Karo šaukliai. Kaip Kremlius dar iki 2014 m. planavo Ukrainos padalinimą ()
Maskva nuolat turėjo aiškius planus, kaip vykdyti mišrias arba visavertes karines intervencijas kitose šalyse.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Karą su Ukraina Rusijos agresijos kontekste galima vadinti ambicingiausia Maskvos projekto atkurti SSRS 2.0 dalimi. Pagal rusų sumanymą jie turėjo vienaip ar kitaip prie savęs pririšti nepriklausomas šalis iš savo interesų orbitos. Pirmenybė buvo teikiama taikiems sprendimams – pasodinti jas ant „dujų adatos“, papirkti parlamento narius ir sukurti prorusišką informacinį foną su atitinkamomis socialinėmis nuotaikomis šalyse-aukose.
Konfliktui Sakartvele išprovokuoti okupantai pasitelkė savo pačių nuo 9-ojo dešimtmečio rengtas vietines separatistų grupuotes. Šis karas Kremliui buvo reikalingas demonstratyvioms Sakartvelo žudynėms, taip pat pasaulio visuomenės reakcijai į Maskvos karo nusikaltimus svetimoje šalyje analizuoti. Vadovaujančių pasaulio šalių nenoras pastatyti Putiną į vietą ir atvėrė rusams kelią rengti puolimą Ukrainoje. Juk JAV ir ES parodė, kad gali atleisti Rusijai bet kokius nusikalstamus veiksmus, kad tik su Kremliumi ir toliau tęstų įprastus reikalus.
Tai, kaip žiniasklaida rašė apie karą ir kalbėjo apie jį tarptautinėse platformose, taip pat turėjo didelės reikšmės pasaulio reakcijai į įvykius Sakartvele. Ir čia Maskva panaudojo maksimalią savo galią. Teroristinės šalies diplomatai Jungtinėms Tautoms ir kitoms organizacijoms pasakojo apie „Tbilisio nusikaltimus“. Visas tezes ir pasakojimus kruopščiai rengė propagandistai, o juos derino už tarptautinius santykius atsakingų Kremliaus padalinių vadovai.
Be to, Kremlius pasitelkė ir kai kuriuos Ukrainos veikėjus, kad išbalintų Rusiją. Pavyzdžiui, A. Babakovas, kaip Užsienio reikalų komiteto narys, dalyvavo organizuojant Ukrainos parlamentarų delegacijos kelionę į okupuotas Sakartvelo teritorijas 2008 ir 2009 m.
Akivaizdu, kad visi rusų organizuoti renginiai buvo skirti tik tam, kad tarptautinė bendruomenė „atleistų“ Maskvai už padarytus nusikaltimus. Ataskaitose karo nusikaltėliai atkreipė dėmesį į tai, kad Ukrainos atstovai neva apibūdino 2008 m. įvykius kaip Sakartvelo agresiją ir palaikė Kremliaus veiksmus. Akivaizdu, kad tokius pasisakymus Vakarų auditorijai transliavo užsienio žiniasklaida ir platino Rusijos diplomatai.
Galiausiai, kartu su kitomis V. Putino ir kompanijos naudojamomis priemonėmis, toks požiūris lėmė, kad Rusija gavo indulgenciją pulti kitas valstybes. V. Putinas ir kiti benzino siurblio šalies karinės ir politinės vadovybės veikėjai suprato, kad jei jų agresija išplis, civilizuotos šalys nesiims ryžtingų veiksmų. Taigi iš tiesų nuo tos akimirkos prasidėjo pasirengimas Ukrainos okupacijai.
Žinoma, be tiesioginės įtakos Vakarų šalims, Maskva taip pat darė didelį spaudimą kaimyninėms valstybėms, papirkinėdama agentus, vykdydama ekonominę agresiją ir šantažą. Rusai pradėjo formuoti dirvą tiesioginei agresijos pradžiai daug metų prieš planuotą laiką „X“.
Pavyzdžiui, dar 2008 m. A. Babakovas savo vadovybei Rusijoje pateikė ataskaitas apie „banderizaciją“ ir „siautėjantį nacizmą“ Ukrainoje, taip pat apie tai, kaip dėl to „kenčia“ Krymo gyventojai. Vėliau būtent šios pasakos turėjo tapti oficialiomis priežastimis „rusakalbių gyventojų gynybai“ ir rusų invazijos į Krymą ir Donbasą pradžiai. O po 8 metų nuo šių įvykių okupantai pradės plataus masto karą, kad galutinai okupuotų Ukrainą.
