Ar XXI amžiuje viena valstybė gali paimti kitos gamtos išteklius? Galbūt – 2023 metų gruodžio 3 dieną Venesueloje numatytas referendumas, kuriame venesueliečiai turi „apsispręsti“, ar atimti 2/3 teritorijos iš kaimyninės valstybės.

„Focus“ išsamiai aprašo Venesuelos ir Gajanos konfliktą.

Nebaudžiamos Rusijos agresijos pasekmės jau paliečia kito pusrutulio gyventojų gyvenimus. Rugsėjo mėnesį Venesuelos prezidentas Nicolásas Maduro (kurio nepripažįsta didelė dalis šalies ir užsienio šalių piliečių) paskelbė surengsiantis plebiscitą, kurio pagrindinis klausimas – kaimyninės valstybės, Gajanos teritorijų užgrobimas.

Drugelio sparnų mostas viename pusrutulyje gali sukelti uraganą priešingame. Kalbant apie Gajaną, mes kalbame ne apie smulkių vabzdžių sparnų plazdėjimą, o apie tikras audras Europos žemyne, kurios paveikė ir tebeveikia šios tolimos Lotynų Amerikos šalies gyvenimą.

Šiuolaikinės šalies teritorijos formavimąsi nulėmė prieš daugiau nei 200 metų įvykę Napoleono karai, o jos dabartis ir artimiausia ateitis gali būti Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą pasekmė, tiksliau –daugumos pasaulio valstybių adekvačios reakcijos nebuvimas.

Britų Gviana

Kaip jau minėta, šiuolaikinė Gajana, kuri yra vienintelė angliškai kalbanti šalis Pietų Amerikoje, pradėjo formuotis po Napoleono karų, kai nugalėtojai britai užėmė jos modernią teritoriją. Tada jų naujoji kolonija buvo pavadinta Britų Gviana. Menkai išvystytos miškų teritorijos ribos buvo gana sąlyginės ir ginčytis nebuvo kam, nes tuometinis Ispanijos statusas neleido šiai kadaise galingai valstybei leistis į jokius ginčus su naujuoju pasauliniu hegemonu, kuriuo tapo britų imperija po pergalės prieš Napoleoną 1815 metais.

Tačiau 1830 metais nepriklausoma tapusi Venesuela į situaciją pradėjo žiūrėti kitaip. Šalis reikalavo delimituoti ir demarkuoti sienas su Didžiąja Britanija. Londonas sutiko su šia mintimi ir išsiuntė Robertą Schomburgką, tuo metu žinomą vokiečių kilmės geografą gamtininką, tyrinėti vietovės ir nubrėžti sienos liniją.

Akivaizdu, kad jis pagal užsakovo pageidavimus ją nustatė daug toliau į vakarus, nei norėjo Venesuela. Taip Esekibo upės baseinas, kurio plotas yra beveik 160 000 kvadratinių kilometrų, tapo Britanijos Gvianos dalimi. Tuomet pasipiktinęs Venesuelos balsas paskendo britų imperijos galios triukšme.

Tačiau iki XIX amžiaus pabaigos Venesuela įgijo galingą globėją, kuris turėjo ambicijų išstumti Didžiąją Britaniją iš Amerikos žemyno. Tai buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios dar 1823 metais paskelbė Monro doktriną, numačiusią Europos šalių nesikišimą į Amerikos reikalus. Ir būtent taip atsitiko Venesuelos ir Britų Gvianos konflikto kontekste.

Galiausiai 1897 metais buvo suformuotas arbitražas, kurį sudarė 5 žmonės – po 2 iš Didžiosios Britanijos ir JAV bei vienas jam vadovavęs Rusijos atstovas. Po dvejų metų arbitražas priėmė sprendimą – sienos linija buvo perkelta palei Schomburgko nubrėžtą liniją. Britų Gviana išlaikė visus svarbius gamtos išteklius, įskaitant aukso kasyklas. Venesuela neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik priimti didžiųjų valstybių sprendimą.

XX amžius. JT vaidmuo

Situacija pasikeitė 1949 m., kai buvo paskelbti mirusio arbitrų kolegijos nario prisiminimai, apkaltinę britų ir Rusijos atstovą sąmokslu. Karakasas tai priminė 1966 metais naujai susikūrusiai Gajanai, kuri, žinoma, nebeturėjo tokio geopolitinio statuso kaip Britų Gviana, kurios pagrindu jauna Lotynų Amerikos valstybė įgijo nepriklausomybę. Be to, Gajana pasinėrė į vidinius konfliktus tarp valdžią įgijusių indėnų migrantų palikuonių ir visų kitų šalyje gyvenančių etninių grupių atstovų, įskaitant indėnų gyventojų palikuonis.

JT, kuri bandė veikti kaip tarpininkė tarp dviejų šalių, įsipareigojo išspręsti situaciją. Organizacijos pastangomis ir primygtinai reikalaujant JK, Venesuela ir Gajana Ženevoje pasirašė deklaraciją, kurioje įsipareigojo ginčą išspręsti dvišalėmis derybomis. Viena iš šalių numatė kreiptis į tarptautinį arbitražą kaip kraštutinį konflikto sprendimo būdą.

Naftos telkiniai: laimė ar liūdesys?

Įvairiais formatais derybos truko daugiau nei pusę amžiaus ir baigėsi gana nuspėjamai – niekuo. O tiksliau – Gajanos vyriausybės kreipimasis į tarptautinį arbitražą 2018 m.

Tai patvirtino teritorinio ginčo sprendimo abipusių derybų metodo žlugimą. Prieštaravimų paaštrėjimo priežastis buvo ta pati priežastis, kaip ir XIX amžiaus viduryje. Gajanoje buvo rasta „juodojo aukso“ – naftos.

Nuo 2008 m. tarptautinė korporacija „ExxonMobil“ pradėjo vykdyti geologinius tyrinėjimus Gajanoje. Bendras „Exxon“ konsorciumas su Amerikos įmone „Hess Corporation“ ir Kinijos „China National Offshore Oil Corporation“ nuo 2015 m. aptiko 46 naftos telkinius (iš jų 4 2023 m.).

Ši šalis turi ketvirtas pagal dydį naftos atsargas pasaulyje – 10 mlrd. barelių. Taigi ji tampa didžiausia naftos atsargų savininke, skaičiuojant vienam gyventojui. O geologiniai tyrinėjimai šalies teritorijoje tęsiasi.

Viena skurdžiausių pasaulio valstybių turi galimybę iki 2035 metų tapti naujuoju „Dubajumi“. Tačiau ji gali tapti ir 1990 m. modelio Kuveitu – kai galingas, bet prasiskolinęs Irakas užgrobė šalį.

Mat kaimyninėje Venesueloje, kuri yra didžiausias pasaulyje absoliučiais skaičiais naftos atsargas turinti šalis, siaučia jos sukelta politinė ir ekonominė krizė. Vertingiausių gamtos išteklių atsargų rekordininkė šalis demonstravo rekordinius infliacijos tempus ir gyventojų gerovės lygio mažėjimo tempus.

Buvusį autobuso vairuotoją Nicolásą Maduro daugelis jo šalyje laiko uzurpatoriumi ir atsitiktiniu prezidentu, kurio vienintelis nuopelnas buvo ištikimybė ir tarnystė ankstesniam autoritariniam šalies lyderiui Hugo Chavezui. Per dešimt valdymo metų jam taip ir nepavyko galutinai įtvirtinti savo vienintelės valdžios – opozicija išlieka įtakinga jėga valstybėje. Maduro neketino kurti demokratinių ir teisinių institucijų. Taigi potencialiai viena turtingiausių pasaulio šalių pakibo tarp „stabilumo“ ir demokratinio vystymosi, pasmerkdama milijonus savo piliečių nuskurdimui.

JAV ir dauguma demokratinių šalių įvedė sankcijas Venesuelai. Todėl ji savo naftą gali eksportuoti tik į „draugiškas“ valstybes iš autoritarinės pasaulio dalies. Tai lėmė jos suartėjimą su Rusija ir Iranu. Maskva naudoja Venesuelą kaip savo bazę Lotynų Amerikoje pirmiausia kariniais tikslais. Į jos uostus įplaukia Rusijos karo laivai, o aerodromuose leidžiasi naikintuvai, net strateginiai bombonešiai.

Putine, ateik! Kodėl Venesuela laukia Rusijos 

Rusija ir Iranas Karakase laikomos galimomis sąjungininkėmis. Retorika prieš Gajaną tapo vis agresyvesnė nuo arbitražo ieškinio prieš 5 metus. Karakasas apkaltino demokratinę Gajanos vyriausybę norint paversti šalį „Exxon Mobile“ dukterine įmone. Venesuelos karinis jūrų laivynas perėmė geologinių tyrinėjimų laivus, plaukiančius palei Gajanos pakrantę. Neseniai Venesuelos valdžia apkaltino Gajaną ketinimu jos teritorijoje įrengti JAV karinę bazę, o tai, regis, kelia grėsmę Venesuelai.

Krizės apogėjus yra 2023 m. gruodžio 3 d. numatytas plebiscitas pačioje Venesueloje dėl „ginčijamų teritorijų“ su Gajana. Jame venesueliečiai turi „apsispręsti“, ar atimti 2/3 jos teritorijos iš kaimyninės šalies, kurioje gyvena 125 000 iš 800 000 Gajanos gyventojų.

Akivaizdu, kad toks sprendimas neturi nieko bendra nei su Ženevos konvencija, nei su tarptautine teise apskritai. Tiesą sakant, agresyvūs ketinimai nuo valdžios pečių perkeliami ant visos tautos, kuri, matyt, atitinkamą sprendimą priims plebiscite. Venesueloje ilgą laiką nebuvo sąžiningų ir atvirų demokratinių procedūrų, būtent dėl ​​abejotino rinkimų proceso ir jau minėtos politinės krizės šalyje. Mažai tikėtina, kad referendumas bus surengtas kitaip.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()