„Maždaug 20 km. ZSU tiesiog prasiverš per apkasus ir...“ Prasideda įdomiausia dalis  (24)

Karo ekspertas Janas Matvejevas apie ZSU kontrpuolimo pasiekimus, fronto prairimo grėsmę ir naujos mobilizacijos Rusijoje neišvengiamumą.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Ukrainos kariuomenė pasiekė Rabotino ir Verbovoe ribą ir vykdo puolimą Novoprokovkos pusėn, tą rodo naujausi karo ekspertų duomenys. Operacija vyksta pranešimų apie aukštų NATO atstovų ir ZSU vyriausiojo vado Valerijaus Zalužno susitikimo slaptoje bazėje Lenkijos ir Ukrainos pasienyje fone. Kaip rašo The Guardian, pagrindine susitikimo tema tapo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų strategijos pokyčiai. Šalys turėjo nuspręsti, kaip paspartinti Ukrainos kontrpuolimą, suplanuoti kovos veiksmus sunkiu žiemos metu ir aptarti 2024 metų strategiją. Karo analitikas Janas Matvejevas papasakojo Faridai Kurbangaleevai apie dabartinę padėtį fronte ir apie perspektyvas, kurias ZSU atvertų pasiekimai fronte.

— Dabar visi rašo, kad ZSU perkirto pirmąją rusų gynybos liniją pietų fronte, ką tai reiškia?

Iš tiesų, Rabotino rajone Ukrainos kariuomenė įveikė pirmuosius minų laukus. Toliau prieš juos iškyla kita rusų įtvirtinimų linija — tai mažiausiai apkasai, „Surovikino piramidės“ ir prieštankiniai grioviai. Ir iš pradžių reikia suprasti, kaip tankiai ten viskas užminuota, nes būtent minos labiausiai trukdė pačioje kontrpuolimo pradžioje.

Tačiau proveržis kaip toks kol kas neįvyko. Proveržis visgi — tai kuomet kariuomenė perlaužia ištisinę priešininko gynybos liniją. Lyginant grubiai, tai kaip virvelė, kurią galima lankstyti ir ištempti, o galima ir nutraukti. Kol kas fronto linija tiesiog išsilenkia pirmyn, tačiau šiuo puolimo smaigalyje visada yra [rusų] daliniai, kurie priešinasi.

Ukrainos pajėgos kol kas juda labai lėtai, o rusų – tiesiog keičia pozicijas — jos iš tiesų atsitraukia, tačiau labai lokaliai, labai pamažu visiškai tvarkingai, be rimtų pasekmių. Todėl proveržiu to pavadinti kol kas negalima, tam reikėtų didesnio gylio ir greičio.

— O kaip tuomet vertinate ZSU galimybes tokį proveržį atlikti ir išvystyti?

— Sėkmės šansą jie visgi turi, nes rusų armijoje jau prisikaupė nuovargis ir gan rimti gyvosios jėgos, ir technikos nuostoliai. Be to, kaip tik dabar randasi tikimybė, kad minų laukai taps ne tokie tankūs.

Mus domina plotas tarp Novoprokovkos ir Verbovo — aktuali kontakto linija eina būtent ten. Analitikas Emil Kastehelmi išsiaiškino, kad šioje vietoje įtvirtinimai nebuvo užbaigti ir atrodo kur kas silpniau, nei flanguose — Novoprokovkoje ir Verbovoe.

Tai reiškia, kad būtent čia ZSU gali pabandyti pralaužti frontą ir nešturmuoti Novoprokovkos iš šiaurės, o pabandyti užeiti į besiginančių užnugarį — iš pietų. Gal netgi plačiau — prie Sladkoje Balkos. O toliau atsiveria tiesus kelias į Tokmaką. Ir bendrai, taip judėdama, ZSU gali į rusų gynybos linijos užnugarį permesti dideles pajėgas, kas smarkiai apsunkins tiekimą ir dalių perkėlimą, o paskui ir lems griūtį.

Tačiau tam reikia sutelkti pajėgas ir priimti atitinkamą sprendimą. Išnaudojus dalį pajėgų nuostoliui, įmanoma veikti drąsiau ir rizikingiau. Tuo pačiu Ukrainos armija galės pasinaudoti savo mobilumo pranašumu, kurį suteikia gera ir greita technika.

Jigu ji tam ryšis, proveržis įmanomas, jam dabar viskas palanku.

 

— Nuo Rabotino iki Tokmako tiesia linija maždaug 20 kilometrų. Per kiek laiko ZSU dabartinėmis sąlygomis gali šį atstumą įveikti?

— Gali ir per valandą nuvažiuoti — kelias ten iš principo yra.

— Skamba kaip fantastika.

— Iš vienos pusės, taip. Bet iš kitos, kai įvyko proveržis Iziumo rajone, jie maždaug tokiais greičiais ir judėjo. Na, ne per valandą, bet per dieną ar dvi lengvai tiek nueidavo.

— Tačiau juk tuomet dar nebuvo tokių įtvirtinimų, kokius dabar suspėjo pastatyti rusai.

— Patys savaime tie įtvirtinimai, mano nuomone, negali sustabdyti ZSU. Štai su minomis, kurios ten gali gulėti, kovoti gerokai sudėtingiau. Jeigu minų daug, prasiveržti bus sunkiau, arba jo iš viso nebus. Jeigu minų mažai ar nėra visai, ZSU tiesiog prasiverš per apkasus ir važiuos tolyn.

Aš manau, kad jeigu ZSU artimiausiu metu kritiškai pasistengs, jie Tokmake gali būti iki rugsėjo pabaigos. O toliau daug kas priklausys nuo rusų armijos pastangų. Nuo to, ar ji atkakliai gins miestą.

Yra dar viena aplinkybė, į kurią privalo atsižvelgti ZSU. Dabar judėjimo į okupuotos teritorijos gilumą zona vis panašesnė į koridorių. O tai reiškia, kad puolantiesiems iki mūšių zonos reikia važiuoti vis toliau ir toliau. Be to, atsiranda kryžminės artilerijos ugnies galimybė. Todėl prasiveržusioms Ukrainos pajėgoms reikėtų kuo greičiau šį proveržį plėsti ir tuo pačiu metu gilinti į pietus. Aš manau, kad ZSU savo galimybes mato ir teisingai vertina ir tam laiko negaiš. O tai reiškia, per artimiausias 1–2 savaites tiksliai suprasime, ar bus stengiamasi įgyvendinti visavertį proveržį.

— Žiniasklaida rašė, kad Ukrainos armija jau pajungė visus savo rezervus, ar ji turi resursų tokiam šuoliui?

— Aš, žinoma, ne ZSU generolas, tikslių duomenų neturiu, tačiau nemačiau, kad Ukrainos armija naudotų tiek pajėgų, kad negalėtų tęsti kovos veiksmų. Taip, nuostolių, aišku, yra, tačiau jie nėra itin dideli. Netgi priešakinėje linijoje veikę padaliniai išlaikė kovinį pajėgumą ir gali tęsti kovas. Žinoma, problemų yra, daug sužeistųjų, taip pat ir minų laukuose, tačiau kol kas situacija neatrodo kritiška. Yra pojūtis, kad ZSU rezervų šiame rajone dar turi.

— Karo tyrimo institutas rašo, kad Rabotino rajone, kur puola ZSU, rusų kariams neužtenka papildymų. Su kuo tai susiję?

— Rusų kariuomenei beveik visada trūksta papildymų, tiesiog Rabotine jų reikia labiau, nes čia didesni nuostoliai. Tai visų pirma susiję su tuo, kad papildymų nėra iš kur imti. Tie nedaug kontraktus pasirašiusių karių, kuriuos renka Rusijos armija, vis dar yra kažkur netoli nuo kovinių veiksmų zonos ir mūšiuose nedalyvauja. Rusijos armijos frontas labai didelis, o jam palaikyti kariuomenės santykinai nedaug, todėl rimtų rezervų nėra.

Be to, dalį rusų armijos padalinių tenka laikyti netoli Dniepro — ten Ukrainos kariai reguliariai persikelia į kitą krantą ir vykdo įvairias diversijas ir atakas. Dėl to Rusijos pusei reikia ne tik žmonių, bet ir tų amunicijos. Vadinasi, juos nuveš ne į Zaporižės frontą ir ne į Bachmutą, o va štai ten. Prieš porą mėnesių rusų kariuomenė netgi atakavo „Iskanderu“ Antonosko tilto nuolaužas, už kurių neva slėpėsi ukrainiečių kariai. Tai yra, išeikvojo raketą, kuria būtų galėję sunaikinti kokį nors kitą taikinį.

 

Suprantama, tai ne kokios nors milžiniškos išlaidos, bet ir Ukrainos pusės kaštai ne tokie jau ir dideli, o tokie nukreipiantys veiksmai labai stipriai kliudo Rusijos armijai. Jos padaliniai Dniepro rajone iš esmės veltėdžiauja, niekaip nepadeda armijai ir nėra Zaporižės fronto rezervas. Todėl rusų kariuomenė patiria nuostolius, tačiau pilnai neatsigauna. Pas juos nevyksta visavertė rotacija, kai vienas padalinys visiškai pakeičiamas kitu ir pasitraukia poilsio. Todėl visada galima tikėtis, kad kažkuriuo momentu rusams kuriame nors rajone tiesiog neužteks jėgų priešintis taip gerai, kaip jie tai daro dabar. Ir būtent tai taps fronto proveržio priežastimi.

— Forsuoti Dniepro ukrainiečiai kol kas negali?

— Teoriškai galima permesti nemažai karių, bet neaišku, kaip juos aprūpinti. Nes nutiesus tiltus (o be tiltų, vien valčių keliamosios galios neužteks), tai juos 100% tiesiog subombarduos aviacija. Gal iš pirmo karto nepataikys, bet iš dvidešimt pirmo tikrai pataikys, nes rusų aviacija gerokai pranašesnė už ukrainiečių ir kontroliuojamoje teritorijoje gali gan užtikrintai veikti. Taigi, Ukrainos kariuomenė kairiajame Dniepro krante anksčiau ar vėliau būtų tiesiog sunaikinta. Tad, visaverčiam forsavimui situacija kol kas nepalanki.

— O mobilizacija Rusijoje, panašu, neišvengiama?

— Taip, be abejo. Kareiviai žūva [mūšiuose], o kontraktininkų, apie kuriuos kalba Rusijos valdžia, panašu, skaičius gerokai išpūstas. Net priėmus planuojamą skaičių — 400 tūkstančių žmonių — tai vis viena tik laikinas sprendimas, ir jei karas užsitęs keletą metų, reikės dar kelių papildymo bangų, jei nėra nuolatinio. Aš manau, kad antroji mobilizacijos banga tikrai bus. Kada konkrečiai, priklauso nuo situacijos fronte.

„Tai, kad ZSU kariai išsilaipino Kryme, itin svarbu“

— Kaip paaiškinti ukrainiečių karių aktyvizaciją prie Krymo? Dabar ten atplaukia diversantų padaliniai, tačiau realios grėsmės tai nekelia?

— Aš manau, kad pagrindiniai tikslai — irgi dėmesio atitraukimas ir pačių kovinės dvasios stiprinimas. Daug kas galvoja: o kam ukrainiečiai išsilaipina Kryme ar siunčia [į Rusiją] savo bepiločius, jeigu negali nieko padaryti fronte? Tačiau tai yra skirtingos Ukrainos armijos dalys. Viena dalis bando pulti Zaporižės kryptimi, kita dalis rengia diversijas. Jų užduotys skirtingos, ir sprendžiant iš visko, diversantai savo užduotis vykdo sėkmingai.

Tai, kad ZSU kariai išsilaipino Kryme, man atrodo itin svarbu. Tai buvo ryški akcija: pirmą kartą nuo aneksijos momento ukrainiečių pajėgos įžengė pusiasalio teritorijon. Nepamenu, kad tokių realių, patvirtintų diversijų būtų buvę po 2014 metų. Ir be psichologinio, moralę keliančio efekto, yra ir praktinis: rusų kariuomenei vėl gi reikės eikvoti pajėgas, saugoti ir kontroliuoti šias vietas. Nes jeigu visiškai nieko nebus imtasi, diversijų daugės ir jų daroma žala augs.

 

Be to, rusų laivynas jausis dar neramiau. Nesistebėčiau, jeigu ukrainiečių diversantai pabandys išvilioti rusų laivus į jūrą, kad atakuotų juos raketomis (jeigu jie išplauktų pakankamai arti Odesos), arba tomis pačiomis bepilotėmis valtimis-kamikadzėmis. Nes Sevastopolio uoste juos pasiekti trukdo visokios boninės užtvaros. O štai atviroje jūroje tai bandė ne kartą. Kol kas nepavyko, tačiau tai nereiškia, kad vieną kartą nepavyks.

Na, ir dar vienas momentas, nuo kurio nenuleisčiau akių. Tas aktyvumas gali būti patvirtinimas, kad Kryme yra realių Ukrainos partizanų, diversantų, pogrindžio agentų — galima vadinti kaip patinka. Aš nežinau, tai specialiai atvyję, ar kas nors iš vietinių. Tačiau aš pamenu, kad buvo susprogdintas Sevastopolį su Simferopoliu jungiantis kelias, ir tai nepriminė dronų atakos, o būtent sprogdinimas vietoje. Ir į Krymo krantus valtimis atplaukiantys diversantai gali tiems vietiniams partizanams ką nors pristatyti. Pavyzdžiui, sprogmenis, ryšio priemones, kokius nors medikamentus.

O gal jie ir permeta ten žmones. Mes gi nežinome, kiek diversantų atėjo į Krymą, o kiek išėjo. Gal ten du-trys žmonės pasiliko ir dabar eis ieškoti karinių sandėlių ir apšvies juos raketų atakai ar sprogdins geležinkelį. Tai irgi visiškai įmanoma.

Tęsinys kitame puslapyje: 



— O štai GUR vadovas Kirilas Budanovas interviu patvirtino, kad 2016 metais jau atplaukdavo į Krymą diversantų grupėje.

— Vien žvalgo žodžiais tikėti niekada negalima. Nors vėl gi, mes žinome, kad Ukrainos kariškiai gan išradingi. Ir žinoma, po visų rusų pralaimėjimų daugumai žmonių, ypač vietinių, akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau rusų armija pralaimės. Iš esmės ji jau pralaimėjo, tiesiog šis pralaimėjimas dar neužfiksuotas ir Ukrainos pajėgoms reikia užbaigti karą.

Natūralu, tai didina vietinių žmonių norą padėti Ukrainos armijai, jie tiki ja. Ir man regis, okupuotose teritorijose užtenka norinčių sudalyvauti kokiose nors diversijose — parodyti, kur yra kokie nors objektai ir panašiai. Ukrainos kariai šia pagalba, atitinkamai irgi naudojasi.

— Kaip vertinate naujos Ukrainos ginkluotės pavyzdžius — tuos pačius jūriniu dronus, kurie dar neseniai atrodė kaip egzotiška ginklų rūšis, o dabar Ukraina juos labai aktyviai naudoja. Arba bepiločius „Bebrus“, kurie reguliariai atskrieja į Maskvą?

— Manau, galima įvertinti gan aukštai, ši ginkluotė veikia efektyviai. Vargu ar Ukraina jūrinius dronus pradėjo kurti nuo pačios įsiveržimo pradžios, tačiau per kiek daugiau nei metus jie virto labai rimtu ginklu. Užtenka prisiminti skyles desantinio laivo [„Olenegorskiy gorniak“] ir tanklaivio [„Sig“] bortuose, prilygstančias paliktoms visaverčių karinių torpedų, taigi, galinčias paskandinti laivus.




 

Daugėjant šių katerių, jų taktika taps dar pavojingesnė, jie galės koordinuotis. Ukrainiečiai ką tik paskelbė sukūrę visą jūrinių dronų brigadą, tai yra jau visas padalinys. Iš esmės, šiuo klausimu jie dabar yra jūrų ginkluotės avangarde. Žinoma, su tokiomis valtėmis-kamikadzėmis ekperimentuoja daugelis šalių, tačiau, pirmiausia, ukrainiečiai gali nuolatos atlikti karinius eksperimentus, o antra, jie šioje srityje aiškiai daug pasiekė, jiems dirba geri inžinieriai — nebūtinai ukrainiečiai, tačiau šis ginklas yra įspūdingas.

Bepiločiai, kuriais atakuojama Maskva, irgi įspūdingi. Nežinau, iš kokių elementų šie dronai gaminami, tai visiškai ukrainietiški gaminiai ar surinkti iš tam tikrų detalių, tačiau šiaip ar taip rusų inžineriai panašių bepiločių sukurti nesugebėjo. Jie tiesiog paėmė iranietišką ir dabar jį gamina (Shahed-136 plačiai naudojamas Rusijos invazijoje į Ukrainą „Geranj-2“ pavadinimu. — Republic). Todėl verta pagerbti Ukrainos inžinierius ir gamintojus.

Bendrai Ukrainoje daug įdomių kūrinių. Tarkime, savaeigė haubica 2S22 Bohdana. Jie kūrė ją ilgai, tačiau sutvarkė. Prieš kelias dienas buvo demonstruojami ukrainiečių pagaminti 122 mm kalibro artilerijos sviediniai. Dar jie gamina įdomius karinės technikos maketus, kurie padeda išvengti nuostolių. Pavyzdžiui, [„Azovstalj“ savininkas Rinatas] Achmetovas vysto projektą „Plieno frontas“. Jie daro metalinius haubicų maketus, ir bepiločių kameromis juos labai sunku atskirti nuo tikrų pabūklų. Dar jie kuria specialias konstrukcijas, kurias užkasa po žeme ir iš karto gaunamas bunkeris, priebėga kareiviams. Ukrainos pramonei trūksta daug gamyklų ir žmogiškų resursų. Tačiau jeigu jie sugebėtų visa tai išplėsti, tai būtų labai rimtas žingsnis į priekį.

„Kai tik Rusijos armija ima įgyvendinti politinius tikslus, ji pralaimi“

— Kas dabar vyksta Bachmuto rajone? ZSU ketino apeiti jį iš dviejų pusių ir apsupti, tačiau toks jausmas, kad ji puolamoji operacija žlugo.

— Nepasakyčiau, kad tiesiog žlugo, nes prie Bachmuto veikė kariai, kurie ten ir taip būtų pasilikę, pridengdami tą rajoną. Tai yra, Ukrainos armija nieko papildomai nenaudojo jam susigrąžinti. Ten nebuvo permesti kokie nors rezervai atlikti ataką. Jie puolė, kol galėjo.

O Rusijos armija permetė ten ganėtinai rimtą pastiprinimą, konkrečiai, į liniją Kleščejevka — Andrejevka — Kurdiumovka. Ir iuo metu ukrainiečių judėjimą jie pristabdė, tai faktas. Tačiau matome, kad ten, pavyzdžiui, pasirodė T-90 tankai, tai yra, ten permetė labai rimtus ginkluotus dalinius. Tai būtent apie Rusijos armijos sustiprinimą. Štai sustiprinimas atvyko į Bachmutą. Atitinkami, Zaporižės frontui tų pastiprinimų neliks.

Todėl šiuo atžvilgiu Ukrainos kariuomenė prie Bachmuto savo užduotį atliko. Jie laiko įtampą šioje fronto atkarpoje. Kai gali, pajuda pirmyn, išlaisvina ir tebetęsia mūšį už patį Bachmutą, nes jeigu rusų kariai nesupras, kad prasidėjo ataka, jie gali Bachmutą prarasti. Juk ten viskas labai arti išdėstyta. Todėl grėsmė rusų kariuomenei išlieka. Tai labai svarbus įtampos taškas.

— Britanijos žvalgyba praneša, kad Rusija kaupia jėgas smūgiams Kupiansko — Limano sektoriuje. Kaip manote, rusų armija išties turi resursų tokiam smūgiui?

 

— Kol kas tai, kas vyksta prie Kupiansko ir tame Luhansko fronto ruože — tai visgi lokalios atakos, kurias propaganda labai stipriai išpučia. Todėl šios informacijos kol nėra patvirtinimo, labai rimtai nepriimu. Žinoma, pats Kupianskas šalia fronto, ligi jo netoli, ir jeigu smūgis bus rimtas, šį atstumą nueiti galima santykinai greitai. Pajėgas ten kaupti rusų armija, žinoma, gali. Tačiau vėl gi, nėra kažkokios globalios užduoties supratimo — ką jie tuo gali pasiekti?

Taip, jie gali išeiti iki Oskolo upės, ir ką? Tai jiems visiškai nieko neduos. Norint nueiti dar toliau, reikia dar daugiau pajėgų, o dar tai ir rizika išeikvoti labai daug resursų. Ir nesuprantama, ar tuomet jų užteks gynybai kitose vietose — Zaporižės fronte. Teritorija nuo fronto linijos iki Oskolo upės gan tuščia, ten nėra strategiškai svarbių objektų, jokių stambių miestų. Be abejo, tai Ukrainos teritorija, kurios ZSU atiduoti nenori, tačiau netgi ją praradę, strategiškai jie nieko nepraras. Todėl rusų pajėgų požiūriu, čia sunku sukurti strateginę grėsmę Ukrainos kariuomenei.

— Kalbant apie tikslus, judėdama į vakarus nuo Oskolo, Rusijos kariuomenė lyg ir nori sukurti buferinę zoną apie Luhansko sritį.

— Toks yra politinis siekis, o vos tik rusų armija ima spręsti politinius uždavinius, ji pralaimi. Tas pats taikytina absoliučiai bet kokia armijai: jei vietoje karinių tikslų imami spręsti politiniai, tai praktiškai visada baigiasi nesėkme. Šiaip jau tai ir yra Rusijos invazijos nesėkmės priežastis — tikslai buvo grynai politiniai, o ne kariniai. Ir todėl visas įsiveržimas vyko ne tai kad neteisingai karinių veiksmų atžvilgiu, tačiau labai neapdairiai: ne rengiantis mūšiams, o tikintis, kad šalis sugrius, kad juos sutiks su gėlėmis — tai, kas jau milijonus kartų svarstyta.

Savaime suprantama, to neįvyko. Ir rusų kariuomenė atsidūrė visiškai nenaudingose pozicijose, kai jų frontas išbarstytas po visą Ukrainą. Juos visur, savaime suprantama, muša, nes jų pajėgos išbarstytos ir jie pasirodė nepasirengę tokiems mūšiams. Jei ir čia bus toks politinis tikslas, tai rusų resursai bus tiesiog iššvaistyti be jokios naudos. Koks skirtumas, kad ten buferinės zonos, ką tai gali paveikti? Tai tie patys apšaudymai, ir jokia buferinė zona nuo jų neapsaugos.

— Tačiau NATO specialistų nuomone, Ukrainos pajėgos irgi pernelyg išsklaidytos išilgai fronto linijos, ir būtų geriau jas sukoncentruoti vienoje vietoje.

— Jie gi negali mesti fronto linijos, teisingai? Aš manau, kad jie fronto linijoje išskirstyti taip, kaip Ukrainos generolams atrodo reikalinga. Matome, kad rusų kariuomenei niekur nepavyksta atlikti sėkmingų puolimo operacijų — jie negali nei užimti Marjinkos, nei Avdejevkos, nei atstumti ukrainiečių kariuomenės nuo Bachmuto, pulti Kupjansko.

Viena vertus, žinoma, galima sakyti: sutelkite jėgas vienoje vietoje ir atakuokite. Tačiau iš kitos pusės, jei tam, kad išvaduotumėte Tokmaką ir pasiektumėte Melitopolį, permesite pajėgas prie Rabotino, per tą laiką rusų pajėgos apsups Charkivąo, nes ten neliks kam gintis. Arba nueis iki Slaviansko ir Kramatorsko. Todėl man tokia logika atrodo keistoka, nelabai ją suprantu.

 

Juk tai ne Napoleono karai. Nuo Pirmojo pasaulinio karo, kai vyksta plataus masto karas, dažniausiai būna ištisinė fronto linija, be jos neįmanoma, ir, atitinkamai, visoje šioje ištisinėje linijoje turi būti kariuomenės. Nes jeigu kur nors bus silpna vieta, priešininkas tuo pasinaudos. Suprantama, ukrainiečių kariuomenė atakuoti Rabotino rajone atakuoti nusprendė ne dėl to, kad jiems to labai užsinorėjo, o todėl, kad atsižvelgę į visus faktorius, padarė išvadą, kad ten bus patogu atakuoti ir jie gaus maksimalią naudą. Jie negali neturėti visavertės fronto linijos.

„Jei ligi šių metų galo ZSU prasiverš, išlaisvins tik dalį teritorijos“

— Kai kurios NATO šalys pagaliau ėmė kalbėti, kad perduos Ukrainai savo naikintuvus F-16. Ir tuo pat metu suprantama, kad Ukrainos armija gaus juos ne anksčiau, nei kitų metų pavasarį. Kiek kritiškas toks terminas? Ar ukrainiečiai galės dar pusmetį atsilaikyti be lėktuvų — laikyti gynybą ir tuo labiau, pulti?

— Na, dabar gi gali. Žinoma, be lėktuvų kariauti sudėtingiau, tačiau jie neturi pasirinkimo. Aš manau, kad jie ir toliau veiks, nes laikas eina, o vienintelis būdas laimėti karą — išlaisvinti savo teritoriją. Todėl ukrainiečiai ir toliau tai darys turima ginkluote. Kiek davė — tiek ir naudoja.

— Kokius pranašumus Ukrainos armija įgis su šiuo ginkluote?

— Pirmiausia, jie galės priešintis Rusijos aviacijai kokybiškomis „oras-oras“ klasės raketomis. Ir rusų lėktuvai bei sraigtasparniai veiks gerokai atsargiau — ne taip įžūliai, kaip dabar. Antra, jie galės platesniu arsenalu atakuoti antžeminius taikinius. Gal bus naudojamos amerikietiškos sparnuotosios raketos, galbūt tos pačios [britiškos] Storm Shadow. Bus daugiau šių raketų ir bombų nešėjų, nes dabar Ukrainos aviacija tiesiog turi mažiau lėktuvų, nei Rusijos. Na, ir trečias svarbus momentas — radarinė ugnies valdymo sistema, kuri F-16 gerokai modernesnė nei Ukrainos turimuose lėktuvuose. Atitinkami, bus daugiau galimybių aptikti ir atakuoti rusų lėktuvus ir įvairius kitus taikinius.

— Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau sakė: „Mes pasirengę konfliktui, kuris truks tiek laiko, kiek reikės, nes negalime leisti laimėti Rusijai“. Dabar jau niekas neabejoja, kad 2024 metais karas tęsis. Numanote, kiek ilgai?

— Mano vertinimas — dar du su puse metų. Nes ligi šių metų pabaigos Ukrainos kariuomenė net ir atlikusi prasiveržimą, galės išlaisvinti tik dalį teritorijos. Kitais metais, net jeigu veiks labai aktyviai, jie irgi išlaisvins dalį ir, galbūt, patrauks į Krymą. Ir dar vienų metų prisireiks išlaisvinti likusią Donbaso dalį, pavyzdžiui, Donecką, Krymo „likučius“, Sevastopolį. Čia tuo atveju, jeigu Ukrainos kariuomenei užteks ginkluotės ir karių, Jeigu ne, karas gali užsitęsti dar ilgiau ir pavirsti užšaldytu konfliktu daugeliui metų, todėl svarbu neleisti tam įvykti.

Färidä Qorbanğäilevä
republic.ru

(22)
(3)
(19)

Komentarai (24)