Žingsnis link sankcijų Orbanui: kaip nauji JAV apribojimai pasiuntė rimtą signalą Vengrijai ()
Balandžio 12-osios vakarą Viktoro Orbano komanda (ir pats premjeras) tikriausiai lengviau atsikvėpė, kai sužinojo apie JAV vyriausybės sprendimą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vašingtone buvo paskelbtos naujos sankcijos, kurios tiesiogiai paveikė Vengriją. Tačiau jų patvirtinimas buvo neabejotinai gera žinia Vengrijos valdžiai.
Šis derinys gali atrodyti absurdiškas – bet iš tikrųjų tai gana logiška.
Faktas yra tas, kad Vengrija iš Vašingtono tikėjosi daug rimtesnės „bausmės“, o JAV ambasadorius Vengrijoje Davidas Pressmanas padarė viską, kad tokie lūkesčiai būtų sukurti. O Orbano komanda supranta, kad savo veiksmais jie jau seniai užsitarnavo dar griežtesnį požiūrį į save.
Taigi, šiuo metu JAV yra įvedusios sankcijas Rusijos įkurtam Tarptautiniam investicijų bankui Budapešte, kurio beveik 50 procentų priklauso Rusijai ir kuris veikė su Vengrijos vyriausybės leidimu ir dalyvavimu. Sankcijų sulaukė ir iš Vengrijos į šį banką „komandiruotas“ vengrų diplomatas Imre Laszlóczki.
Tačiau vargu ar kas nors galvoja, kad tai istorijos pabaiga.
JAV paskelbtas sankcijas Tarptautiniam investicijų bankui Orbanas ir jo aplinka galėjo interpretuoti kaip viešą įspėjimą. Gal net kaip „paskutinį įspėjimą“.
Informaciją, kad JAV gali ir planuoja įvesti sankcijas Vengrijai, provakarietiškos Vengrijos žiniasklaidos šaltiniai pranešė, kai Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijarto jau turėjo suplanuotą darbo savaitę. Ir šie planai buvo labai konkretūs.
Šią savaitę Sijarto skyrė draugystei su valstybe agresore ar jos draugais. Antradienį jis išskrido į Maskvą sudaryti naujų energetikos sutarčių, trečiadienį (tai yra, kaip vėliau paaiškėjo, naujų sankcijų paskelbimo dieną, balandžio 12-ąją) – grįžo dalyvauti Baltarusijos ir Vengrijos tarpvyriausybinės komisijos susitikime su Sergejumi Aleiniku, apsišaukėlio prezidento Lukašenkos vyriausiuoju diplomatu.
Šiais laikais, kai Rusijos Federacija, remiama Baltarusijos, kariauja agresyvų karą, didžiausią Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, toks grafikas labiau tiktų Irano valdžios pareigūnams nei ES ir NATO valstybės narės ministrui.
Beje, Vengrijos valdžia taip pat palaiko puikius santykius su Iranu. Tiesą sakant, 2022 m. lapkritį Peteris Sijarto netgi sugebėjo Budapešte priimti Irano ekonomikos ministrą Eskhaną Khandouzi.
Ir jo kontaktai su Baltarusija nėra epizodiniai. 2023 metų vasarį Sijarto lankėsi Minske ir tapo pirmuoju aukšto lygio Vakarų diplomatu, apsilankiusiu Baltarusijos sostinėje nuo 2020 metų, kai Aleksandras Lukašenka pasiskelbė prezidentu, šalyje vykstant precedento neturintiems protestams ir represijoms.
Viktoras Orbanas ir Peteris Sijarto, tokiais veiksmais griaunantys sąjungininkų vienybę, nuolat pabrėžia, kad jie neveikia prieš Vakarus ar Ukrainą, o viską pateisina „gindami nacionalinius interesus“. Sako, kad šaliai reikia dujų ir naftos, o jų, sako, nėra kur gauti, išskyrus Rusiją (nenuostabu, kad kitos Europos šalys šią problemą išsprendė). Nors, be dalies Vengrijos rinkėjų, Donaldo Trumpo ir dar kelių populistų Vakaruose, panašu, kad šiais paaiškinimais netiki niekas.
O partneriai Vengrijos valdžios veiksmus suvokia kaip „kažką už ribos“.
Tokio elgesio sau neleidžia net Serbijos prezidentas, ilgametis V. Putino partneris Aleksandras Vučičius.
Tačiau tiesioginis ryšys tarp pastarųjų Sijarto susitikimų ir sankcijų įvedimo neturėtų būti siejamas. JAV sprendimas veikiau yra kumuliacinio poveikio rezultatas.
Šiuo požiūriu dabartinės JAV sankcijos yra panašios į tas, kurias Vašingtonas 2014 metais įvedė šešiems Vengrijos piliečiams, uždraudžiant jiems atvykti į šalį dėl korupcijos. Tuo metu buvo daug spėlionių ir gandų, kas tiksliai yra tame sąraše: galiausiai, matyt, buvo nustatyta tik tuometinė Vengrijos mokesčių ir muitų tarnybos (NAV) vadovė Ildika Vido.
Kitas panašumas: kaip ir tada, dabartinės JAV sankcijos yra signalas.
2014 m. tai buvo „perspėjimas“ Vengrijos valdžiai iš Baracko Obamos administracijos, kurioje Joe Bidenas buvo viceprezidentas ir prižiūrėjo Europos politiką.
Dabar, 2023 m., jau „persėjimas atskrido“ iš prezidento Joe Bideno administracijos.
Vengrijai tai toli gražu ne pirmasis viešas Vašingtono signalas: vienas iš ankstesnių buvo Vengrijos nepakvietimas į Demokratijos viršūnių susitikimą, vykusį 2023 m. kovą. Galima tik įsivaizduoti, kiek buvo neviešų signalų.
Tačiau iš tikrųjų yra esminis skirtumas tarp JAV veiksmų 2014 ir 2023 m.
Jei prieš 9 metus, po Vašingtono sprendimo, Viktoras Orbanas pradėjo antiamerikietiškus kaltinimus ir spėliones, tuoj pat degindamas tiltus savo galiai įtvirtinti, tai dabar atrodo, kad Budapeštas nori išnaudoti visas galimybes, kad išvengtų situacijos pablogėjimo.
Jau kitą dieną po sankcijų įvedimo vyriausybė paskelbė, kad Vengrija pasitraukė iš Tarptautinio investicijų banko veiklos, tarsi vadovaudamasi draugišku Vašingtono patarimu.
Ir nėra jokių antiamerikietiškos isterijos ženklų iš Vengrijos vyriausybės propagandos. Taip, pats Orbanas, nors neseniai bandė juokauti apie JAV valdžią, tačiau tai visai nepanašu į tai, ko galima būtų tikėtis jei Vengrijos lyderis paskelbtų tikrą informacinį karą, reaguodamas į sankcijas.
Priešingai, šią savaitę Vengrijos valdžios institucijos bando parodyti savo lankstumą JAV svarbiais klausimais. Pavyzdžiui, Vengrijos valdančiosios partijos „Fidesz“ frakcijos lyderis Mate'as Kocsisas netikėtai paskelbė, kad Vengrija jau pavasarį gali panaikinti Švedijos stojimo į NATO ratifikavimo blokadą.
Pažymėtina, kad šioje stadijoje JAV įvestos sankcijos Vengrijos premjerui ir jo aplinkai realios finansinės žalos nepadarė.
Šį kartą sankcijomis buvo nubaustas Vengrijos pilietis Imre Laszlóczki. Jis yra vyresnysis Vengrijos diplomatas, netgi dirbo ambasadoriumi Azerbaidžane ir Kazachstane, o vėliau buvo paskirtas jau minėto Tarptautinio investicijų banko, kuriam taikomos sankcijos, viceprezidentu. Tačiau Laszlóczki tikrai nėra Orbanui artimas žmogus.
Vengrijos pasitraukimas iš šio banko veiklos jo taip pat nepaveikė. O paties banko, kuris buvo piniginė ne itin oficialiai rusų veiklai Europoje, Vengrijos valdžiai nebereikėjo.
Kitos Europos šalys ir taip jau nutraukė bendradarbiavimą su banku. Ir net Vengrijos nacionalinis bankas patarė Orbano vyriausybei pasitraukti iš jo veiklos, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą. O šių metų pradžioje žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad dėl antirusiškų sankcijų ir daugumos akcininkų pasitraukimo Tarptautinis investicijų bankas atsidūrė ant bankroto slenksčio.
Kitaip tariant, šio banko, kuris ES laikomas ne tiek finansų, kiek šnipinėjimo institucija, finansinis darbas vis dar blokuojamas. Taigi jam beliko tik šnipinėti. Orbanas galėjo užmerkti akis prieš šnipinėjimą, kai bankas jam tebenešė rusiškus pinigus. Bet kaip skamba garsioji vengrų patarlė: nėra pinigų, nėra meilės (Nincs pénez, nincka szerelem).
Tačiau Budapešto reakcija parodė, kad Vengrijos vyriausybė iš tikrųjų yra rimtai susirūpinusi ir pasirengusi pasiduoti spaudimui.
Juk sankcijų „žaidimas“ dar nesibaigė. Ir Vengrijos valdžia tai supranta.
Visų pirma, sankcijos bankui Vengrijoje, taip pat yra aiškus signalas Orbanui. Juk būtent Vengrija anksčiau bandė „sabotuoti“ ES sankcijas.
O pasipriešinimas sankcijoms Rusijos branduoliniam sektoriui šiuo metu yra aiški Budapešto pozicija. Nors racionalios to priežastys abejotinos. Lygiai taip pat abejotina, ar Rusijos kompanija „Rosatom“ baigė statyti du Pakso AE reaktorius Vengrijoje, nes joje per pastaruosius 10 metų nebuvo jokios pažangos. Be to, Budapeštas jau neslepia, kad šį darbą gali perduoti prancūzų korporacijai „Framatome“, kuri projekte „Paks 2“ jau yra viena iš rangovių.
Kodėl Orbanas nesipriešina ir nekelia triukšmo dėl sankcijų, kaip tai darydavo užsienio politikos konfliktuose?
Galbūt viena iš priežasčių – ketinimai, apie kuriuos šią savaitę rašė „Radio Liberty“ ir „The Guardian“ vengrų redakcija: JAV Respublikonų ir Demokratų partijų kongresmenų grupė rengia įstatymo projektą dėl sankcijų prieš pagrindinius Vengrijos politinius veikėjus – tarp jų Viktoro Orbano vyriausybę.
Ir tai yra daug rimčiau nei mažai žinomas vengrų diplomatas.
