„Maždaug 20 km. ZSU tiesiog prasiverš per apkasus ir...“ Prasideda įdomiausia dalis (24)
Karo ekspertas Janas Matvejevas apie ZSU kontrpuolimo pasiekimus, fronto prairimo grėsmę ir naujos mobilizacijos Rusijoje neišvengiamumą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ukrainos kariuomenė pasiekė Rabotino ir Verbovoe ribą ir vykdo puolimą Novoprokovkos pusėn, tą rodo naujausi karo ekspertų duomenys. Operacija vyksta pranešimų apie aukštų NATO atstovų ir ZSU vyriausiojo vado Valerijaus Zalužno susitikimo slaptoje bazėje Lenkijos ir Ukrainos pasienyje fone. Kaip rašo The Guardian, pagrindine susitikimo tema tapo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų strategijos pokyčiai. Šalys turėjo nuspręsti, kaip paspartinti Ukrainos kontrpuolimą, suplanuoti kovos veiksmus sunkiu žiemos metu ir aptarti 2024 metų strategiją. Karo analitikas Janas Matvejevas papasakojo Faridai Kurbangaleevai apie dabartinę padėtį fronte ir apie perspektyvas, kurias ZSU atvertų pasiekimai fronte.
— Dabar visi rašo, kad ZSU perkirto pirmąją rusų gynybos liniją pietų fronte, ką tai reiškia?
Iš tiesų, Rabotino rajone Ukrainos kariuomenė įveikė pirmuosius minų laukus. Toliau prieš juos iškyla kita rusų įtvirtinimų linija — tai mažiausiai apkasai, „Surovikino piramidės“ ir prieštankiniai grioviai. Ir iš pradžių reikia suprasti, kaip tankiai ten viskas užminuota, nes būtent minos labiausiai trukdė pačioje kontrpuolimo pradžioje.
Tačiau proveržis kaip toks kol kas neįvyko. Proveržis visgi — tai kuomet kariuomenė perlaužia ištisinę priešininko gynybos liniją. Lyginant grubiai, tai kaip virvelė, kurią galima lankstyti ir ištempti, o galima ir nutraukti. Kol kas fronto linija tiesiog išsilenkia pirmyn, tačiau šiuo puolimo smaigalyje visada yra [rusų] daliniai, kurie priešinasi.
Ukrainos pajėgos kol kas juda labai lėtai, o rusų – tiesiog keičia pozicijas — jos iš tiesų atsitraukia, tačiau labai lokaliai, labai pamažu visiškai tvarkingai, be rimtų pasekmių. Todėl proveržiu to pavadinti kol kas negalima, tam reikėtų didesnio gylio ir greičio.
— O kaip tuomet vertinate ZSU galimybes tokį proveržį atlikti ir išvystyti?
— Sėkmės šansą jie visgi turi, nes rusų armijoje jau prisikaupė nuovargis ir gan rimti gyvosios jėgos, ir technikos nuostoliai. Be to, kaip tik dabar randasi tikimybė, kad minų laukai taps ne tokie tankūs.
Mus domina plotas tarp Novoprokovkos ir Verbovo — aktuali kontakto linija eina būtent ten. Analitikas Emil Kastehelmi išsiaiškino, kad šioje vietoje įtvirtinimai nebuvo užbaigti ir atrodo kur kas silpniau, nei flanguose — Novoprokovkoje ir Verbovoe.
Tai reiškia, kad būtent čia ZSU gali pabandyti pralaužti frontą ir nešturmuoti Novoprokovkos iš šiaurės, o pabandyti užeiti į besiginančių užnugarį — iš pietų. Gal netgi plačiau — prie Sladkoje Balkos. O toliau atsiveria tiesus kelias į Tokmaką. Ir bendrai, taip judėdama, ZSU gali į rusų gynybos linijos užnugarį permesti dideles pajėgas, kas smarkiai apsunkins tiekimą ir dalių perkėlimą, o paskui ir lems griūtį.
Tačiau tam reikia sutelkti pajėgas ir priimti atitinkamą sprendimą. Išnaudojus dalį pajėgų nuostoliui, įmanoma veikti drąsiau ir rizikingiau. Tuo pačiu Ukrainos armija galės pasinaudoti savo mobilumo pranašumu, kurį suteikia gera ir greita technika.
Jigu ji tam ryšis, proveržis įmanomas, jam dabar viskas palanku.
— Nuo Rabotino iki Tokmako tiesia linija maždaug 20 kilometrų. Per kiek laiko ZSU dabartinėmis sąlygomis gali šį atstumą įveikti?
— Gali ir per valandą nuvažiuoti — kelias ten iš principo yra.
— Skamba kaip fantastika.
— Iš vienos pusės, taip. Bet iš kitos, kai įvyko proveržis Iziumo rajone, jie maždaug tokiais greičiais ir judėjo. Na, ne per valandą, bet per dieną ar dvi lengvai tiek nueidavo.
— Tačiau juk tuomet dar nebuvo tokių įtvirtinimų, kokius dabar suspėjo pastatyti rusai.
— Patys savaime tie įtvirtinimai, mano nuomone, negali sustabdyti ZSU. Štai su minomis, kurios ten gali gulėti, kovoti gerokai sudėtingiau. Jeigu minų daug, prasiveržti bus sunkiau, arba jo iš viso nebus. Jeigu minų mažai ar nėra visai, ZSU tiesiog prasiverš per apkasus ir važiuos tolyn.
Aš manau, kad jeigu ZSU artimiausiu metu kritiškai pasistengs, jie Tokmake gali būti iki rugsėjo pabaigos. O toliau daug kas priklausys nuo rusų armijos pastangų. Nuo to, ar ji atkakliai gins miestą.
Yra dar viena aplinkybė, į kurią privalo atsižvelgti ZSU. Dabar judėjimo į okupuotos teritorijos gilumą zona vis panašesnė į koridorių. O tai reiškia, kad puolantiesiems iki mūšių zonos reikia važiuoti vis toliau ir toliau. Be to, atsiranda kryžminės artilerijos ugnies galimybė. Todėl prasiveržusioms Ukrainos pajėgoms reikėtų kuo greičiau šį proveržį plėsti ir tuo pačiu metu gilinti į pietus. Aš manau, kad ZSU savo galimybes mato ir teisingai vertina ir tam laiko negaiš. O tai reiškia, per artimiausias 1–2 savaites tiksliai suprasime, ar bus stengiamasi įgyvendinti visavertį proveržį.
— Žiniasklaida rašė, kad Ukrainos armija jau pajungė visus savo rezervus, ar ji turi resursų tokiam šuoliui?
— Aš, žinoma, ne ZSU generolas, tikslių duomenų neturiu, tačiau nemačiau, kad Ukrainos armija naudotų tiek pajėgų, kad negalėtų tęsti kovos veiksmų. Taip, nuostolių, aišku, yra, tačiau jie nėra itin dideli. Netgi priešakinėje linijoje veikę padaliniai išlaikė kovinį pajėgumą ir gali tęsti kovas. Žinoma, problemų yra, daug sužeistųjų, taip pat ir minų laukuose, tačiau kol kas situacija neatrodo kritiška. Yra pojūtis, kad ZSU rezervų šiame rajone dar turi.
— Karo tyrimo institutas rašo, kad Rabotino rajone, kur puola ZSU, rusų kariams neužtenka papildymų. Su kuo tai susiję?
— Rusų kariuomenei beveik visada trūksta papildymų, tiesiog Rabotine jų reikia labiau, nes čia didesni nuostoliai. Tai visų pirma susiję su tuo, kad papildymų nėra iš kur imti. Tie nedaug kontraktus pasirašiusių karių, kuriuos renka Rusijos armija, vis dar yra kažkur netoli nuo kovinių veiksmų zonos ir mūšiuose nedalyvauja. Rusijos armijos frontas labai didelis, o jam palaikyti kariuomenės santykinai nedaug, todėl rimtų rezervų nėra.
Be to, dalį rusų armijos padalinių tenka laikyti netoli Dniepro — ten Ukrainos kariai reguliariai persikelia į kitą krantą ir vykdo įvairias diversijas ir atakas. Dėl to Rusijos pusei reikia ne tik žmonių, bet ir tų amunicijos. Vadinasi, juos nuveš ne į Zaporižės frontą ir ne į Bachmutą, o va štai ten. Prieš porą mėnesių rusų kariuomenė netgi atakavo „Iskanderu“ Antonosko tilto nuolaužas, už kurių neva slėpėsi ukrainiečių kariai. Tai yra, išeikvojo raketą, kuria būtų galėję sunaikinti kokį nors kitą taikinį.
Suprantama, tai ne kokios nors milžiniškos išlaidos, bet ir Ukrainos pusės kaštai ne tokie jau ir dideli, o tokie nukreipiantys veiksmai labai stipriai kliudo Rusijos armijai. Jos padaliniai Dniepro rajone iš esmės veltėdžiauja, niekaip nepadeda armijai ir nėra Zaporižės fronto rezervas. Todėl rusų kariuomenė patiria nuostolius, tačiau pilnai neatsigauna. Pas juos nevyksta visavertė rotacija, kai vienas padalinys visiškai pakeičiamas kitu ir pasitraukia poilsio. Todėl visada galima tikėtis, kad kažkuriuo momentu rusams kuriame nors rajone tiesiog neužteks jėgų priešintis taip gerai, kaip jie tai daro dabar. Ir būtent tai taps fronto proveržio priežastimi.
— Forsuoti Dniepro ukrainiečiai kol kas negali?
— Teoriškai galima permesti nemažai karių, bet neaišku, kaip juos aprūpinti. Nes nutiesus tiltus (o be tiltų, vien valčių keliamosios galios neužteks), tai juos 100% tiesiog subombarduos aviacija. Gal iš pirmo karto nepataikys, bet iš dvidešimt pirmo tikrai pataikys, nes rusų aviacija gerokai pranašesnė už ukrainiečių ir kontroliuojamoje teritorijoje gali gan užtikrintai veikti. Taigi, Ukrainos kariuomenė kairiajame Dniepro krante anksčiau ar vėliau būtų tiesiog sunaikinta. Tad, visaverčiam forsavimui situacija kol kas nepalanki.
— O mobilizacija Rusijoje, panašu, neišvengiama?
— Taip, be abejo. Kareiviai žūva [mūšiuose], o kontraktininkų, apie kuriuos kalba Rusijos valdžia, panašu, skaičius gerokai išpūstas. Net priėmus planuojamą skaičių — 400 tūkstančių žmonių — tai vis viena tik laikinas sprendimas, ir jei karas užsitęs keletą metų, reikės dar kelių papildymo bangų, jei nėra nuolatinio. Aš manau, kad antroji mobilizacijos banga tikrai bus. Kada konkrečiai, priklauso nuo situacijos fronte.
„Tai, kad ZSU kariai išsilaipino Kryme, itin svarbu“
— Kaip paaiškinti ukrainiečių karių aktyvizaciją prie Krymo? Dabar ten atplaukia diversantų padaliniai, tačiau realios grėsmės tai nekelia?
— Aš manau, kad pagrindiniai tikslai — irgi dėmesio atitraukimas ir pačių kovinės dvasios stiprinimas. Daug kas galvoja: o kam ukrainiečiai išsilaipina Kryme ar siunčia [į Rusiją] savo bepiločius, jeigu negali nieko padaryti fronte? Tačiau tai yra skirtingos Ukrainos armijos dalys. Viena dalis bando pulti Zaporižės kryptimi, kita dalis rengia diversijas. Jų užduotys skirtingos, ir sprendžiant iš visko, diversantai savo užduotis vykdo sėkmingai.
Tai, kad ZSU kariai išsilaipino Kryme, man atrodo itin svarbu. Tai buvo ryški akcija: pirmą kartą nuo aneksijos momento ukrainiečių pajėgos įžengė pusiasalio teritorijon. Nepamenu, kad tokių realių, patvirtintų diversijų būtų buvę po 2014 metų. Ir be psichologinio, moralę keliančio efekto, yra ir praktinis: rusų kariuomenei vėl gi reikės eikvoti pajėgas, saugoti ir kontroliuoti šias vietas. Nes jeigu visiškai nieko nebus imtasi, diversijų daugės ir jų daroma žala augs.
Be to, rusų laivynas jausis dar neramiau. Nesistebėčiau, jeigu ukrainiečių diversantai pabandys išvilioti rusų laivus į jūrą, kad atakuotų juos raketomis (jeigu jie išplauktų pakankamai arti Odesos), arba tomis pačiomis bepilotėmis valtimis-kamikadzėmis. Nes Sevastopolio uoste juos pasiekti trukdo visokios boninės užtvaros. O štai atviroje jūroje tai bandė ne kartą. Kol kas nepavyko, tačiau tai nereiškia, kad vieną kartą nepavyks.
Na, ir dar vienas momentas, nuo kurio nenuleisčiau akių. Tas aktyvumas gali būti patvirtinimas, kad Kryme yra realių Ukrainos partizanų, diversantų, pogrindžio agentų — galima vadinti kaip patinka. Aš nežinau, tai specialiai atvyję, ar kas nors iš vietinių. Tačiau aš pamenu, kad buvo susprogdintas Sevastopolį su Simferopoliu jungiantis kelias, ir tai nepriminė dronų atakos, o būtent sprogdinimas vietoje. Ir į Krymo krantus valtimis atplaukiantys diversantai gali tiems vietiniams partizanams ką nors pristatyti. Pavyzdžiui, sprogmenis, ryšio priemones, kokius nors medikamentus.
O gal jie ir permeta ten žmones. Mes gi nežinome, kiek diversantų atėjo į Krymą, o kiek išėjo. Gal ten du-trys žmonės pasiliko ir dabar eis ieškoti karinių sandėlių ir apšvies juos raketų atakai ar sprogdins geležinkelį. Tai irgi visiškai įmanoma.
Tęsinys kitame puslapyje: