Tai rimta ir pavojinga. Sociologas skelbia šiurpią tiesą apie rusus ()
Dešimtajame dešimtmetyje Vakarai bandė padėti šaliai atsigauti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Rusų tinklaraštininkas ir sociologas Igoris Eidmanas, dabar gyvenantis Vokietijoje, savo feisbuke publikavo nuomonę apie tai, kodėl prasidėjo karas.
Kai kas sako, kad Rusijos elitas tiesiog nori išsilaikyti šio karo dėka. Kiti mano, kad Putinas išprotėjo, nusprendė, kad jis yra Jekaterina 2, ir bando atgaivinti imperiją. Dar kiti – dėl visko kalta ta korupcija ir valdžiai reikia savo vagystes dangstyti karu.
Visa tai iš dalies tiesa, bet Putino karas turi ir gilesnes kultūrines bei istorines šaknis. Neatsitiktinai būtent Rusija XXI amžiuje bando aneksuoti svetimas teritorijas ir kariauti atvirai imperialistinį karą Europoje. Visos kitos „didžiosios valstybės“ jau seniai atsisakė kolonijinių užkariavimų politikos, kuri XX amžiaus viduryje tapo nuostolinga, o Rusija aktyviai „priaugina“ okupuotas žemes, kurios jai atneša tik nuostolius.
Britų, prancūzų, belgų, olandų imperializmas buvo savanaudiškai racionalus. Vyko kolonijiniai karai, kolonijos buvo fiksuojamos kaip komerciniai projektai, siekiant pelno tėvynei. Pavyzdžiui, Belgijos Kongas formaliai buvo privati karaliaus Leopoldo įmonė, kuris iš to tiesiog praturtėjo. Kolonializmas mirė, kai tapo nuostolingas.
Rusijos imperializmas yra kitokio pobūdžio, todėl jis atgimė tuo metu, kai kitos kolonijinės imperijos jau seniai žlugo. Jį paskatino ne skaičiavimas, o didybės ir narcisizmo kliedesiai. Jis yra neracionalus ir sadomazochistiškas. Rusijos kolonijinė imperija plečiasi ne dėl pelno, o dėl ambicijų, išdidumo, kliedesių didybės ir mesianizmo idėjų.
Tuo pačiu metu rusai kaip tauta iš šios ekspansijos negauna nieko naudingo. Pavyzdžiui, SSRS Rusijos regionuose pragyvenimo lygis buvo žemesnis nei daugelyje vadinamųjų „nacionalinių respublikų“ teritorijose (t. y. faktiškai Rusijos kolonijos). Vietoj duonos rusai įvairiais laikais buvo maitinami pasididžiavimu „didžiąja ortodoksų imperija“, „pirmąja pasaulyje socialistine valstybe, nešančia šviesą visai žmonijai“, „galinga supervalstybe, kurią visi gerbia ir kurios bijo“, „pergalingąja šalimi, kuri išgelbėjo „pasaulį nuo nacizmo“.
Populiariausias rusų ideologas Dostojevskis rašė: „Maskva dar nebuvo trečioji Roma, bet pranašystė turi išsipildyti, nes ketvirtos Romos nebus, o pasaulis negali išsiversti be Romos“.
„Kiekvienas didi tauta turi tikėti, kad joje ir tik joje slypi pasaulio išgelbėjimas, kad ji gyva, kad stovėtų tautų priešakyje, kad suvienytų jas visas prie savęs ir vestų į galutinį tikslą, skirtas jiems visiems...“
Mesijiniai teiginiai tęsėsi šimtmečius. Žlugus „Trečiosios Romos“ utopijai, atsirado komunistinė utopija, kuria alkani Stalino vergai norėjo pamaitinti žmoniją. Dabar Putino Rusija vėl gelbsti Afriką nuo neokolonializmo, o tradicines vertybes visame pasaulyje – nuo LGBT žmonių. Putino vergai siunčiami „gelbėti savo brolių Ukrainoje“ juos žudant ir suluošinant.
Rusijos neracionalus sadomazochistinis imperializmas, kaip ir alkoholizmas ar narkomanija, sunkiai gydomas ir gresia atkryčiu.
Dešimtajame dešimtmetyje Vakarai bandė padėti šaliai atsigauti, tačiau Rusija po nedrąsių bandymų įtvirtinti demokratines institucijas ir vertybes, labai greitai civilinį ieškinį metė į artimiausią pakelės griovį ir vėl įniko į kruviną imperatorišką kovą.
