Intymus kontaktas su faraonu. Tyrėjai atskleidė paslėptą virš 3000 metų Egipto statulos prasmę ()
Senovės Egipto klūpinčio žmogaus statulos, laikančios nedidelę faraono figūrėlę, atradimas archeologams laužo galvą ištisus dešimtmečius. Tačiau dabar nauji tyrimai atskleidė tiesą apie paslaptingą statulą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Senovės egiptiečių klūpinčio žmogaus statula yra Nacionalinio Škotijos muziejaus (NMS) kolekcijoje Edinburge. Šiai įdomiai statulai daugiau nei 3000 metų. Vyro veidas buvo sunaikintas, tačiau ant jo ištiestų rankų guli maža vaiko figūrėlė, kuri neabejotinai yra faraonas, rašo „The Art Newspaper“.
Statula egiptologams išliko paslaptis daugelį dešimtmečių dėl griežtų egiptiečių gyvenimo taisyklių. Paprastas žmogus negalėjo paliesti karaliaus, jau nekalbant apie tokį intymų kontaktą, o iškalti tokį aktą akmenyje šimtmečius būtų buvę laikoma erezija.
Margaret Maitland, NMS vyriausioji senovės Viduržemio jūros kuratorė, pasakoja, kaip ją pribloškė statula ir kaip jai pavyko iššifruoti jos prasmę. Maitland išsiaiškino, kad statula kilusi iš Deir el Medinos – dykumos kaimo, kuriame gyvena amatininkai, kurie statė ir puošė kapus, užtikrinančius faraonų nemirtingumą. Šie amatininkai buvo žinojo giliausias savo valdovų paslaptis.
Prieš Maitland tyrimus NMS kuratoriai aiškino, kad statula vaizduoja auklėtoją su karališkuoju vaiku, o Viktorijos laikų archeologas, pirmasis ją atkasęs, manė, kad tai karalius, kurį slaugė deivė Izidė.
Tačiau Maitland išsiaiškino, kad statula vaizduoja karūnuotą karalių, nes paprastas žmogus niekada nebūtų pavaizduotas trimatėje formoje. Šimtmečius antkapių paveiksluose buvo draudžiama net vaizduoti tokį motyvą.
Statula tapo NMS dalimi 1985 m., kai buvusio Nacionalinio senienų muziejaus kolekcija susijungė su Karališkojo Škotijos muziejaus kolekcija.
Prieš tai statula priklausė archeologui Aleksandrui Henriui Rhindai, kuris 1855 m. iškasė ją Deir el Medinoje.
Žlugus Senovės Egiptui, kaimas palaipsniui buvo apleistas ir niekada nebuvo atstatytas. Tačiau pačiame klestėjimo pike izoliuotoje bendruomenėje buvo gausu prestižinių, aukštos kvalifikacijos ir išsilavinusių žmonių, kuriems už savo amatus buvo gerai mokama.
Deir el Medinoje raštingumas buvo toks paplitęs, kad archeologiniai kasinėjimai atsirado tūkstančius šukių, kuriose buvo eskizų, žinučių, sąrašų, skundų ir anekdotų. Darbininkų šventykla ir jų pačių kapai taip pat buvo rasti palaidoti smėlyje.
Maitland pradėjo tyrinėti visas kitas Deir el Medinos skulptūras ir surado visą grupę, įskaitant fragmentišką, bet gražiai išraižytą pavyzdį Niujorko Metropoliteno muziejuje ir keletą Egipto nacionaliniame muziejuje.
Jos išvada yra tokia, kad vyriausiems Deir el Medinos darbuotojams buvo leista ne tik statyti valdovų kapus, bet ir aukoti statulas koplyčioms savo Hatoro šventykloje, vaizduojant save glaudžiausiame sąlytyje su šiais dieviškosios galios ir valdžios įsiskūnijimais – faraonais. Tai negalėjo įvykti be karališkojo teismo žinios; kiekvienas kaimo darbo aspektas buvo reglamentuojamas ir fiksuojamas – nuo tiekiamų medžiagų iki valgyto maisto ir geriamo alaus.
Maitland įsitikinusi, kad šie statulų motyvai buvo abipusiai naudingi, sustiprinant tiek aukščiausią valdovų galią, tiek su jais taip glaudžiai susijusių kaimo amatininkų lojalumą ir statusą.
Šalia statulos klūpantis vyras ant galvos turi gėlių girliandą. Pasak Maitland, tai buvo įprasta moterų statulose, bet labai retai ant vyrų atvaizdų, išskyrus Ramzio II valdymo laikotarpiu.
