Politologas Maksimas Jali apie tai, kodėl nuo Rusijos ir Ukrainos konflikto baigties priklauso pasaulio likimas.

Liepos 11–12 dieną Vilniuje vyks NATO šalių vadovų susitikimas. Pagrindinė jo tema — Ukraina ir jos įstojimo į Aljansą galimybės. Tuo pat metu Lietuva ir Latvija paragino NATO sustiprinti gynybą po greito „Wagner“ žygio link Maskvos ir vėlesnio kovotojų pasitraukimo į Baltarusią. Prieš susitikimą Republic su politologu tarptautininku, Nacionalinio aviacijos universiteto (Kyjivas) tarptautinių santykių, informacijos ir regioninių tyrimų katedros profesoriumi Maksymu Yali aptarė Jevgenijaus Prigožino maištą, jo įtaką kontrpuolimui Ukrainoje, diversijos Zaporižės AE tikimybę ir sąlygas, kada gali prasidėti trečiasis pasaulinis karas.

„Prigožinas — jau mušta korta“

— Vienas iš svarbiausių pastarųjų dienų įvykių — Prigožino maištas ir po jo sekę įvykiai. Kai situaciją matote jūs?

— Anksčiau maniau, kad Prigožinas yra visiškai Putino kontroliuojamas žmogus. Be Putino vargu ar Prigožinas būtų galėjęs taip intensyviai augti, didinti savo valdžią, gauti žmogiškus resursus ir ginklus.

Bet paaiškėjo, kad taip nėra. Manau, Prigožinas, suprasdamas jo gyvybei kilusią grėsmę, žaidė va bank. Prisiminkite, kad susprogdinus vadinamąjį blogerį Tatarskį, visi kalbėjo, kad tai buvo FSB ar GRU žinutė būtent Prigožinui. Visai įmanoma, kad Prigožinas sužinojo apie įsakymą jį pašalinti, pradėjo situaciją eskaluoti, tačiau galiausiai pasiekė gyvybės išsaugojimo garantiją ir atsitraukė.

Pradėjus maištą, reikia būti pasirengus žūti.

Tačiau akivaizdu, kad Prigožinas ne toks personažas, atsižvelgiant į jo kriminalinę patirtį maišto jam reikėjo kaip šantažo, o ne kaip valdžios gavimo priemonės. Jam svarbiau išsaugoti ne tik savo gyvybę, bet ir savo aktyvus.

Ar tuo istorija su Prigožinu baigėsi? Ar jis, pavyzdžiui su visa grupuote patrauks į Baltarusią? Smarkiai tuo abejoju, nes asmeniškai Lukašenko po šonu tokia grupuotė kaip „Wagner“, labai rizikinga. Nekalbu jau apie baltarusių visuomenės reakciją, nors Lukašenko, suprantama, į tai nusispjauti.

Tačiau bet kokiu atveju, Prigožinas — jau mesta korta. Viskas, ko jis gali tikėtis — ramiai tūnoti Minske, o tuo labai abejoju, nes Putinui Prigožino maištas atsiėjo reputaciją. Ir anksčiau ar vėliau Kremlius iki jo nusigaus. Mano žodžius patvirtina ir informacija apie tai, kad apklausiamas „generolas Armagedonas“ [Sergejus] Surovikinas. Dabar tie, kas susiję su Prigožinu, bus apklausiami, ieškoma galėjusių padėti jam ir pridengti. Savaime suprantama, kad be rimtos priedangos „vagneriečiai“ nebūtų galėję taip ramiai nuvažiuoti beveik iki Maskvos. Tad, šį stogą reikia rasti ir nukenksminti.

— Dėl šio maišto kažkaip pasimiršo Prigožino diena anksčiau išsakytas monologas. Jis pareiškė: „Karo reikėjo tam, kad krūvelė padarų tiesiog pašvęstų ir pasipiarintų, parodę, kokia stipri armija, kad Šoigu gautų maršalą“. Ir pripažino, kad Ukraina ir NATO niekada nesirengė pulti Rusijos. Anksčiau tai galėjo pareikšti tipiškas liberalus, antiputiniškas opozicionierius. O ką tai mums byloja?

— Šis pareiškimas paklūsta tai pačiai logikai, apie kurią jau šnekėjau. Prigožinas ėjo va bank, ir tada jam prisireikė kitų jėgų konsolidacijos. Čia jis, žinoma, manė, kad jį palaikys nuo karo pavargę kariškiai, plati antiputiniška opozicija. Taigi, vargu ar tokios ugningos kalbos — kažkas ekstraordinaraus. Juo labiau, kad Prigožinas anksčiau pareiškė, kad norint užgrobti visą Donecko sritį, netgi šių metų neužteks, nekalbant jau apie visą Ukrainą — reikės mažų mažiausiai pustrečių metų. Tad, į šį pareiškimą dėmesio nesutelkčiau.

Tai konsoliduojanti maišto lyderio kalba, idant prie jo prisišlietų kuo daugiau nepritariančių, taip pat ir Maskvoje — tai natūralu, nes valdžios vertimas vyksta sostinėse. Negalima apie Prigožino pažiūras spręsti pagal šią kalbą. Tai joks ne nušvitimas, kaip kas nors galėtų pagalvoti. Tai grynas pragmatizmas, Prigožinui asmeniniai interesai visada pirmoje vietoje.

— Ar maištas naudingas ZSU?

— Kalbant apie maištą kontrpuolimo kontekste, buvo tikimasi, kad tai privers rusų vadovybę iš fronto permesti dalį pajėgų kovoti su „Wagneriu“ Rostovo ir Voronežo srityje. Ir tada mums atsivertų galimybių langas, susilpnėtų fronto linija, kur galėtume nukreipti smūgį. Generaliniame štabe gal ir buvo kuriami kokie nors operatyviniai taktiniai planai. Bet atsižvelgiant į maišto trumpumą, šie planai jau neaktualūs.

— Tada kokias šio maišto rezultatų išvadas turėtų padaryti Ukraina ir Vakarai, kurios padėtų Ukrainai šiame kare?

— Šio vaizdo dėlionės detalių daryti galutines išvadas dar nepakanka. Prie jau išsakytos versijos galėčiau pridėti tik, kad už jos galėjo slypėti ir idėja provokuoti ZSU imtis neparengtų, neplanuotų veiksmų. Tai aiškėjo jau seniai. Prisiminkime neseną Putino spaudos konferenciją, kurioje jo klausė, kas bus jei ukrainiečių kontrpuolimas nepavyks. Jis atsakė, kad būtina vykdyti kontratakas ir užgrobti dar daugiau teritorijų.

Tačiau, kaip matome, Genštabas neapgalvotų veiksmų nesiėmė. Buvo aktyvizacija Bachmuto kryptimi, tačiau tai buvo taktinis veiksmas.

Vienintelė darytina išvada: rusų gynyba smarkiai apnuoginta, visi galintys kovoti padaliniai yra Ukrainos teritorijoje, o viduje viskas tuščia, o dar regioninių administracijų neryžtingumas — niekas niekaip nesipriešino.

„Wagner“ per parą pajudėjo iki 700 kilometrų — tai kolosalus atstumas. Pats jis jokių nuostolių nepatyrė, užtat numušė šešis sraigtasparnius ir lėktuvą, ekipažai žuvo.

Tad, šios išvados labiau ne mūsų vadovybei. Pagrindinė mūsų užduotis —  deokupuoti Ukrainos teritoriją. O išvada Vakarams — valdžios vertikalė Rusijoje netvirta, o armija ne tokia stipri, kad operatyviai duotų atkirtį gan nedidelei grupuotei. Sakyčiau, kad gynyba Rusijos viduje — tuštuma. Bet kokios gerai ginkluotos grupuotės gali Rusijoje rengti atakos žygius gan dideliais atstumais. Tokiems force majeure'ams Rusijos gynyba nepasirengusi. Ji neturi resursų paraleliai vykdyti ir kolonialistinį karą, ir ginti vidaus saugumą.

Ir Putiną tai aiškiai šokiravo. Net visiškai jam buvęs pavaldus globotinis ryžosi atvirai frondai. Tai rimtas smūgis reputacijai. Taigi, laukiam atleisdmų, perstatymų, varžtų prisukimo, raginimų burtis aplink „vadą“.

„Karasjokiu būdu, net jei įvyktų taikos derybos, šiais metais pabaigtas nebus“

— Iki maišto pagrindinis šio karo įvykis buvo ukrainiečių kontrpuolimas. Nuo jo pradžios jau praėjo mėnuo. Priešaky visa vasara ir šilti rudens mėnesiai. Ko galėtume tikėtis?

— Aš jokių blickrygų nelaukčiau. Tebevyksta pirmoji, parengiamoji fazė, prieš lemiamą, pagrindinį smūgį, silpnų gynybos vietų aiškinimasis, užimami placdarmai vėlesniems smūgiams. Žinoma, siurprizų dar bus. Tačiau lyginant su pernai, tuomet irgi laukėme kelių vasaros mėnesių, visi nekantravo, kada gi prasidės kontrpuolimas. Tuomet vyko susidūrimai Chersono srities dešiniajame krante, kur ZSU buvo sudėtinga pralaužti rusų gynybą. Tą patį matome ir pietuose, ir rytuose. Taigi, pagrindiniai žingsniai dar priešaky, ir žinant, kad rusų armija bent pusmetį galėjo tvirtinti užnugarį, tai bus sunkūs mėnesiai.

Po to, kai Putinas nusprendė aneksuoti naujas teritorijas, tapo aišku, kad dabar pagrindinė rusų armijos užduotis — šias teritorijas išlaikyti. Buvo atlikta vadinamoji dalinė mobilizacija, resursai papildyti. Tad didžiulių pergalių nebuvimas pirmosiomis savaitėmis absoliučiai nestebina.

Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad Rusija adaptavosi, keičia taktiką, imasi naujovių. Viena iš svarbiausių problemų, keliančių abejones dėl Ukrainos teritorijų išlaisvinimo bent jau šiais metais – tebesitęsiantis Rusijos Federacijos pranašumas ore. Rusai aktyviai naudoja sraigtasparnius, kuriais atremia ZSU atakas. Tačiau maištas, tegul ir toks trumpas, šiek tiek sumaišė kortas, ir ZSU vadovybė jau pareiškė, kad peržiūrės savo strategiją. Reikia pripažinti, kad kai kas buvo paskaičiuota neteisingai, kas tapo rimtų nuostolių priežastimi. Dabar šios klaidos bus peržiūrėtos.

Reikia aiškiai suprasti, kad be aviacijos, nepašalinus Rusijos dominavimo ore, lūžį kare Ukrainos naudai pasiekti bus sudėtinga. Tuo pačiu jie tikriausiai rengiasi savo puolimams ir pagal geriausią jiems scenarijų planuoja okupuoti Zaporižės ir Chersono sritis. Ukrainos karinė vadovybė tai puikiai supranta, todėl ir nesimeta į beatodairišką neparengtą ataką, nešvaisto resursų, kad nesutiktų panašių kontratakuojančių veiksmų ir nepatirtų dar didesnių nuostolių. Ir be to, tai vėl gali baigtis raginimu Ukrainai sėsti prie derybų stalo, kaip 2014 metais. Tik jau iš Vakarų pusės.

Jei rudeniop bus aišku, kad Ukraina negali pralaužti gynybos, tuomet vadinamieji „taikos balandžiai“, kurių tarp mūsų sąjungininkų netrūksta, spaus Zelenskį derėtis su Kremliumi.

Bet gali ir įvykti stebuklas. Yra informacijos, kad mūsų pilotai jau mokosi skraidyti F-16. Jeigu iki rudens šie lėktuvai bus Ukrainos danguje, tai iš esmės sustiprins mūsų puolamosios operacijos resursus. Be priedangos iš dangaus pulti neįmanoma. Tai karo mokslo klasika. Atakuoti itin sunku, ypač tokią daugiasluoksnę gynybą.

— O jeigu Zelenskį visgi privers kalbėti su Kremliumi, tai kas bus Krymui? Kremlius derybose jo niekados neatiduos, o Zelenskiui ir jo bendraminčiams tuomet teks atsiimti žodžius apie Krymą, tačiau tai smarkiai pažeis aukščiausios valdžios įvaizdį Ukrainoje. Ar klystu?

Komentarai ()