Šalta ir drėgna. Mokslininkai papasakojo, kas nutiks, jei šoksite su parašiutu per debesį (2)
Tai iš dalies priklausys nuo paties debesies tipo, bet galiausiai rezultatas bus labai panašus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Net jei nesate adrenalino mėgėjas ir niekada nešoktumėte parašiutu, galbūt susimąstėte, ką reiškia skrendant ištiesti ranką ir liesti debesis, rašo „Live Science“.
Naujame tyrime mokslininkai nusprendė išsiaiškinti šį klausimą ir papasakojo, kas iš tikrųjų atsitiks, jei šoksite su parašiutu per debesį. Tyrėjai pažymi, kad panaši patirtis priklausys nuo debesų tipo, apsaugos priemonių ir oro sąlygų. Tačiau vienaip ar kitaip visų šių veiksnių derinys gali sukelti:
- drėgmės pojūtį;
- šalčio pojūtį;
- gal net sukelti alpulį.
NASA Lenglio tyrimų centro (Langley Research Center) Virdžinijoje atmosferos tyrėjos Marilės Colon Robles teigimu, debesys susidaro, kai vandens molekulės kondensuojasi aplink ore esančias daleles, vadinamas aerozoliais. Tiesą sakant, šių dalelių prigimtis turi įtakos susidarančių debesų tipui ir dydžiui.
Tačiau ne visi aerozoliai yra vienodi. Kai kurie yra natūralūs, pavyzdžiui, dulkės dažniausiai sukelia ledo dalelių susidarymą, o jūros purslai apgula vandens molekules. Beje, mokslininkai taip pat atliko daugybę eksperimentų, siekdami sukurti ryškius ir tankius debesis, naudodami dirbtinai įterptus aerozolius, tokius kaip sidabras ir švino jodidas. Šios dalelės sukuria debesis, kurie gali atspindėti saulės spinduliuotę arba sukelti lietų ir sniegą.
Šuoliai su parašiutu paprastai atliekami iš maždaug 4000 metrų aukščio, todėl jiems didesnė tikimybė susidurti su sluoksniniais ir kamuoliniais debesimis. Paprastais žodžiais tariant, su stora apniukusios dienos danga arba saulėtą dieną matomais minkštais debesimis plokščiu dugnu. Abu šių debesų tipai daugiausia sudaryti iš vandens molekulių.
Pasak Jutos šuolių su parašiutu instruktoriaus Ryano Katchmaro, kuris yra atlikęs daugiau nei 10 000 šuolių, žmonės tikrai neturėtų tyčia šokti parašiutu per debesis. Pirma, kyla pavojus, kad jūs tiesiog negalėsite pastebėti galimų grėsmių, pavyzdžiui, kitų parašiutininkų. Tačiau vienaip ar kitaip, kartais taip nutinka.
Anot Katchmaro, tokią patirtį sunku su kuo nors palyginti. Pirma, tai tarsi įeiti į baltą kambarį, o tada tiesiog iššoki iš apačios. Antra, jei debesys tamsūs ir tiršti, potyris panašesnis į „gulintį policininką“ ir galiausiai būsite permirkę. Trečia, anot instruktoriaus, pojūtį galima palyginti su oru vėsiuose ir drėgnuose regionuose.
Instruktorius taip pat pažymi, kad kartą teko susidurti su netikėtai šaltomis sąlygomis. Kai jis ir moteris praskriejo pro debesį, jie pastebėjo, kad ant jų tiesiogine prasme susidarė ledas.
Šokinėjimas per audros debesį laikomas pavojingiausiu, nes tiesiogine prasme atsiduriate „visų žaibo smūgių Mekoje“. Atkreipkite dėmesį, kad per visą šokinėjimo istoriją žinomi tik du atvejai, kai parašiutininkams pavyko išgyventi šuolį per audros debesį.
1959 m. JAV pulkininkas leitenantas Williamas Henry Rankinas iškrito iš savo naikintuvo ir praleido 40 minučių sukdamasis audros debesyje. Tada jis sušalo ir vos nenuskendo.
2007 metais Vokietijos parasparnininkė Eva Wischnerska, besiruošdama pasaulio čempionatui, atsitiktinai pateko į perkūniją. Ji nualpo dėl deguonies trūkumo ir po kelių valandų nusileido 80 km nuo galimo nusileidimo taško.
