyventojus, artėjant Ukrainos „deokupacijos priemonėms“, patikrinti slėptuves ir apsirūpinti vandeniu. Tada dar ir Zelenskis pareiškė, kad Rusijos karas prieš Ukrainą prasidėjo nuo Krymo užgrobimo — ir baigsis jo išlaisvinimu.

O Rusija Krymą atiduos?

Užtikrintai to nežinome — ir bet kokie svarstymai šia tema atrodo spekuliatyvūs. Tarkime, jei Rusijoje staiga pasikeistų politinis režimas — visai tikėtina, kad nauja valdžia bus pasirengusi grąžinti Krymą Ukrainai diplomatiniu būdu. Šia prasme Krymo deokupacija galėtų tapti vienu iš svarbiausių postputiniškos Rusijos reintegracijos į pasaulio bendruomenę punktų, drauge su reparacijomis.

Tačiau tokia situacija pernelyg hipotetinė. Būtent todėl UGP rengiasi pusiasalio išlaisvinimui jėga, ir ši idėja — karui vis labiau užsitęsiant, — Vakaruose sulaukia vis daugiau šalininkų.

Visus iščiūčiuotus devynis metus Rusijos propaganda tik ir pasakojo apie rusų „dvasinę vienybę“ su aneksuotu Krymu ir jo „sakralų statusą“ šalies istorijoje (kodėl tai iš tiesų yra mitas, galima paskaityti čia). Negana to, Kremlius mėgsta tiesiogiai priminti, kad „saugumas ir Krymo išsaugojimas RF sudėtyje“ — „raudona linija“ Rusijos vadovybei. Įdomu, kad su panašiu vertinimu neseniai pasisakė ir JAV valstybės sekretorius Antony'is Blinkenas.

Dabar juridinis ir politinis Krymo statusas mažai kuo skiriasi nuo Donecko, Luhansko, Zaporižės, ir Chersono sričių — visa tai Ukrainos teritorijos, kurias Rusija okupavo ir paskelbė savomis. Kai kurias tokias teritorijas UGP jau pavyko išvaduoti. Pavyzdžiui, tą patį Chersoną, kurį dabar reguliariai apšaudo Rusija, nors pagal Rusijos įstatymus jis yra RF dalis. Kremliaus „raudonos linijos“, tarkime taip, subliuro — ir Blinkenas tai irgi nurodė. O kai kurie Vakarų karo analitikai ir Ukrainos atsargos kariškiai daro prielaidą, kad jokios „raudonos linijos“ Krymo klausime iš principo nebėra.

Kas po deokupacijos bus su Krymo gyventojais?

Juos rengiasi vėl integruoti į Ukrainą.

Kol kas planas suformuluotas tik pačiais bendriausiais bruožais: valdžios struktūrų atkūrimas, ukrainiečių ir Krymo totorių kalbų ir kultūrų palaikymas, baudžiamoji atsakomybė už valstybės išdavimą, kolaboravimą ir žmogaus teisių pažeidimus, o taip pat rusiškos propagandos demaskavimas.

Laikinai okupuotų teritorijų reintegravimo ministerija drauge su Ukrainos prezidento administracija žada artimiausiu metu pristatyti naują Pusiasalio reintegracijos strategijos versiją, kurioje bus atsižvelgta į galimą greitą Krymo deokupaciją. Žinybos vadovė, vicepremjerė Irina Vereščiuk papasakojo, kad Ukrainoje greitai prasidės kadrų rezervo rengimas, kuris po išvadavimo imsis veiklos regione. Manoma, kad į rezervą pateks Rusijos-Ukrainos karo veteranai ir pusiasalio Krymo totorių bendruomenių atstovai.

Šalies valdžia tikisi, kad išvaduotame pusiasalyje valdžią atkurti padės ir tie Ukrainos piliečiai, kurie išvyko iš regiono po jo aneksijos 2014 metais. Įvairiais vertinimais, tai maždaug 50 tūkstančių žmonių, tarp kurių yra valdininkų, teisėjų, jėgos struktūrų darbuotojų, gydytojų, mokytojų ir taip toliau. Žinoma, gali paaiškėti, kad realiai žmonių galėjo būti gerokai daugiau: ne visi į žemyninę Ukrainą persikėlę krymiečiai užsiregistravo, kaip persikėlėliai. Ypatingas dėmesys skiriamas Tauridės nacionaliniam universitetui (TNU), kuris atkūrė darbą Kyjive po to, kai jo bazėje Simferopolyje prosrusiška valdžia atidarė Federalinį Krymo universitetą.

Iki 2022 metų prorusiškiems Krymo valdininkams buvo iškelta truputį daugiau nei šimtas bylų, įtariant valstybės išdavimu. Ukrainos Saugumo tarnyba dar 2021-ais metais perdavė teismui valstybės išdavystės bylas prieš Sergejų Aksionovą, Natalją Poklonskają, Rustamą Temirgalijevą ir Vladimirą Konstantinovą — buvusius Ukrainos politikus ir valdininkus, kurie pirmieji perėjo į Rusijos pusę per Krymo užgrobimą 2014 metais.

Baudžiamosios atsakomybės reikėtų laukti ir buvusiems Krymo AR Aukščiausios rados, Sevastopolio miesto tarybos ir kitų vietos tarybų deputatams, o taip pat teisėjams, užėmusiems prorusišką poziciją. Beje, 2022 metų kovą Ukrainos BPK įvestas straipsnis apie kolaboravimą — jame gan plačiai apibrėžiama nusikaltimo sudėtis, ir Ukrainos prokurorai jau žada jį taikyti Kryme.

Irina Vereščiuk siūlo sukurti lankstų liustravimo mechanizmą. Pagal jį, baudžiamoji atsakomybė lauks tų, kurie „padėjo okupacijai“ ir/arba dalyvavo Ukrainos piliečių deportacijoje iš okupuotų teritorijų, o taip pat įvykdė kitus karo nusikaltimus, kuriems netaikoma senatis.

Truputį detaliau apie būsimas liustracijas pusiasalyje papasakojo Ukrainos atstovė Krymo AR Tamila Taševa: privatūs verslininkai, gydytojai, elektrikai, ugniagesiai, eiliniai Rusijos administracijos darbuotojai po regiono deokupacijos nebus traukiami atsakomybėn. Žinoma, tik jeigu jie nedalyvavo kare prieš Ukrainą, nepažeidė žmogaus teisių, Ukrainos įstatymų ir tarptautinės teisės. Be to, Taševa atsargiai netgi spėja, kad po išvadavimo, su prorusiška administracija bendradarbiavę neaukštų pareigų valdininkai galės ir toliau dirbti Krymo pusiasalyje.

O štai dar viena kebeknė, su kuria teks susidurti Ukrainos valdžiai, kai ir jeigu ji perims Krymo kontrolę: ką daryti su 700 tūkstančių rusų, kurie į pusiasalį atvyko jau po aneksijos? Dabar jie sudaro kiek daugiau nei trečdalį (!) regiono gyventojų.

Vienas iš galimų variantų — „Krymo dekolonizacija“. Pagal šią strategiją visi tokie persikėlėliai būtų deportuoti. Beje, Tamila Taševa žada, kad kiekvienas atvejis bus nagrinėjamas individualiai (panašiai kaip denacifikuojant pokarinę Vakarų Vokietiją) — ir lemiamu kriterijumi taps „aktyvi proukrainietiška pozicija“.

Tačiau tai ir yra problema: nėra patikimo būdo išmatuoti prorusiškų ir proukrainietiškų pusiasalio gyventojų santykio. Visuomenės nuomonės apklausos aiškiai nepatikimos: dabar krymiečiams pavojinga reikšti proukrainietišką poziciją, o jei pusiasalis grįš Ukrainai — prorusišką.

Ukraina aneksuotame Kryme suskaičiavo 181 politinį kalinį, iš kurių 116 — Krymo totoriai. Per pastaruosius metus represijos tik sustiprėjo. Be to, Tamila Taševa mano, kad sėkmingas UGP kontrpuolimas tarp vietos gyventojų paskatino proukrainietiškas nuotaikas, o žmonės „tikrai pajuto Krymo grįžimą“. Taševos žinyba netgi praneša apie pogrindinį pasipriešinimo okupacijai judėjimą: vietiniams partizanams jau pavyko pažeisti gelelinkelį Bachčirsarajas rajone.

Krymo aktyvistai ir teisių gyvėjai ragina po išvadavimo pusiasalį reintegruoti „maksimaliai neskausmingai“ ir prašo neužmiršti, kad „krymiečiai jau devynis metus kankinasi okupacijoje ir iš Ukrainos valdžios laukia supratimo ir empatijos“. Kai kurie reintegracijos ekspertai netgi sieja jos būsimą sėkmę su tuo, ar bus įsiklausyta į krymiečių poreikius ir nerimą dėl išvaduojamo regiono. Ir tai, turint omenyje, kad išvadavimas kol kas nėra garantuotas.

Netikėtas atradimas ruošiant šį tekstą

Prieš Stalino surengtas masines Krymo totorių deportacijas į Centrinės Azijos teritorijas 1944 m., Kryme buvo apie 2000 totoriškos kilmės miestų ir kaimų pavadinimų. Netrukus po deportacijos visos šios gyvenvietės buvo kuo skubiau, vos per kelias dienas, pervadintos. Taip Kičkine kaimas (Krymo totorių Kiçkene) virto Malenkoje, o Kutlak kaimas (Krymo totorių Qutlaq) — Vesioloje. Kaip rašo Cambridge'o profesorius Rory'is Finninas, pervadinimas buvo patikėtas sovietinio laikraščio „Raudonasis Krymas“ redaktoriams, kurie įkvėpimo sėmėsi ne tik iš savo fantazijos ar socialistinių kanonų, bet ir iš prieškarinių kaimo ūkininkavimo vadovėlių.

Posts Scriptum

Šių metų kovą mūšiai už Avdejevką prasidėjo, Rusijos armijai nesugebant apsupti UGP ginamo Bachmuto. Paskaitykite „Meduza“ apžvalgą, kodėl šis pirmasis per metus mūšis gali tapti būsimo RF GP puolimo Donecko srityje pirmtaku — ir kiek pavojinga gali būti Rusijos persvara ore. O čia galima pažiūrėti fotografijas iš karščiausio karo taško 2023-ųjų kovo pabaigoje.

* Vladimirą Putiną Tarptautinis baudžiamasis teismas kaltina nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.